Viliaus klausk drąsiai! Apie varles aviliuose, Lenino pakasynas ir viktoriną gandrams

- Mano vardas Morta. Man 59-eri. Gyvenu Elektrėnuose. Vaikystėje mane pravardžiuodavo Morta-kvorta. Į pravardžiuotojus nekreipdavau dėmesio, nes neturėjau laiko. Labai mėgstu žvejoti Elektrėnų mariose, ypač dugnine meškere, kartais paspiningauju. Staiga kilo mintis pasinerti į povandeninę žūklę. Ar galėtumėte suteikti keletą praktinių pamokų? Atsiskaityčiau barteriu – auginu bites, tad turiu daug medaus. Kokias priemones pirmajai povandeninei žūklei pasiruošti?

- Labas, Morta. Aš vardu Vilius. Žvejoju. Negyvenu Elektrėnuose. Supranti, Morta-kvorta, tu taip niekada nesusirasi vyro, jeigu į pravardžiuotojus nekreipsi dėmesio ir žvejosi po vandeniu. Jei atvirai, aš niekada nesu nei matęs povandeninių meškerių, nei ką nors apie jas girdėjęs, o juo labiau apie povandenines plūdes ar blizges. Net nelabai žinau, kaip ten užmesti reiktų. Tad jeigu tau kažkaip visgi pavyktų, pranešk man ir aš iš karto priimsiu tave į savo „Kūrybinės kančios partiją“. Dėl pamokų. Šiuo metu darbuojuosi gitaros pamokų namuose „Nutrūkusi styga“. Galėčiau pamokyti groti gitara po vandeniu arba po žeme. O jūs avilių prūduose nestatot? Aš pastačiau, tai buožgalviai apsigyveno, nežinau kaip atsikratyti, vietoje medaus – vien varlės. Nieko tokio.

Iš pelenų kaip Feniksas pakyla įlankėlė

Jau visi turbūt pamanėte, kad „Poetinės žūklės įlankėlė“ nusispardė kaip į grindinį tėkšta kuoja?.. Nieko panašaus! Nesulauksite. Kad įlankėlė sukrustų, į ją reikia mesti akmenį. Todėl ir sugrįžtame su nauja rubrika „Viliaus klausk drąsiai!“

Jeigu dar kas nepažįstate Viliaus(-ių) (o, varge!), pateikiame trumpą pristatymą: Vilius Dinstmanas – žmogus-voras-nepagydomas žvejys, sugebantis prisigaudyti žuvų net po daugiabučio namo langais, nuolatinis potencialus Europos Komisijos pirmininkas, šešėlinis Vilniaus meras, kada nors į sostinę sugrąžinsiantis arklių traukiamą tramvajų, spartusis ėjikas, kelių dešimčių išradimų autorius, Žirmūnų siela, neretai patraukianti įtarių parduotuvių apsaugininkų dėmesį ir taip toliau, i tomu padobnoje. Tad Viliaus klauskite drąsiai!

„Poetinės žūklės įlankėlės“ redakcija šį kartą gavo tokius klausimus:

- Esu Anupras Larusas iš buvusios Valkininkų geležinkelio stoties. Man 97-eri metai. Moku naudotis Facebooku ir netgi gūūūūūūūglinti! Visą gyvenimą svajojau išmokti spiningauti, bet taip ir neišmokau, nes nieko nedariau. Nuo ko man reikėtų pradėti?

- Tavo labai gražus vardas, Anuprai. Tu jau man patinki! Taip ir toliau, seneli! Džiugu, kad jaunoji karta vis dažniau naudoja socialinius tinklus kaip bendravimo būdą, o ne kaip brakonieriavimo įrankį (juokauju). Manau, norėdamas išmokti žvejoti turi nesvajoti visą gyvenimą. Ar tai realu? Nerealu, jeigu tu nevartoji maisto papildo „Bičių pikio trauktinė“. Šiandien pigiau. Pas mane visada pigiau. Bet apie tai vėliau. Nuo ko pradėti? Manai, man buvo lengva? Manai, buvo malonu, kai kruvinomis nuo šalčio rankomis sukau ritės rankeną tol, kol Seimo apsaugos darbuotojai manęs nenutempė nuo fontano? Aš atsakysiu tau žmoniškai – buvo nelengva. O kiek ežero vandens išgerta, upių sniego suvalgyta?! Nors tai nutiko po gero baliaus, šeštadienio rytą, kai paupiu vaikščiodamas sniegą valgiau, bet nesvarbu, buvo gi... O kam tau, Anuprai, spiningas? Tikiu, esi rimtas, save gerbiantis senelis, neužsiiminėk nesąmonėmis.