Pokalbiai (5). Per aspera ad astra.

Šiek tiek, švelniai tariant, pasiklydęs laike (vertime?) interviu. Kaip ir mes patys. Nuoširdi užuojauta maestro Dinstmanui ir jo aplinkos žmonėms.

Ežerams ir upėms palaipsniui besiruošiant ilgam užsitraukti ledo stoglangius, mes ir vėl kalbiname niekados neužšąlantį poetą, politiką, pavydėtinai originalų gamtos mylėtoją, Lietuvos kūrybinės kančios partijos įkūrėją ir vienintelį jos narį (jei nepaisysime patalogiškojo jo asmenybės išsiskaidymo sudedamųjų) Vilių Dinstmaną.

Rinkiminė karštinė

Rinkiminė karštinė neaplenkė bei apsvilino ir vieną mūsų „Poetinės žūklės įlankėlės” autorių, visada adekvatųjų poną Vilių Dinstmaną. Vilius gyvenime viską pakelia ir iškelia pats! Vieną kartą jis, sprukdamas nuo gamtosaugos pareigūnų, išsikėlė save… į pušį! Šį kartą, kaip regime, vyksta kažkas panašaus. Tad jeigu Jūs vis dar svyruojate, už ką balsuoti antrajame rinkimų ture, nebūkite pušys – tai yra pats tinkamiausias ir adekvačiausias pasirinkimas! (Sąrašo Nr. 0,5)

P.S. Politinė reklama apmokėta iš mokesčių mokėtojų sąskaitos.

Psichologinės pagalbos telefono numeris - 033.

Grybai vs. žuvys

„Poetinės žūklės įlankėlė“ nemirė! Nesulauksite. Ji tiesiog yra nemirtinga. Net jei ir žuvys nekimba ir nekalba.

Prieš keletą dienų lankėmės Trakuose. Jachtų klubo pusėje bei aplinkui. Darbo dieną čionai labai sunku sutikti žmogų. Ir ačiū Dievui – kas gi gali būti šauniau už tai?

- „Tyku…“, – pusiau retoriškai, pusiau filosofiškai tarė pro šalį pantoniniu tiltu prasiūbavęs vietinis pagyvenęs žvejys.

„Iš tikrųjų tyku“, – mintyse pritariau aš, įdėmiai klausydamasis, kaip tartum dantys per miegus griežia pantoninio tilto konstrukcijos.

Legalaus kiršliuko konkursas

Šiandien „Poetinės žūklės įlankėlės” redakcija gavo tokį prisiekusiojo savo nario, kartais (švelniai tariant) nesiorientuojančiojo aplinkoje, laišką:

- - -

Pagavau kiršliuką. Viskas legalu. Apie 30 cm. Imamas.

Naujasis Viliaus spiningas

Šį rytą į „Poetinės žūklės įlankėlės” redakciją užsuko Vilius iš begalinio pasitenkinimo švytinčiu veidu. Jo rankose spindėjo ką tik įsigytas naujausios kartos spiningas:

Šią prekę neprilygstamas žūklių egzotiškuose kraštuose specialistas, poetas ir išminuotojas Vilius įsigijo vienoje prie žinomos ne kūno ligų gydymo įstaigos įsteigtoje žūklės reikmenų parduotuvėje, kurią prieš keletą metų įkūrė buvę ligoninės pacientai. Unikalus naujausios kartos spiningas specialiu užsakomuoju reisu atskraidintas tiesiai iš Rusijos imperijos glūdumų.

Kaubojaus Viliaus sapnas

It sliekai landiems „Poetinės žūklės įlankėlės” žurnalistams šįryt gudrumu (!) pavyko išvilioti fotoreportažą iš svajingojo kaubojaus Viliaus, kuris, laikui bėgant, metams sukant valo barzdas ežero paviršiuje, tampa vis paslaptingesnis, vis paslaptingesnis, vis paslaptingesnis… Ir tai visai ne šalutinis vaistų poveikis ir ne saulės smūgio efektas! Smalsuoliams, norintiems paklausti „Kas? Kur? Kada?”, šį kartą siūlome verčiau sudalyvauti „Tūkstantmečio vaikų” viktorinoje.

