Pokalbiai (3). Ledkalnio viršūnė.

Susiklosčius gan sunkiai ekonominei bei politinei situacijai šalyje, ne atsitiktinai norėtume pakalbinti žmones, kurie lieka šešėlyje, bet jų svarbus vaidmuo tampa neatsiejamas nuo efektyvaus darbo našumo, stiprios valstybės moralės, sparčiai besivystančios infrastruktūros ir kitų svarbių žodžių. Kitaip tariant, kalbiname valstybę „judinantį aparatą”, Sizifo akmenų akmenskaldį, globalinio atšilimo pradininką Ledkalnį, angliškai Aizbergą, žmoniškai - Nerijų Laurinavičių.

- Gerbiamas Aizbergai, pikti liežuviai plaka, kad nuo kovo 31 d. pasikeis Žvejo bilieto kaina, kuri bus tolygi Basanavičiaus barzdos mokesčiui. Ar Jums nekyla noras mesti žvejo karjerą, ir pradėti, pavyzdžiui, spausdintis ant banknotų?

- Norėčiau Jus truputėlį pataisyti. Aš esu ne globalinio atšilimo pradininkas, o globalinio atšalimo entuziastas, ledų pardavėjų meilė ir oro kondicionierių kraujas. O taip! Siūlyčiau banknotų dizainui panaudoti prie šio interviu pridedamą nuotrauką. Žvejo karjerą mesti yra neįmanoma. Nebent ji gali tave išmesti už borto į buvusį žvyro karjerą tiesiai plėšrūnėms lydekoms į nasrus. Su Žvejo bilietų kainodara, a.a. Basanavičiaus ar Bin Ladeno barzda tai nesusiję. Be to, mano krikšto vardas - Petras.

- Lazda turi du galus. Manau, šis posakis Jums pažįstamas nuo vaikystės. Tačiau tik vienas galas yra efektyvus arba teisingas. Visai kaip žieminis grąžtas - jei gręši tuo galu, kur yra rankena, vargu ar pavyks išgręžti eketę. Klausimas: ar teko Jums naudotis kokio nors žvejybinio įrankio kitu galu?

- Žinoma! Beveik visada. Esu pakankamai išvirkščia esybė. Pateiksiu pavyzdį: vieną pavasarį su amžinai potencialiu Europos parlamento nariu, poetu Viliumi Dinstmanu prisipūtėme valtį ir visą dieną praleidome gimtąjame Vilkokšnyje, poetinių žūklių įlankėlėje. Tikroje, ne virtualioje, nepamanykite… Tąkart kibo įspūdingai. Vos spėjome traukti. Bet, kai vakarop prisiyrėme prie kranto, pastebėjome, kad valties paviršiuje spardosi vos kelios aukšlės bei kojos. Tik paskui paaiškėjo, kad ankstyvą rytą, po to, kai pripučiau guminukę, į bundantį ežero vandenį ją nuleidau ne ta puse. Nei aš, nei Vilius, žinoma, visą dieną to nepastebėjome. Kadangi žuvis nuo kabliuko laisvai metėme, mūsų manymu, į valties vidų, tai patys suprantate…

- Pasaulyje yra begalė žuvų rūšių: šarvuotas šamas, rykliai-auklės, mėnulžuvė, ančiasnukiai unguriai ir t.t. Dažnai pavadinimas atspindi gyvūnijos atstovo charakterį, išvaizdą ar mitybos racioną. Ar teko Lietuvoje pagauti žuvį, kuri atspindėtų jūsų savybes? Gal trauktinė aukšlė ar pan.?

- Ne. Ne trauktinė aukšlė. Vieną kartą Galvės ežere esu spiningu ištraukęs neprasuktą trauktinės „Trejos devynerios” butelį. Trišakio kabliu užkabinau už banderolės. Šis laimikis visiškai atspindi ne tik mano charakterį, išvaizdą ir mitybos racioną, bet ir tokias pačias Viliaus (-ių) būdo savybes, išvaizdą bei gyvenimo būdą.

- Jei banginiai, ant kurių laikosi pasaulis, staiga pradėtų plaukti į tolimas galaktikos erdves, ar bandytumėte juos pagauti? 

