Pokalbiai (2). Mokslo šaknys karčios, o vaisiai?..

Pasibaigusios vasaros ir prasidėjusių naujų mokslo metų proga vėl kalbiname vieną kūrybingiausių ir talentingiausių Europos Sąjungos žvejų, poetą, ekspertą, potencialų Europos parlamento narį ir išradėją Vilių Dinstmaną.

- Pastaruoju metu pikti liežuviai plaka, kad vis dažniau žmonės pastebi Jus Nemenčinės miškuose su pintu krepšeliu rankoje. Ar tai reiškia, kad spiningą ir kitas meškeres iškeitėte į pintą krepšelį? Ar tai reiškia, kad žuvies kvapo trauką nugalėjo grybų aromato vilionės?

- Suprantu, kad nieko nesuprantu. Aš negalėjau spiningo ir kitų meškerių iškeisti į pintą krepšelį, nes grybauju su dviem kibirais! Būtent su dviem… Kad išlaikyčiau lygsvarą - dėl žemėn lenkiančio šilbaravykių ir musmirių svorio. Jei nerandu grybų, prisisemiu pelkių vandens. Žmonės pastebi tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra matoma. Įdomūs vaizdai Nemenčinės miškuose išplaukia keliauninkui, studentui, pensininkui, kurie bent kartą apsiriko mėgindami atpažinti-paragauti įvairiaspalvių margų grybų, apie kuriuos pilkoji masė dažniausiai nekalba. Krimstelėjęs tokių miško gėrybių, gali ilgą laiką girioje praleisti nevalgęs, grįžti namo pėsčiomis ir taip sutaupyti pinigų, nes nebereikia pirkti bilieto… Netgi yra užfiksuotas atvejis, kai Pakruojo pensininkę iš miško namo tempė keli milijonai rudųjų skruzdėlių, o šimtai voverių skandavo: „Grandmother go home!“ Tai reiškia, kad žuvies kvapo trauka visgi nugalėjo grybų aromato viliones.

- Gal ateityje vietoje „Poetinės žūklės įlankėlės“ atsiras „Poetinių grybavimų aikštelė“?

- Nebūtinai. Viskas priklausys nuo to, ar savivaldybė išduos leidimą. Galų gale reikėtų pastatyti parkavimosi automatus, įsteigti funkcionuojančią priežiūros tarnybą. Be abejo, viskas turi būti griežtai suderinta su Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentu. Jau matau aikštelės iškabą su užrašais: „Paspyrei ūmėdę - sukurk trieilį!“, „Sukūrei trieilį - paskaityk ūmėdei!“ Kažkoks amžinas ciklas išeina… Gal geriau atsisakom šios idėjos.

- Ką Jums reiškia rugsėjo 1-oji? Ko dar gyvenime (žvejyboje) neišmokote, bet viliatės kada nors išmokti?

- 1980-ųjų metų rugsėjo 1-ąją, kaip nebūtų keista, Pietų Korėjos prezidentu tapo Chun Doo-hwan‘as, Choi Kyu-hah‘o pasekėjas. Viliuosi, kad taip ir neišmokau šių pavardžių atmintinai. Tačiau ši diena man yra stebuklinga, nes netgi žvejybos reikmenų parduotuvėse neparduodami alkoholiniai gėrimai, todėl jaunieji žvejai neišmoksta pagrindinių šio amato subtilybių ir nesugeba teigiamai susikoncentruoti mokslams. Kaip lietuvių liaudės išmintis (Nr. 60729) byloja: „Nuo žvejo sausų kelnių žuvis šalinasi.“

- Ką Jūsų gyvenime (žvejyboje) simbolizuoja prisukamas rankinis laikrodis „Raketa“, kuriuo vos atsiradus progai nevengiate viešai pasipuikuoti… Iš kur jį gavote?

