Viliui labai viskas paprasta

Klausimas šešėliniam Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriui Viliui Dinstmanui: jeigu Jūs kada nors treniruosite Luką Dončičių, kaip jį pagaliau atpratinsite plėšyti marškinėlius???...

Atsakymas: Labas rytas. Labai viskas paprasta. Matau tiesiog ne visi išvis suvokia treniravimo meno, ir matomai dar gūdžiame amžiuje gyvena. Čia yra Dona Lukičio technika. Tiesiog vietoje sportinių marškinėlių yra naudojami grandeliniai šarvai. Tarpsezonį krepšininkai juos patys gaminasi su gnybtais ir viela. Sunkiausia būna centrams ir sunkiems kraštams, abo jie patys dideli yra, tai daugiau reikalų. Bet dėvėdami tokius svorius užsigrūdina, ir neplėšo. Šį sezoną dar tokius pat šortus pasigaminome, atrodo gal kiek juokingai, bet niekam dar papildomi svoriai nepamaišė. Broniaus galvos raištis dar metalinis, Philo Jacksono akiniai, krepšio tinklelis. Pasiūlėm dar kamuolius tokius pagaminti. Viduramžiai, vienu žodžiu. Užtat visi stiprūs, visi patenkinti.

Skaitomiausias šalyje portalas „Poetinės žūklės įlankėlė“

Psichologinės pagalbos telefonas – 112.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei vadovaus treneris Vilius Dinstmanas

Naujausiomis portalo žiniomis, „Kūrybinės kančios partija“ į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės postą delegavo vienintelį savo narį, poetą, disidentą, išminuotoją, nardytoją, adekvatumo kursų koučerį, daugkartinį povandeninės žūklės Vilniaus Lazdynų baseine čempioną Vilių Dinstmaną. Šis prašymas artimiausiu metu bus įteiktas LKF prezidentui Arvydui Saboniui, trapu lėtai besileidžiančiam iš lėktuvo, ką tik sugrįžusio iš Kinijos Liaudies Respublikos.

Portalui „Poetinės žūklės įlankėlė“ prieš šį nelengvą ir atsakingą visai šaliai sprendimą pavyko pakalbinti būsimąjį rinktinės trenerį (kalba netaisyta, vaistai jau derinami, apie lankymo valandas bus pranešta vėliau).

- Kur norėtumėte, kad vyktų 2051 m. Pasaulio krepšinio čempionatas? Kodėl?

- Laba diena. Girdėjau, kad artėjant 2051-iesiems planuojama pastatyti nacionalinį futbolo stadioną tarp Vilniaus ir Kauno, tai gal ten ir padarytume tą čempionatą? Lėšų rasčiau. Iš esmės toks sprendimas labai palengvintų transportavimo galimybes, nes tiek vilniečiai, tiek kauniečiai galėtų atvažiuoti į stadioną ir stebėti varžybas. O kas negalėtų stebėti tuo metu, tai galima bus paprašyti komandų, kad peržaistų rungtynes, galėtų net kauniečiams žaisti sporto Halėje, o vilniečiams Halės turguje.

- Kaip įkalbėtumėte kinus, kad artimiausiame turnyre už Lietuvos rinktinę išleistų žaisti Donatą Motiejūną?

- Jau esame tai aptarę su jais. Aš jiems prižadėjau, kad labai daug visokių dalykėlių pripirksiu iš AliExpress. Kaip tik valo neliko ant ritės. Dar sportbačių reikia. Segtuvo vieno. Ratlankio. Kepimo popieriaus. Na, pamąsčius, tikrai ten susirinktų dalykų krepšelis (visgi krepšinis). Motiejūnas sako, kad jam naujus irklus nupirkčiau (juokiasi).

- Kaip įkalbėtumėte su citrinmedžiu retkarčiais pasišnekantį Gintarą Einikį ir jo žmoną tapti Jūsų asistentais?