- Taip, jei tik tuo metu, būtų tinkamai pagirdyti mano baltieji arkliai.

- Laikraščiuose rašė, kad Jūs su šeimyna ir visa kita žvejybine amunicija patraukėte gyventi toliau nuo miesto. Teko girdėti, jog tose apylinkėse ganosi lamos bei ant eglių šakų tupi vienakojai jūriniai ereliai. Ar ne laikas būtų grįžti į realybę, mielas drauge?

- Taip, bet gyvenime kartais būna ir negrįžtamų procesų. Lamos man labai patinka. Tai tokios savotiškos karvės su stirnų galvomis, iš kurių kyšo įspūdingo grožio dantys. Gyvenime nesu matęs jūros, tad vienakojai jūriniai ereliai man prieš miegą iš eglių šakų glūdumos seka pasakas apie senius ir jūras. Po viso to Jūs norėtumėte, jog aš vaivorykštinio sapno būseną iškeisčiau į juodai-baltą realybės šou?

- Koks didžiausias jūsų gyvenime sužvejotas margasis plačiakaktis? Kodėl?

- Todėl! Kodėl Jūs ant manęs šaukiate??? Gerai jau, gerai, nusiraminau… Vieną kartą Neryje sužvejojau… 74-ų metų gamybos „Tauro” televizorių. Ne visai plačiakaktis, bet jau margas buvo tai tikrai! Patikėkite.

- Sena lietuvių patarlė byloja: „Brangi žuvis nenardo visų akivaizdoje.” O visai neseniai Japonijoje už 736 tūkst. JAV dolerių buvo parduotas 269 kg sveriantis žydrapelekis tunas. Koks jūsų svoris? Ar parsiduotumėte?

- Girdėjau šią istoriją. Kaip tik tuo metu buvau Japonijoje. Tas žydrapelekis tunas slapstėsi po viena iš mano atbrailų. Jį ant branduolinės galvutės nuotoliniu būdu sugavo rubuilis naujasis stalinistinės Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas. Tačiau, mano žiniomis, šią dvėselėną jis pardavė ne Japonijai, bet Jungtinėms Amerikos Valstijoms, o gautas lėšas panaudojo paauksuotų savo plakatų spausdinimui bei Šiaurės Korėjos mauzoliejaus modernios vėdinimo sistemos įrangos diegimui. Kiek sveriu? 72 pakelta 72-uoju laipsniu. Pasiskaičiuokite. Parsiduočiau, bet nežinau, kas įpirktų.

- Ne kartą teko matyti, kaip jūs žvejojate. Reginys ne silpnų nervų žmonėms. Pasakyta: „Profesionalas yra tas, kuris vis mažiau žino apie vis mažiau dalykų”. Kiek Jūs žinote apie žvejybą?

- Visiškai nieko. Aš - visiškas profesionalas!

- Vienos žvejybos metu šio interviu korespondentui pasiūlėte kartu įkurti privačią Batono ant kabliuko vėrimo aukštąją mokyklą, kuri išduotų atitinkamus kursų baigimo diplomus. Kokių dar maisto produktų vėrimo ant kabliuko mokyklas siūlytumėte įsteigti? Ar jau turite panašaus pobūdžio kursų baigimo diplomų?

- Jau tada aš buvau labai mažas, o dabar – dar mažesnis… Siūlyčiau pasitenkinti mažais dalykais. Minėtoji įstaiga išduotų visoje ES galiojančius diplomus. Puikiai įvaldę batono ant kabliuko užvėrimo techniką, ant jo užversite bet ką. Net ir Grybauskaitę. Jokių diplomų neturiu, išskyrus minėtosios įstaigos išduotąjį. Už naują žvejo bilieto įsigijimo kainą pirkau iš amžinai potencialaus Europos parlamento nario Viliaus Dinstmano rankų.

- Lietuvoje auga bedarbystė. Ar nenorėtumėte Sodroje vesti žvejybinės rinkodaros seminarus?

- Norėčiau. Jei man iš anksto išmokėtų visą iki gilios senatvės galo priklausančią pensiją. Turint omenyje, jog stebėti mano žvejojimą - ne silpnų nervų žmonėms, gali būti, kad gilios senatvės ir nesulauksiu.