Voilà:

Vaikiška žvalgyba Vilkokšnyje (fotoreportažas)

Na, ką gi, ką gi… Artėja, turbūt artėja… Kartu su jau gerokai iš bambalių prisprogusiais bei brutaliais keiksmais plyšaujančiais perraudusiais paežerių „ruoniais“ netrukus vandens telkiniuose ims pliuškentis ir nuo žiemos ledo atitirpstančios žuvys. Vienok, vanduo dar gelia padus. „Ruoniams“ nė motais. Tiesa, net žuvys tokias vietas dažniausiai apiplaukia. Pasaulyje nėra nieko kvailiau už masines poilsiavietes, kad ir kur jos bebūtų. Nutirpus sniegui, akį rėžia ne tik šiukšlės, bet ir saulutėje išskystėję buduliai. Jei visa toji agresija gimsta iš Nemeilės, tuomet Nemeilę reikia kuo greičiau žudyti. Nemeilė Nemeile nenužudoma, tačiau Budulių krašte reikia ypatingos valios ir… gyvo humoro jausmo, jei norite iš pradžių išmokti mylėti mūsų šalį ir jos Žmogų tokį, koks jis yra, o paskui, ką ten gali žinoti, gal kas nors vėžlio žingsneliu ir pajudės šviesiosios pusės link. Platforma pamąstymui ir kūrybai.

Reportažą norėtųsi pradėti šia nuotrauka, nes ji labiausiai atitinka temos pavadinimą:

Pokalbiai (4). Žvejybinės užgavėnės.

Blic interviu su nebepagydomu žveju Viliumi Dinstmanu. Žvejybinės užgavėnės.

Yra kelios žvejų rūšys:
- Tie, kurie žvejoja visada.
- Tie kurie žvejoja vasarą, o visą žiemą apie tai kalba.
- Tie kurie žvejoja žiemą, o visą vasarą apie tai kalba.
- Tie, kurie nežvejoja niekada.

Kadangi vienas universaliausių Europos Sąjungos žvejų, poetas-išradėjas-išminuotojas, egzotiškų kraštų ekspertas Vilius Dinstmanas yra gan išsiskaidžiusi asmenybė, jį bent po truputį galime priskirti kiekvienai iš aukščiau išvardintų kategorijų. Pasibaigusios žiemos proga ir kalbiname šį niekada vietoje nenustygstantį entuziastą.

- Gal galėtumėte trumpai apibendrinti, koks Jums buvo šis poledinės žūklės sezonas: kada pradėjote, ar tebetęsiate ir kada pagaliau baigsite?

– Žūklė yra nenutrūkstantis procesas, kurio negalima skirstyti į jokius sezonus. Žvejoju, vadinasi, esu. Šis procesas vyksta visą gyvenimą, tik kartais aš pats kaltas dėl netikėtai užklumpančios mano-pauzės. Kitaip tariant, žūklė yra vienintelis veiksmas, kurį galiu atlikti pats. Su tik man matomais kabliukų broliais Neries „Zatone” planuoju pradėti žvejoti šių metų kovo 10-ąją dieną. Ten ir baigsime, ant ledo… Apsimetę brakonieriavimo įrankiais.

Linksmai pavasariop…

Aizbergas klausia Viliaus:
- Kiek tu vakar pagavai lydekų?
- Tris, - atsako Vilius. - O tu?
- Mažiau.
- Dvi?
- Mažiau.
- Vieną?
- Dar mažiau… - purtosi Aizbergas.

Pokalbiai (3). Ledkalnio viršūnė.

Susiklosčius gan sunkiai ekonominei bei politinei situacijai šalyje, ne atsitiktinai norėtume pakalbinti žmones, kurie lieka šešėlyje, bet jų svarbus vaidmuo tampa neatsiejamas nuo efektyvaus darbo našumo, stiprios valstybės moralės, sparčiai besivystančios infrastruktūros ir kitų svarbių žodžių. Kitaip tariant, kalbiname valstybę „judinantį aparatą”, Sizifo akmenų akmenskaldį, globalinio atšilimo pradininką Ledkalnį, angliškai Aizbergą, žmoniškai - Nerijų Laurinavičių.