- Parodyčiau Einikio kablį, kurį savo laiku Gintaras parodė žmonai, o žmona šeimos gydytojai, o ta – kineziterapeutui. „Žinoma, kad išleisiu jį asistuoti, kaip žmogus jis neblogas, paprastas, geras“, – teigė ji nuovadoje. Kaip matome, nieko įkalbinėti nereikėtų, jau jiems skambinau, kraunasi daiktus.

PŽĮ TV – interviu su „Kūrybinės kančios partijos“ įkūrėju Viliumi Dinstmanu

https://www.youtube.com/watch?v=WpMvNoNjdyw

Psichologinės pagalbos linija – 112.

Viliaus klausk drąsiai! Apie Viliaus komandiruotę į Daniją, tuščius maišus ir milžiniškus užmojus

1-oje nuotraukoje pavaizduotas paminklas „Kūrybinės kančios partijos“ įkūrėjui Viliui Dinstmanui ir jo pasekėjams, Kopenhaga, Danija.

- Visos žiniasklaidos priemonės mirgėjo informacija, kad šiomis dienomis buvote išvykęs į Kopenhagą (Danija). Kodėl į šią kelionę važiavote senoviniu „Kūrybinės kančios partijos“ kabrioletu, juk orai jau gerokai atvėsę?

- Būčiau vykęs savo „S“ klasės dviračiu, tačiau paskambinęs Danijos karalius įspėjo, kad laukti galėtų tik kelias dienas, todėl teko asmeniniu tramvajumi važiuoti iki Varšuvos, o toliau jau keliavau kabrioletu. (Nepriklausomo eksperto pastaba redakcijai: įdomu, kodėl reprezentacinis partijos automobilis atsidūrė Varšuvoje? Į tai dėmesį turėtų atkreipti tarnybinės etikos komisija). Oras buvo geras, beveik nelijo. Gilioje senovėje piemenys, kai būdavo šalta, pasisiodavo į balutę ir įsibrisdavo į ją basomis – kodėl aš taip negaliu? Kažkokie elementarūs klausimai.

Viliaus klausk drąsiai! Apie prasilošusį tautų vadą, žvejybinę ekspediciją į Marsą ir unikalią Helovino kaukę

- Vatinukas Sėras Bezprincipevas iš „Priklausomo visuomeninio kanalo“, kurio pagrindinis rėmėjas yra OOO „Rosgazneftfigvamsberkasavtodorstrachgosbezpredelorgazmfiksnymstroibat“.

Rusijos Federacijoje disidentai patyliukais plaka liežuviais, kad artimiausiu metu Vilių Dinstmaną ketinama paskirti Vladimiro Ilijyčiaus Lenino pakasynų komisijos pirmininku. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti situaciją ir kaip visa tai vyks?  

- Viskas prasidėjo nuo vieno gana keisto Volodios poelgio. Niekam nesakęs jis užsiropštė visam pasauliui ant galvos ir sveikino praskrendančius lėktuvus (tai puikiai matote nuotraukoje). Mes bandėme jį nulaipinti, bet Volodia pareikalavo 50 gramų kokaino, 3 butelių viskio, kabrioleto ir lėktuvo bilieto į Las Vegasą. Tokių didelių turtų neatsirado net mano „Kūrybinės kančios partijos“ būstinėje ir priešrinkiminės kampanijos biudžete. Kokaino, viskio ir naują darbinį kabrioletą, žinoma, radome greitai, bet bilietai ekologiška (ekologiška! – red. pastaba) klase į Las Vegasą buvo per brangūs, tad teko pasiūlyti vadui kompromisą – apsilankyti Gedimino prospekte įsikūrusiame „Olympic Casino“. Partijos posėdyje nusprendėme artimiausiu metu Volodią užkasti, nes, maža to, kad pralošė visas partijos lėšas, tai dar prapylė ir visus dekabristų žmonų pinigus, Sveikatos apsaugos ministerijos biudžeto lėšas, psichiatrijos ligoninės „Garsų pasaulis“ kontrolinį akcijų paketą bei 10 carinių rublių, pavogtų per diskoteką. Volodia jau ne tas, nors ir tada jis buvo nesavas.

