2012 m. balandžio 29 d., sekmadienis

Vaikiška žvalgyba Vilkokšnyje (fotoreportažas)

Na, ką gi, ką gi… Artėja, turbūt artėja… Kartu su jau gerokai iš bambalių prisprogusiais bei brutaliais keiksmais plyšaujančiais perraudusiais paežerių „ruoniais“ netrukus vandens telkiniuose ims pliuškentis ir nuo žiemos ledo atitirpstančios žuvys. Vienok, vanduo dar gelia padus. „Ruoniams“ nė motais. Tiesa, net žuvys tokias vietas dažniausiai apiplaukia. Pasaulyje nėra nieko kvailiau už masines poilsiavietes, kad ir kur jos bebūtų. Nutirpus sniegui, akį rėžia ne tik šiukšlės, bet ir saulutėje išskystėję buduliai. Jei visa toji agresija gimsta iš Nemeilės, tuomet Nemeilę reikia kuo greičiau žudyti. Nemeilė Nemeile nenužudoma, tačiau Budulių krašte reikia ypatingos valios ir… gyvo humoro jausmo, jei norite iš pradžių išmokti mylėti mūsų šalį ir jos Žmogų tokį, koks jis yra, o paskui, ką ten gali žinoti, gal kas nors vėžlio žingsneliu ir pajudės šviesiosios pusės link. Platforma pamąstymui ir kūrybai.

Reportažą norėtųsi pradėti šia nuotrauka, nes ji labiausiai atitinka temos pavadinimą:
Tai toks pirmasis simbolinis šio pavasario plūdės įmerkimas į jau taip pat simboliniu tapusį gauruotabangį Vilkokšnį. Ar pavyko ką nors pagauti? Žinoma! Tik ne pagauti, o šiaip ne taip sugaudyti… savus vaikus…

Nei bambalio, nei uodegos!

Aizbergas
2012 04 28

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą