Voras brakonierius, arba ant ko kimba debesys

Neseniai „Nieko rimto” leidyklos išleistoje Sigutės Ach iliustruotoje a.a. Sergejaus Kozlovo knygoje „Ežiukas rūke”, kurią sūnus ketvirtojo gimtadienio proga gavo dovanų ir kurią su malonumu dabar skaito jo tėveliai, stebėdamiesi unikaliomis autoriaus metafizinėmis bei filosofinėmis įžvalgomis ir nepakartojamu vaikišku nuoširdumu, randame stebuklingą istoriją „Kaip pagauti debesį”. Nieko rimto? Anaiptol. Transcendentinė žūklė.

Paskutinės rudeninės akistatos

Kadangi draugas (tovarišč –> tovar_išči) Vilius visai suįžūlėjo ir pradėjo nebejausti ribų, tai atsiuntė tokį elektroninį laišką be lietuviškų raidžių, kurias man galiausiai teko sulietuvinti…

(Kalba šiek tiek taisyta, bet šį kartą necenzūruota):

„Vakar paėmiau vieną šapalą (apie 800 g.) ir meknę (apie 1 kg), nuotraukoje ta kur aukščiau.

Deja, galėjau nufotografuoti tik namie, vonioje, ne natūralioje aplinkoje, nes vonioje nebuvo vandens“. 

Atkreipkite dėmesį į loginę sakinio konstrukciją-seką! Įdomu, čia dedukcija ar indukcija? :) Skaitome toliau:

„Net nežinau, ką ir aprašyti… Vietos sakyti nenoriu, geriau tegul tai lieka paslaptimi. Ne todėl, kad gaila išduoti kitiems, o todėl, kad pavogiau gal 10 obuolių prie šalia stovėjusio namo, po to gali atsekti kas.

Archangelsko apskritis ir lengvasis kultūrizmas

Kol Aizbergas gerokai aptirpusiomis ir apsnūdusiomis briaunomis irstėsi „Miego klinikoje” ir dar šen bei ten, Vilius-Archangelas spėjo nusidanginti į Archangelsko apskritį, Ustjansko rajoną, Levo Ploskoje kaimą, iš kurio neseniai sugrįžo ir parvežė keletą minėtos apylinkės ir joje sugautų laimikių nuotraukų…

Apylinkė:

Miego klinika

Tiksliau, ne miego klinika, o „Miego klinika”. Pirmoji asociacija - vieta, kurioje sėkmingai pabuvus turėtų išnykti miego sutrikimai. Gan originalus kaimo turizmo sodybos, įsikūrusios Kelmės rajone, Raudsparnės kaime, pavadinimas.

Tarsi su vasaros dangumi konkuruojančios laukų platybės, beveik iki raudonumo įkaitęs arklys šalia kelio, keli tvenkiniai, sujungti kanalu, kuris iš „bjauriojo ančiuko” (kadais) virto tikru „krioklių slėniu” su visai jaukiomis pasivaikščiojimo terasomis ir su mediniais loviais šniokščiančio vandens sistemomis… Kopėčios į medį. Lyg į daržinę? Ne, turbūt tik šiaip sau paremtos. Viename iš tvenkinių - salelė, o joje - varpinė su tikrų tikriausiu varpu. Vandeniu nutiestas siūbuojantis beždžiontiltis, jaunavedžių pėdoms ir šliaužiančių suknelių „uodegoms”.

Vilkokšnis (2)

Šiek tiek netikslią informaciją praeitos žūklės metu pateikė velkiautojai. Iš tikrųjų už žvejybą Vilkokšnyje asmeniui reikia mokėti 3 Lt už dieną arba 26 Lt už metus (plastikinės gan erdvios valties nuoma - 25 Lt). Kadangi šį kartą pavažiavome kiek toliau, tai atsidūrėme šalia Vilkokšnio poilsio bazės, kurioje vietinei moterėlei ir sumokėjome duoklę (net kvitą išrašė). Vieta jauki - nedidelis kaimelis ant kranto, pušynėlyje - poilsio bazė su šalia aptvaruose besiganančiais arkliukais, nuo statoko kranto regimos Vilkokšnio vandenų ilgybės su ramiomis įlankėlėmis…

Vilkokšnio raudės

2010 metų gegužės 1 d.

Vilius gan taikliai pastebėjo, kad Tarptautinę darbo žmonių dieną žmogus turėtų dirbti dvigubai, o ne ilsėtis ar apeliuoti į papildomą išeiginę. Jei egzistuotų Tarptautinė nedarbo žmonių diena, tuomet - kitas reikalas. 2010-ųjų metų gegužės pirmajai dienai teko būti šeštadieniu, todėl tokią dieną galėjo dirbti tik išties tarptautinis darbo žmogus, o ne Vilius ir tuo labiau aš, - tarptautinis nedarbo žmogus.

Žvejo išpažintis

2009, spalis

Vilius yra tikras žvejys. Tikrą žvejį pažinsi pagal jo nepagautą žuvį. Tiesa, Vilius žuvies kartais pagauna, bet tai jam netrukdo būti tikru žveju. Štai, pavyzdžiui, vieną rugsėjo pradžios šeštadienį nutarškėjome į Trakus, Vilius sudūrė spiningą, plačiai užsimojo nuo liepto ir, ką Jūs manot (!), iš bundančio vandens nė nemirktelėjęs išvyniojo adatiniais dantukais besišypsančią trijų šimtų gramų lydekaitę! Iš vieno vienas, kaip mėgsta sakyti sportininkai. Vilius daugiau ir nežvejoja, nes jis - tikras žvejys, o ne sportininkas. Susivynioja meškerę ir važiuoja namo. Net ir tada, kai užmetęs pirmą kartą nieko nepagauna. Antro karto niekada nebūna. Gal aš truputį idealizuoju savo bičiulį, gal truputį juokauju, ironizuoju ar pašiepiu, gal man taip tik kartais atrodo, nes tąkart, regis, Vilius pakirto dar vieną panašią žioplą plėšrūnę.