Viliaus klausk drąsiai! Apie varles aviliuose, Lenino pakasynas ir viktoriną gandrams

- Mano vardas Morta. Man 59-eri. Gyvenu Elektrėnuose. Vaikystėje mane pravardžiuodavo Morta-kvorta. Į pravardžiuotojus nekreipdavau dėmesio, nes neturėjau laiko. Labai mėgstu žvejoti Elektrėnų mariose, ypač dugnine meškere, kartais paspiningauju. Staiga kilo mintis pasinerti į povandeninę žūklę. Ar galėtumėte suteikti keletą praktinių pamokų? Atsiskaityčiau barteriu – auginu bites, tad turiu daug medaus. Kokias priemones pirmajai povandeninei žūklei pasiruošti?

- Labas, Morta. Aš vardu Vilius. Žvejoju. Negyvenu Elektrėnuose. Supranti, Morta-kvorta, tu taip niekada nesusirasi vyro, jeigu į pravardžiuotojus nekreipsi dėmesio ir žvejosi po vandeniu. Jei atvirai, aš niekada nesu nei matęs povandeninių meškerių, nei ką nors apie jas girdėjęs, o juo labiau apie povandenines plūdes ar blizges. Net nelabai žinau, kaip ten užmesti reiktų. Tad jeigu tau kažkaip visgi pavyktų, pranešk man ir aš iš karto priimsiu tave į savo „Kūrybinės kančios partiją“. Dėl pamokų. Šiuo metu darbuojuosi gitaros pamokų namuose „Nutrūkusi styga“. Galėčiau pamokyti groti gitara po vandeniu arba po žeme. O jūs avilių prūduose nestatot? Aš pastačiau, tai buožgalviai apsigyveno, nežinau kaip atsikratyti, vietoje medaus – vien varlės. Nieko tokio.

Iš pelenų kaip Feniksas pakyla įlankėlė

Jau visi turbūt pamanėte, kad „Poetinės žūklės įlankėlė“ nusispardė kaip į grindinį tėkšta kuoja?.. Nieko panašaus! Nesulauksite. Kad įlankėlė sukrustų, į ją reikia mesti akmenį. Todėl ir sugrįžtame su nauja rubrika „Viliaus klausk drąsiai!“

Jeigu dar kas nepažįstate Viliaus(-ių) (o, varge!), pateikiame trumpą pristatymą: Vilius Dinstmanas – žmogus-voras-nepagydomas žvejys, sugebantis prisigaudyti žuvų net po daugiabučio namo langais, nuolatinis potencialus Europos Komisijos pirmininkas, šešėlinis Vilniaus meras, kada nors į sostinę sugrąžinsiantis arklių traukiamą tramvajų, spartusis ėjikas, kelių dešimčių išradimų autorius, Žirmūnų siela, neretai patraukianti įtarių parduotuvių apsaugininkų dėmesį ir taip toliau, i tomu padobnoje. Tad Viliaus klauskite drąsiai!

„Poetinės žūklės įlankėlės“ redakcija šį kartą gavo tokius klausimus:

- Esu Anupras Larusas iš buvusios Valkininkų geležinkelio stoties. Man 97-eri metai. Moku naudotis Facebooku ir netgi gūūūūūūūglinti! Visą gyvenimą svajojau išmokti spiningauti, bet taip ir neišmokau, nes nieko nedariau. Nuo ko man reikėtų pradėti?

- Tavo labai gražus vardas, Anuprai. Tu jau man patinki! Taip ir toliau, seneli! Džiugu, kad jaunoji karta vis dažniau naudoja socialinius tinklus kaip bendravimo būdą, o ne kaip brakonieriavimo įrankį (juokauju). Manau, norėdamas išmokti žvejoti turi nesvajoti visą gyvenimą. Ar tai realu? Nerealu, jeigu tu nevartoji maisto papildo „Bičių pikio trauktinė“. Šiandien pigiau. Pas mane visada pigiau. Bet apie tai vėliau. Nuo ko pradėti? Manai, man buvo lengva? Manai, buvo malonu, kai kruvinomis nuo šalčio rankomis sukau ritės rankeną tol, kol Seimo apsaugos darbuotojai manęs nenutempė nuo fontano? Aš atsakysiu tau žmoniškai – buvo nelengva. O kiek ežero vandens išgerta, upių sniego suvalgyta?! Nors tai nutiko po gero baliaus, šeštadienio rytą, kai paupiu vaikščiodamas sniegą valgiau, bet nesvarbu, buvo gi... O kam tau, Anuprai, spiningas? Tikiu, esi rimtas, save gerbiantis senelis, neužsiiminėk nesąmonėmis.

Pokalbiai (7). Viltingas kulinarinis šokis tamsos akivaizdoje

Tamsiajam ir šaltajam sezonui negailestingai priplojus Lietuvą, mes ir vėl kalbiname beviltiškai viltingą egzotiškų vandenų specialistą, „Lietuvos kūrybinės kančios partijos“ steigėją ir iki šiol vienintelį jos narį, poetą, kulinarą-dramaturgą, konspiracinių žūklės teorijų entuziastą, disidentą-nardytoją ir spėrųjį ėjiką Vilių Dinstmaną.

 

- Iš kur Jūs nuolatos semiatės vilties?

- Valties neturiu, todėl nėra ką semti. Štai kaimynas turėjo guminę valtį, tai, pamenu, paima mane į žvejybą, plaukiam, plaukiam, pradeda vanduo bėgti pro skylutę, o aš semiu, semiu, semiu... Jis iriasi, iriasi, iriasi... O krantas toli, toli, toli... Beviltiška. (giliai susimąsto)

- Gal galėtumėte pasidalinti savo moksliniais pamąstymais apie tai, kodėl kai kurios jūrų ir vandenynų žuvys yra plokščios?

- Povandeniniai regionai, kuriuose vyrauja plokštumos, lemia plokščių žuvų atsiradimą. Juk tai elementaru. Jeigu dugno paviršius būtų kalnuotas, nelygus, tai plokščia žuvis negalėtų prisiglausti prie dugno, apvirstų, dažnai vartytųsi nuo duburiukų, būtų traumuota. (sic! – Redakcijos pastaba) Tai būtų labai neatsakinga evoliucijos proceso atžvilgiu. Dabar gi ji sau guli ramiai ant dugno, ir nesuprasi, ar ant tos žuvies banginis nusnūdo, ar šiaip įsibėgėjusi atsitrenkė į tanklaivio bortą. Šiaip ar taip smagu žinoti, kad yra tobulai plokščia dvimatė daugdara (sic! – Redakcijos pastaba), kuri nusakoma lygtimi naudojant Dekarto koordinačių sistemą trimatėje erdvėje.

Naujas senas laike pasiklydęs interviu

Pokalbiai (6). Per aspera ad astra-2.

Vilius (-iai) yra unikalus (-ūs) tuo, jog į tuos pačius interviu klausimus gali atsakyti net keletą kartų. Taip atsitiko ir dabar. Kai išsiskaidžiusios asmenybės sudedamosios dalys varžosi viena su kita, kiekviena siekdama įrodyti savo pranašumą, bejėgiai yra net ir patys stipriausi vaistai.

- - -

Ežerams ir upėms palaipsniui besiruošiant ilgam užsitraukti ledo stoglangius, mes ir vėl kalbiname niekados neužšąlantį poetą, politiką, pavydėtinai originalų gamtos mylėtoją, Lietuvos kūrybinės kančios partijos įkūrėją ir vienintelį jos narį (jei nepaisysime patalogiškojo jo asmenybės išsiskaidymo sudedamųjų) Vilių Dinstmaną.

- Visuomenėje Jūs labiau žinomas kaip amžinai potencialus Europos parlamento narys. Kas Jus paskatino įsteigti Lietuvos kūrybinės kančios partiją?