- Kaip pasakė J.Gagarinas: „Važiuojam!“. Nuo to laiko stogas nesugrįžo. Priėjęs žvejybos vietą dažnai mėgstu garsiai padeklamuoti tokį savo kūrybos ketureilį (ypač malonu, jei jį išgirsta ir kiti žvejai):

Vyrai, norėjome būt kosmonautais -
Platybėse kosmoso liaudžiai tarnaut.
Pasenome greitai, kas gavo infarktą,
Vis kimba kilbukai, o mergos nebe…

Beje, šis nuostabus ketureilis pateko į poezijos almanachą „Žvejų pavasaris“, kurio vyriausiasis redaktorius Paulius Korsakas, eilinį kartą gavęs Europos Sąjungos lėšų, visiems prizininkams Kalvarijų turguje nupirko gerų kinų gamybos meškerių, o sau - žuvies. Būtent tą dieną, kai aš padėjau išrinkti prizus, priėjau turgaus kampe esantį sendaikčių paviljoną, kuriame ir radau šį nuostabų laikrodį „Raketa“. Iš pradžių buvo kilusi idėja jį skirti almanacho „Žvejų pavasaris“ laureatui, tačiau politinės intrigos ir Saugumas sutrukdė tai padaryti. Nuo šiol Paulius laidą „Vienam gale kablys“ filmuoja savo namuose.

- Teko girdėti, jog šiais metais Jūsų gyvenime buvo pradėtas remontas, dėl kurio netgi atsisakėte įprastinės kasmetinės išvykos į Sibirą… Kaip pavyksta kasdienybės kovoje suderinti remonto ir žvejybos kovos veiksmus?

- Aš ir cementas esame skirtingų svorio kategorijų, todėl dažniausiai kovose laimiu aš, tačiau jeigu parsivežu 4 maišus cemento, viskas pasibaigia gan greitai. Vaizdelis toks: kambario centre guli Vilius, ant pilvo praplėštas cemento maišas, glaistu aplipusios rankos, gruntuotos blakstienos… Lyginant su tokia šaunia kosmetika, Max Factor ramiai poilsiauja pavėsyje. Remonto pabaigoje turėčiau gauti visažisto kursų baigimo pažymėjimą ir 100 Lt vertės „Eurovaistinės“ dovanų čekį, nes baisiai skauda sąnarius. Juolab orai šąla - sušlapsiu žvejyboje, apsirgsiu, nukriošęs, nukvakęs ir ligotas niekam nebereikalingas būsiu.

- Ar pavyktų ant rankų ir kojų pirštų (galbūt užteks ir rankų?) suskaičiuoti, kiek kartų šį šiltąjį žūklės sezoną jau buvote ištrūkęs į žvejybą?

- O taip! Lygiai 20. Lygiai tiek procentų pailgėja darbą praradusių žmonių miegas. Su N.L. mes puikiai tai žinojome, todėl žvejybos sezoną atidarėme dviese. Antrasis mūsų susitikimas įvyks per žvejybos sezono uždarymą (geriausiu atveju). Šį sezoną dar neteko ištrūkti į žvejybą, bet jau kelis kartus teko įtrūkti į ją. Kaip teigia Palūšės sinoptikai: „Nulaužk durų rankenas, kai Aizbergas (Ledklanis?) slenka į ežerą.“

- Kokie laimikiai ir kodėl?

- Maži laimikiai ir todėl. Ir todėl aš vėl neparagausiu skanios žuvies, po žvejybos prie kasos už produktus nesusimokėsiu prie rankų prilipusiais žvynais, sumeluosiu bendradarbiams, kad galbūt slėgis, vandens lygis, vėjo kryptis, žvejo elgesys, kreivos rankos, trumpos kojos buvo kaltos. Jeigu laimikiai yra nuo žodžio „laimė“, tai mano visos šoniplaukos buvo „liūdžiukais“. Liūdna man dėl to ir baisiai negera.

- Trumpai papasakokite apie Jūsų savu kampu išrastą Optinės apgaulės principą žvejyboje. Kaip jis atspindi egzistencinę Pasaulio sąrangą?

- Optinė apgaulė susideda iš dviejų faktorių: stebinčiojo objekto ir kuriančiojo objektą. Jeigu žvejojate poromis, visada galite keistis taip, kaip mes su Viliumi. Vienas fotografuoja - kitas mato. Dažnai žvejai šalia žuvies padeda degtukų dėžutę, kad žiūrovai galėtų suvokti tikrąjį žuvies dydį, o aš šalia laimikio padedu gibsokartono lakštą arba medžio šaką, kad žiūrovas ne tik įvertintų žuvies dydį, bet ir mūsų išradingumą. Iš tokių žmonių gali laukti bet ko. Arba berniuko, arba mergaitės. Ypač jeigu Jūs esate moteris.