- Gerbiamas Aizbergai, pikti liežuviai plaka, kad nuo kovo 31 d. pasikeis Žvejo bilieto kaina, kuri bus tolygi Basanavičiaus barzdos mokesčiui. Ar Jums nekyla noras mesti žvejo karjerą, ir pradėti, pavyzdžiui, spausdintis ant banknotų?

- Norėčiau Jus truputėlį pataisyti. Aš esu ne globalinio atšilimo pradininkas, o globalinio atšalimo entuziastas, ledų pardavėjų meilė ir oro kondicionierių kraujas. O taip! Siūlyčiau banknotų dizainui panaudoti prie šio interviu pridedamą nuotrauką. Žvejo karjerą mesti yra neįmanoma. Nebent ji gali tave išmesti už borto į buvusį žvyro karjerą tiesiai plėšrūnėms lydekoms į nasrus. Su Žvejo bilietų kainodara, a.a. Basanavičiaus ar Bin Ladeno barzda tai nesusiję. Be to, mano krikšto vardas - Petras.

Naujametinis sveikinimas kabliuko broliams

„Poetinės žūklės įlankėlės” bendraautoriai, iš naujo prarastosios ir vėl atrastosios kartos kūrėjai, Aizbergas ir Vilius (-iai) paskutinės metų dienos proga nuoširdžiai sveikina visus kantriausius ir stipriausių nervų skaitytojus, artimus tolimuosius (рыбак рыбака узнает из далека) ir tolimus artimuosius (artimieji nutolsta vos tik išsitraukus žvejybinių įnagių dėžutę). Linkime, kad kitais metais ritėse nesiveltų valo barzdos ir kad į jas neįsiveltų Jūsų pačių gaurai, kad žvejybinių sistemėlių pavadėliai būtų stipresni nei tie, prie kurių prisegami koviniai šunys, kad Jums pavyktų neįvirtus į vandenį kuo labiau pažinti povandeninio pasaulio dėsningumus bei subtilybes ir kad grįžus atgalios namai pakviptų ne vien šlapia gumine valtimi, prisemtais batais, ir vonioje padžiautomis bridkelnėmis, bet ir šviežia kepta žuvimi, kad artimieji vėl priartėtų (ne tik prie stalo), žinoma, iki kito karto, kol vėl išsitrauksite žvejybinių įnagių dėžutę…

 

Laimingų Naujųjų metų!

Pagarbiai

Aizbergas ir Vilius (-iai)
2011 12 31

Sveikinimas Viliui (-iams)

Visas „Poetinės žūklės įlankėlės“ kolektyvas garbingojo 26-ojo jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikina vieną visų laikų aktyviausių bei sunkiausiai sučiumpamų savo bendradarbių poetą, žveją ir mistiką Vilių Dinstmaną! Čia panašiai, kaip vieną kartą Sergejus Dovlatovas užrašų knygutėje brūkštelėjo: „Charmsas sakydavo: Telefonas mano paprastas – 32-08. Lengva atsiminti. Trisdešimt du dantys ir aštuoni pirštai.“

Mielas kolega, linkime tau pagaliau susirasti savo vietą gyvenime ir galiausiai išsivaduoti nuo kuprą slegiančios, bet kartais tokios viliojančios bei patogios abriavetūros l.e.p. (laikinai einantis pareigas). Tegul tavo Gyvenime tiesiausia kryptimi driekiasi tiltai per Nerį, per Žirmūnus, per Briuselį ir per kitas žuvingas provincijas. Ir tegul tavęs neišsekina egzistencinės eilės prie viską suprantančio gydytojo kabineto, lai kompensuojamųjų vaistų knygelė niekada nesibaigia ir atsiveria dar niekada neregėtomis bei negirdėtomis prasmėmis.