- Kūrybinės kančios partijos steigimas vienareikšmiškai įvyko per kūrybinės kančios atsiradimą mano sąmonėje ir pasąmonėje. Gal ankščiau pasąmonė būna, o jau po to sąmonė, turbūt neatvirkščiai.

Pokalbiai (5). Per aspera ad astra.

Šiek tiek, švelniai tariant, pasiklydęs laike (vertime?) interviu. Kaip ir mes patys. Nuoširdi užuojauta maestro Dinstmanui ir jo aplinkos žmonėms.

Ežerams ir upėms palaipsniui besiruošiant ilgam užsitraukti ledo stoglangius, mes ir vėl kalbiname niekados neužšąlantį poetą, politiką, pavydėtinai originalų gamtos mylėtoją, Lietuvos kūrybinės kančios partijos įkūrėją ir vienintelį jos narį (jei nepaisysime patalogiškojo jo asmenybės išsiskaidymo sudedamųjų) Vilių Dinstmaną.

Pokalbiai (4). Žvejybinės užgavėnės.

Blic interviu su nebepagydomu žveju Viliumi Dinstmanu. Žvejybinės užgavėnės.

Yra kelios žvejų rūšys:
- Tie, kurie žvejoja visada.
- Tie kurie žvejoja vasarą, o visą žiemą apie tai kalba.
- Tie kurie žvejoja žiemą, o visą vasarą apie tai kalba.
- Tie, kurie nežvejoja niekada.

Kadangi vienas universaliausių Europos Sąjungos žvejų, poetas-išradėjas-išminuotojas, egzotiškų kraštų ekspertas Vilius Dinstmanas yra gan išsiskaidžiusi asmenybė, jį bent po truputį galime priskirti kiekvienai iš aukščiau išvardintų kategorijų. Pasibaigusios žiemos proga ir kalbiname šį niekada vietoje nenustygstantį entuziastą.

- Gal galėtumėte trumpai apibendrinti, koks Jums buvo šis poledinės žūklės sezonas: kada pradėjote, ar tebetęsiate ir kada pagaliau baigsite?

– Žūklė yra nenutrūkstantis procesas, kurio negalima skirstyti į jokius sezonus. Žvejoju, vadinasi, esu. Šis procesas vyksta visą gyvenimą, tik kartais aš pats kaltas dėl netikėtai užklumpančios mano-pauzės. Kitaip tariant, žūklė yra vienintelis veiksmas, kurį galiu atlikti pats. Su tik man matomais kabliukų broliais Neries „Zatone” planuoju pradėti žvejoti šių metų kovo 10-ąją dieną. Ten ir baigsime, ant ledo… Apsimetę brakonieriavimo įrankiais.

Linksmai pavasariop…

Aizbergas klausia Viliaus:
- Kiek tu vakar pagavai lydekų?
- Tris, - atsako Vilius. - O tu?
- Mažiau.
- Dvi?
- Mažiau.
- Vieną?
- Dar mažiau… - purtosi Aizbergas.

Pokalbiai (3). Ledkalnio viršūnė.

Susiklosčius gan sunkiai ekonominei bei politinei situacijai šalyje, ne atsitiktinai norėtume pakalbinti žmones, kurie lieka šešėlyje, bet jų svarbus vaidmuo tampa neatsiejamas nuo efektyvaus darbo našumo, stiprios valstybės moralės, sparčiai besivystančios infrastruktūros ir kitų svarbių žodžių. Kitaip tariant, kalbiname valstybę „judinantį aparatą”, Sizifo akmenų akmenskaldį, globalinio atšilimo pradininką Ledkalnį, angliškai Aizbergą, žmoniškai - Nerijų Laurinavičių.

- Gerbiamas Aizbergai, pikti liežuviai plaka, kad nuo kovo 31 d. pasikeis Žvejo bilieto kaina, kuri bus tolygi Basanavičiaus barzdos mokesčiui. Ar Jums nekyla noras mesti žvejo karjerą, ir pradėti, pavyzdžiui, spausdintis ant banknotų?