- Kodėl nesusiformuoja ledas parduotuvių akvariumuose, o ant upių ir ežerų susiformuoja? Ar tai priklauso nuo to, kad parduotuvėse žuvys mokamos, o gamtoje ne?

- O iš kur Jūs ištraukėte, kad gamtoje žuvys nemokamos? Gamtoje žuvys yra žymiai brangesnės, nei parduotuvių akvariumuose, todėl į pirkėjo krepšelį įeina ir žiemą susiformuojantis ledas. Akvariumuose ledas gal ir nesusiformuoja, tačiau jo apstu šaldytoje žuvyje. Pavyzdžiui, perki kilogramą šaldytų pengasijų filė, o kai atitirpini lieka apie 230 gramų…

- Kas atsirado pirmas - vėgėlė, ikriukas ar žvejys iš Klaipėdos?

- Vilius.

- Teko girdėti, kad Aizbergas ir Ko iš Laukystos žuvų veislyno nusipirko kelioliką kilogramų parazitinių azijietiškų karpių. Ar juos veisiate savo vonioje, ar skolinate kaimynams į akvariumus?

- Iš pradžių paskolinu kaimynams „į akvariumus”, o po to paleidžiu į Lazdynų baseiną. Kadangi šiame baseine vienu metu treniruojasi ir Lietuvos plaukikų rinktinė, ir grybelėtos senutės bei diedukai, tai parazitiniai azijietiški karpiai puikiai čia pritampa.

- Auksinė žuvelė turi trijų sekundžių atmintį. Kokį pasakytumėte savo norą, kad ji nepamirštų?

- Esmė ta, jog mano atmintis dar trumpesnė, tad aš dažniausiai susidūręs su auksine žuvele ir su jos jau išpildytais mano norais, seniai pats būnu pamiršęs, ko norėjau.

- Kelis metus dirbote sargu-kapitonu garlaivyje prie Mindaugo tilto, o tai viena iš perspektyviausių lašišų žvejybos vietų. Ar teko pranešti gamtosaugai apie brakonieriavimo atvejus? Ir kiek truko gydymas po savaitės reanimacijoje?

- Vieną kartą, pamenu, pranešiau gamtosaugos institucijai, jog neleistinais būdais ir kiekiais, neleistinu metu pats gaudau lašišas vienoje iš perspektyviausių Neries vietų. Į reanimaciją nepapuoliau, bet buvau nuvežtas į šalia Petro ir Povilo bažnyčios esančią vieną žinomą įstaigą jautrios sielos žmonėms. Gydymas trunka iki šiol.

- Mūsų planeta ir žmonės gyvenantys joje priklauso Paukščių tako galaktikai. Tačiau joje ne visi skraido. Yra planeta, kurioje gyvena tik žuvys. Ji vardu Neptūnas. Ar norėtumėte ten gyventi? Kas jums trukdo?

- Aš ten ir gyvenu.

- Ar turite kokių nors pastabų mieliems mūsų skaitytojams, kūrėjams, bedarbiams, baudžiauninkams? Jei taip, parašykite jas čia, o jau tada, mūsų gydytojų konsultacinė komisija nuspręs, ar važiuosite žvejoti jau šiais metais, ar dar palauksime pragiedrulių Neptūno planetos atmosferoje…

- Baudžiauninkams ir bedarbiams linkiu skaityti „Senį ir jūrą”, o jei tingite, galite atvykti į mano vaivorykštinės svajonės užmiesčio sodybą - Jus pasitiks rogėmis įkinkytos mielai besišypsančios lamos, karvės su stirnų galvomis, visa gausi mano šeimyna ir kita žvejybinė amunicija, o vienakojai jūriniai ereliai iš eglių šakų glūdumos papasakos Jums apie niekam niekada dar negirdėtas Tikrosios žvejybos paslaptis. Skaitytojams ir kūrėjams siūlyčiau patiems kreiptis į mūsų gydytojų konsultacinę komisiją. Pragiedruliai tikrai bus, nes mes jų nusipelnėme!

Kalbino Vilius Dinstmanas.