Pasirašo:

Aizbergas, Vytenio g-vės Psichikos sveikatos centro kolektyvas, vasariečiai, parkinėtojai, Žirmūnų iliuzionistų ir sklandytuvų surinkėjų bendruomenė, Žirmūnų seniūnas, Šamų ir vėgėlių teisių gynėjų asociacijos prezidentas ir nariai, potencialių Europos parlamento narių psichologinės pagalbos karštoji linija ir kiti geros valios žmonės.

Tikras žvejo pasakų bendrabutis

Redakcija nuoširdžiai atsiprašo savo prenumeratorių dėl to, jog šis vieno ištikimiausių mūsų skaitytojo laiškas publikuojamas tik dabar. Tai turbūt lėmė visuotinis klimato atšilimas ir sudėtingai susiklosčiusi situacija „Snoro” banke. Paskelbta tarpmikrorajoninė žemiau spausdinamo laiško autoriaus paieška, kurios tikslas - sučiupti autorių ir už šią publikaciją įteikti jam Pulicerio premiją. Naujausiomis redakcijos žiniomis, paskutinį kartą šis visuomenei itin nusipelnęs, bet labai besikuklinantis žmogus su kompensuojamųjų vaistų knygele pastebėtas Naujamiestyje, Vytenio gatvėje, šalia atsarginio Psichikos sveikatos centro išėjimo. Jau po 15 minučių, kitų šaltinių teigimu, su 26-iomis dugninėmis meškerėmis sukiojosi aplink taip vadinamą Zatoną, Žirmūnuose, ten kur žiemoja garlaiviai. Būsime dėkingi už bet kokią suteiktą naudingą informaciją. Labiausiai prisidėjusiems prie šio asmens sučiupimo - 3 nemokamos apsilankymo teritorinėje Darbo biržoje atžymos.

Kaip visada, gal kitą kartą…

Kai rudeniniai lapai tarsi pelės laksto skersai ir išilgai plento (pasirodo jie turi begalę mažų kojyčių ir neprastą humoro jausmą), Vilius (-iai) tuo tarpu ne visada pajėgia suvokti, ar tai kas jam (jiems) nutinka yra tikrovė, ar viso labo geras sapnas:

Neklauskite, kuriame egzistencijos sluoksnyje ir kuriame Neries krante dažniausiai išnyra šie reginiai, nes tikri žvejai ir tikri filosofai jums vis vien niekada nepasakys nieko konkretaus.

Rudeninis žvejo krepšelis, arba Žirmūnai ir kiti malonumai

Pasirodo, gimtieji Viliaus Žirmūnai yra vienas žuvingiausių regionų pasaulyje! Galbūt taip yra dėl to, jog ir Žirmūnai, ir Žuvis prasideda raide „Ž”… Ne paslaptis, Neris teka ir per Žvėryną, tačiau informacijos apie šio regiono žuvingumą kol kas neturime. Kadangi Žirmūnuose gyvena profesionalus žvejys ir neprilygstamas ekspertas Vilius bei nagingi jo draugai, galime daryti prielaidą, kad Žvėrynas yra mažiau žuvinga teritorija, nes dalis žuvų ir prekybos centrų vežimėlių iki šio regiono tikrai neatplaukia…

Štai kokį laimikį „Poetinės žūklės įlankėlės” specialusis korespondentas Žirmūnuose užfiksavo maždaug prieš dvi savaites:

Politinė reklama

Septynios priežastys kodėl artimiausiuose rinkimuose verta balsuoti už potencialų Europos parlamento narį, Žuvų neršto partnerį, Tėvynės žuvų koalicijos kandidatą Nr. 5, Vilių Dinstmaną.

Yra kur pasistiebti…

Kodėl visi dažniausiai aprašinėja vien pasisekusias (arba sąlyginai pasisekusias) žūkles? O kaip aprašyti žūklę, kuri buvo visiškai nevykusi, o gal net ir neįvykusi? Paprastai. Tiesiog užtenka, kad pro šalį praeitų koks nors užkietėjęs, patyręs vietinis žvejys (tokių be išimties pasitaiko visur) ir paklaustas apie vietovės ypatumus bei išskirtinybes leptelėtų maždaug taip: „Jau penkerius metus čia žvejoju, dar nesu pagavęs nė vienos žuvies…”. Priplotas tokio atsakymo, iš karto paskambinau neprilygstamam ekspertui Viliui. „Yra kur pasistiebti”, - atsakė Vilius ir padėjo ragelį.