- Norėčiau Jus truputėlį pataisyti. Aš esu ne globalinio atšilimo pradininkas, o globalinio atšalimo entuziastas, ledų pardavėjų meilė ir oro kondicionierių kraujas. O taip! Siūlyčiau banknotų dizainui panaudoti prie šio interviu pridedamą nuotrauką. Žvejo karjerą mesti yra neįmanoma. Nebent ji gali tave išmesti už borto į buvusį žvyro karjerą tiesiai plėšrūnėms lydekoms į nasrus. Su Žvejo bilietų kainodara, a.a. Basanavičiaus ar Bin Ladeno barzda tai nesusiję. Be to, mano krikšto vardas - Petras.

Pokalbiai (2). Mokslo šaknys karčios, o vaisiai?..

Pasibaigusios vasaros ir prasidėjusių naujų mokslo metų proga vėl kalbiname vieną kūrybingiausių ir talentingiausių Europos Sąjungos žvejų, poetą, ekspertą, potencialų Europos parlamento narį ir išradėją Vilių Dinstmaną.

- Pastaruoju metu pikti liežuviai plaka, kad vis dažniau žmonės pastebi Jus Nemenčinės miškuose su pintu krepšeliu rankoje. Ar tai reiškia, kad spiningą ir kitas meškeres iškeitėte į pintą krepšelį? Ar tai reiškia, kad žuvies kvapo trauką nugalėjo grybų aromato vilionės?

- Suprantu, kad nieko nesuprantu. Aš negalėjau spiningo ir kitų meškerių iškeisti į pintą krepšelį, nes grybauju su dviem kibirais! Būtent su dviem… Kad išlaikyčiau lygsvarą - dėl žemėn lenkiančio šilbaravykių ir musmirių svorio. Jei nerandu grybų, prisisemiu pelkių vandens. Žmonės pastebi tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra matoma. Įdomūs vaizdai Nemenčinės miškuose išplaukia keliauninkui, studentui, pensininkui, kurie bent kartą apsiriko mėgindami atpažinti-paragauti įvairiaspalvių margų grybų, apie kuriuos pilkoji masė dažniausiai nekalba. Krimstelėjęs tokių miško gėrybių, gali ilgą laiką girioje praleisti nevalgęs, grįžti namo pėsčiomis ir taip sutaupyti pinigų, nes nebereikia pirkti bilieto… Netgi yra užfiksuotas atvejis, kai Pakruojo pensininkę iš miško namo tempė keli milijonai rudųjų skruzdėlių, o šimtai voverių skandavo: „Grandmother go home!“ Tai reiškia, kad žuvies kvapo trauka visgi nugalėjo grybų aromato viliones.

Pokalbiai (1). Nuo ko viskas prasidėjo...

Interviu su vienu kūrybingiausių Lietuvos žvejų ir vienu „Poetinės žūklės įlankėlės” tinklaraščio kūrėju poetu Viliumi Dinstmanu:

- Ar prisimenate pirmąją savo gyvenimo žūklę: kur ir kada visa tai prasidėjo?

 

- Jau tada aš buvau mažas ir mėgau azartinius žaidimus. Mama nenutuokė, su kuo ji turi reikalų… Visa tai įvyko Rusijoje, prieš maždaug 18 metų, kai baigė sukiotis mintys apie moteris, aš susimąsčiau apie žuvis: Kas jos? Kur dauginasi? Kiek kainuoja? Kodėl negaliu? Ir štai vieną dieną kankinamas tokių klausimų ir vedamas asmeninių ambicijų bei alkano katino, įkalbėjau mamą paimti meškeres ir nueiti prie upės, kad mokslų gudrių primokintų ir vaiką gyvenimui nelengvam paruoštų. Jau tada įtariau, kad batoną galima ne tik pačiam valgyti, bet ir kitus valgydinti. Schema paprasta: meškerė - kabliukas - batonas. Mama parodė porą slaptų judesių ir aš supratau, kad žvejyba - tai mano arkliukas. Bet tik tas, kitas, jūrinis. Tada viskas ir prasidėjo…