- Kuo skiriasi žvejyba nuo žūklės?

- Elementaru: laidų apie žvejybą žymiai daugiau nei laidų apie žūklę, nes laidose apie žūklę dalyvauja žūklautojai, arba kaip sako kalbininkai - žūklininkai, o laidose apie žvejybą dominuoja gausi žvejų populiacija. Kai žvejų tuntai traukia į šiltus kraštus, visos žuvys grįžta į Lietuvą, todėl žvejai eilinį kartą lieka ant ledo - pažeminti ir nuskriaustieji (Dostojevskis ©). Jeigu taisyklės rašomos mėgėjiškai žūklei, vadinasi jos negalioja mėgėjiškai žvejybai, todėl padaręs vieną ar kitą pažeidimą aš visada visą kaltę suverčiu priešingos veiklos dvynei. Beje, rugsėjo 1-osios dienos horoskopas Dvyniams: „Jūs galite susižavėti bičiuliu. Gal verta peržengti ir draugystės ribą?“ Kaip suprantu, horoskopas nieko gero man nežada…

- Ar galime tikėtis, kad vis labiau artėjant žiemai vėl išvysime Jus ne su dviem kibirais, o su spiningu rankose?

- Be abejo! Kai prisidžiovinsiu daugybę grybų žiemai, kad galėčiau ramiai pasinerti į stebuklų šalį, tada rankomis imsiu spiningą. Bandžiau kojomis - neišėjo. Beje, vienas grybautojas man pasiūlė valgyti vien „kalpokų“ sijonėlius - kam gi žiaumoti visą grybą, jei gali iš karto praryti pačią esmę? Nuo šiol aš daugiau nesvarstau, ar man žvejoti rankomis, ar kojomis, meškere ar ąžuolo šaka, ant slieko ar ant šlaito, po pietų ar po metų - man viskas gerai! Gerai gi, sakau, nereikia manęs čia raminti! Kitas klausimas!

- Ką Jums primena žvejybinis grąžtas?

- Ar Jūs žinojote, kad žvejybiniai grąžtai naudojami ir kaip žvejybiniai gręžtuvai? Vadinasi ir pats remontas yra žvejybinis. Teko ne kartą žvejybiniu grąžtu gręžti skyles betoniniuose blokuose. Po kelių metų pastangų pragręžiau tapetus ir pirmą dažų sluoksnį. Manau dar po poros metų galėsiu žvejoti sienoje. Žvejybinis grąžtas panašus į Ostapą Benderį - toks pats suktas.

- Kuo skiriasi žieminė žūklė nuo visų kitų žūklių?

- Žieminė žūklė stebina šalčio stiprumu ir nepagautos žuvies kiekiu. Pagauna tik tie, kurie nespėja nuskęsti. Kadangi tokių būna nedaug, kasmet sezoną atidarau termometro stulpeliui nukritus žemiau 20-ies laipsnių padalos, ir tą pačią dieną jį uždarau jau būdamas namuose ir karščiuodamas 40-čia laipsnių… Vasarą žiemine žūkle neužsiimu, nes nėra ledo, o jei ir būtų, tai vis vien neužsiimčiau, nes tam skirta žiema.

- Iki kada galioja Jūsų žvejo bilietas? Ką manote apie žmogaus gyvenimo trukmės ir kokybės santykį?

- Mano žvejo bilietas galioja iki 2011 metų balandžio 20 dienos, todėl esu ramus, nes gamtosaugos pareigūnai dovanos smagų pasivažinėjimą. Išeina taip, kad žvejybos sezoną atidariau nelegaliai, todėl nenorėčiau šiame interviu labai atvirauti… Prašyčiau be įžeidinėjimų! Tokie klausimai Jūsų gyvenimo kokybės tikrai nepagerins. Kuo trumpiau gyveni, tuo kokybė geresnė. Kaip futbolo rungtynėse: įmušei pirmąjį įvartį (1:0), ir išeik iš aikštelės - kam toliau žaisti, juk gali pralošti…

- Kaip atšventėte pirmąjį „Poetinės žūklės įlankėlės“ gimtadienį?

- Nusipirkau pangasijų filė, sumaliau mėsmale, išsikepiau didelį kotletą ir jo į centrą įbedžiau vieną ilgą ežerinę plūdę raudonu galu, primenančiu į viršų kylančią žvakės liepsną. Padegiau. Laiku atėjęs statybininkas iškvietė atitinkamą tarnybą ir netrukus vėl ramiai sau galėjo dirbti. „Jeigu Dievo nėra, kas tada valdo pasaulį?“, - nusijuokė Volandas. Aš irgi nusijuokiau. Volandas atsigręžė į mane ir tarė: „Du kartus prieš miegą“.

- Kodėl Jūs taip retai žūklaujate kartu su „Poetinės žūklės įlankėlės“ kolektyvu?

- Nuo kada tai yra vadinama žūkle? Prašau viską vadinti savais vardais! Pripažįstu, kad ne dažnai su „Poetinės žūklės įlankėlės” kolektyvu dalyvauju komedijose… Vien tik ko verti komentarai, kai ieškome naujos vietos žvejybai, pavyzdžiui: „Ar tau neatrodo, kad mes jau penktą kartą praeiname šią vietą?“, „Kada mes valgysime?“, „Kas taps nauju prezidentu?“, „Žiūrėk, už tų nendrių pasirodė ruonis!“, „Kodėl vanduo brangsta, o ežeras nesenka?“, „Kas atrado Ameriką?“, „O kur čia artimiausia parduotuvė?“, „Man bloga - noriu namo…“, „Man tikrai bloga…“.

- Teko girdėti, kad Jus kartais kamuoja asmenybės išsiskaidymas… Kaip tokiais atvejais su savimi susitariate dėl būsimos žvejybos ir kaip kontroliuojate situaciją pačios žvejybos metu?

- Viskas paprasta - Vilius žino vietas, o aš moku žvejoti. Kai reikia pakirsti žuvį, dažnai tenka duoti meškerę Viliui į rankas. Aš užmetu, Vilius traukia. Truputėlį sunkiau būna žvejybos pabaigoje, kai reikia pasidalinti laimikį, nes abiejų įnašas gan skirtingas ir sunkiai nustatomas. Vilius mėgsta skusti ir išdarinėti žuvį šalia vandens telkinio, o aš skutu ir išdarinėju ją namuose. Kad ir kaip mėginau tai paaiškinti artimiesiems, vis tiek niekas nesupranta to ir vis klausia, kodėl pusė žuvies apdorota, o pusė - ne. Kartais situacija tampa nekontroliuojama. Ypač tada, kai gamtosaugos pareigūnai prašo pateikti žvejo bilietą. Vilius jo neturi, o aš turiu ir atsakau pareigūnams: „Prašau, mano žvejo bilietas, o Vilius jo neturi!“ Pareigūnai mudviejų nebaudžia, net jei bilieto galiojimo laikas pasibaigęs.

- Ką naujų mokslo metų proga norėtumėte palinkėti sau ir būsimiems pirmokėliams?

- Labai norėčiau sau ir Viliui palinkėti stiprybės, ištvermės šiame sunkiame kelyje. Lai šie žiedai į užmiršimo taurę skandina aitrų nerimą širdies, išlikus žiedu sužydėk iš naujo, ir niekas tavo laimės nepalies. Anelė Blizgutė šešiasdešimtmečio proga sveikina savo mamą.

Mielieji pirmokai, jei jau išmokote skaityti, neskaitykite šio tinklalapio, ypač šio interviu! Jei dar neišmokote, neišmokite skaityti šio tinklalapio. Su blogiu reikia kovoti nuo mažens. Gerų mokslų ir šviesių protų Tau, Lietuva!

P.S. Balsuokite už žuvų neršto partnerį, Tėvynės žuvų koalicijos kandidatą Nr. 5, Vilių Dinstmaną! Jis į Jūsų namus atneš ne tik šilumos, bet ir sumaišties, karpių bei vaikų!

- Širdingai dėkui už pokalbį. Nuoširdi užuojauta.

Kalbino Nerijus Laurinavičius.