Pokalbiai (2). Mokslo šaknys karčios, o vaisiai?..

Pasibaigusios vasaros ir prasidėjusių naujų mokslo metų proga vėl kalbiname vieną kūrybingiausių ir talentingiausių Europos Sąjungos žvejų, poetą, ekspertą, potencialų Europos parlamento narį ir išradėją Vilių Dinstmaną.

- Pastaruoju metu pikti liežuviai plaka, kad vis dažniau žmonės pastebi Jus Nemenčinės miškuose su pintu krepšeliu rankoje. Ar tai reiškia, kad spiningą ir kitas meškeres iškeitėte į pintą krepšelį? Ar tai reiškia, kad žuvies kvapo trauką nugalėjo grybų aromato vilionės?

- Suprantu, kad nieko nesuprantu. Aš negalėjau spiningo ir kitų meškerių iškeisti į pintą krepšelį, nes grybauju su dviem kibirais! Būtent su dviem… Kad išlaikyčiau lygsvarą - dėl žemėn lenkiančio šilbaravykių ir musmirių svorio. Jei nerandu grybų, prisisemiu pelkių vandens. Žmonės pastebi tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra matoma. Įdomūs vaizdai Nemenčinės miškuose išplaukia keliauninkui, studentui, pensininkui, kurie bent kartą apsiriko mėgindami atpažinti-paragauti įvairiaspalvių margų grybų, apie kuriuos pilkoji masė dažniausiai nekalba. Krimstelėjęs tokių miško gėrybių, gali ilgą laiką girioje praleisti nevalgęs, grįžti namo pėsčiomis ir taip sutaupyti pinigų, nes nebereikia pirkti bilieto… Netgi yra užfiksuotas atvejis, kai Pakruojo pensininkę iš miško namo tempė keli milijonai rudųjų skruzdėlių, o šimtai voverių skandavo: „Grandmother go home!“ Tai reiškia, kad žuvies kvapo trauka visgi nugalėjo grybų aromato viliones.

Pralaužtas vasarinis ledas

Jau maniau, kad šią vasarą „Poetinės žūklės įlankėlė“ galutinai užsitrauks nebepragręžiamu ledu, tačiau šią popietę kaip sniegas iš giedro rugpjūčio dangaus mūsų redakciją užklupo toks visų žūklės sričių eksperto Viliaus-Archangelo reportažas, bent iš dalies pateisinantis ilgai trukusią tylą. Po truputį imu suprasti, kodėl dažniausiai Vilius-Viliai (kaip žinia, ši asmenybė yra išsiskaidžiusi į keletą dalių – kiekviena dalis atsakinga už atskirą žvejybos sritį) mandagiai ir taktiškai atsisako kartu su Aizbergu vykti į vieną ar kitą vandens telkinį. Vilius-Viliai galbūt to ir labai norėtų, bet… …Po šio laiško redakcijai imu abejoti, ar reportažo autoriaus duryse išvis kada nors buvo rankenos… Pagal logines sakinių konstrukcijas ir teksto bei minčių šuolių braižą sunku nustatyti ar laiškas gautas iš Vasaros, ar iš Parko gatvės (šiuo metu tai bando išsiaiškinti kompetetingi ekspertai). Galbūt visa tai ne taip ir svarbu, žodžiu, spręskite patys. Viliaus reportažas:

Vilius ant liepto galo nesnaudžia…

Tuo tarpu Vilius ant liepto galo nesnaudžia… Jo gyvenime dabar vyksta remontas. Vietoje kasmetinės savanoriškos tremties į Sibirą jis ryžtingai pasirinko… Remontą. Tik nežinau, iš didžiosios ar iš mažosios raidės…

O kai remontuotis pabosta, Vilius pasiima spiningą ir eilinį kartą patiria žvejybos miesto ruože malonumus. Kartais jam pavyksta pagauti ne vien Neries tėkmėje besislapstančių „Rimi” prekybos centro vežimėlių, o ir tokių žuvų: