Pralaužtas vasarinis ledas

Jau maniau, kad šią vasarą „Poetinės žūklės įlankėlė“ galutinai užsitrauks nebepragręžiamu ledu, tačiau šią popietę kaip sniegas iš giedro rugpjūčio dangaus mūsų redakciją užklupo toks visų žūklės sričių eksperto Viliaus-Archangelo reportažas, bent iš dalies pateisinantis ilgai trukusią tylą. Po truputį imu suprasti, kodėl dažniausiai Vilius-Viliai (kaip žinia, ši asmenybė yra išsiskaidžiusi į keletą dalių – kiekviena dalis atsakinga už atskirą žvejybos sritį) mandagiai ir taktiškai atsisako kartu su Aizbergu vykti į vieną ar kitą vandens telkinį. Vilius-Viliai galbūt to ir labai norėtų, bet… …Po šio laiško redakcijai imu abejoti, ar reportažo autoriaus duryse išvis kada nors buvo rankenos… Pagal logines sakinių konstrukcijas ir teksto bei minčių šuolių braižą sunku nustatyti ar laiškas gautas iš Vasaros, ar iš Parko gatvės (šiuo metu tai bando išsiaiškinti kompetetingi ekspertai). Galbūt visa tai ne taip ir svarbu, žodžiu, spręskite patys. Viliaus reportažas:

„Žmogus gali žvejoti kirminu, kuris maitinosi karaliaus mėsa ir valgyti žuvį, nusipenėjusią tuo kirminu“ׂ

Viljamas Šekspyras, „Hamletas“

Žvejys Viljamas turbūt neskaitė Vikipedijos ir nežinojo, kad statistiškai paskaičiuota – dvi musės lervos vienam kubiniam centimetrui žuvies masės per metus. Kaipgi ji tuomet nusipenės? Jeigu sėkmingai sugrįš iš medžioklės ir nemirs iš bado, tai jau bus didelė šventė! Lietuvoje nusipenėti gali tik migruojantys paukščiai (Redakcijos pastaba: ir nieko niekada nedirbantys valstybinio sektoriaus galvijai), nes jie nemoka Sodrai nė vienos varlės. O čionai dar įveltas ir karalius! Apskritai aš esu prieš įvairiausias citatas ir posakius, nes žmogus yra savo likimo kalvis ir pats viską pritaiko bei patiria kaip jam atrodo geriausia. Juk gyvenimas nieko neduoda nemokamai. Viskas, ką suneša likimas yra slaptai įkainota.

Mano kainos amplitudė svyruoja nuo derliaus vešlumo Marijampolėje lygio iki Dziangsu provincijoje per metus išauginamo šilko kiekio (Redakcijos pastaba: specialiosios kalbininkų ir sofistų pajėgos ypatingą dėmesį skiria šio sakinio analizei bei išaiškinimui). „Yra šilko, bus ir žuvies!“, – sako ryžių prisivalgę kinai. Skaniai papietavęs ir aš vieną ramų liepos vakarą patraukiau į naktinę žvejybą (Redakcijos pastaba: šis sakinys yra unikalus, nes aprėpia beveik visus paros tarpsnius – po pietų iš karto užklumpa vakaras, vedantis į naktinę žvejybą).

Naktinė žvejyba nuo dieninės žvejybos skiriasi (Redakcijos pastaba: taip ir norisi pasakyti „Kaip diena nuo nakties“) tuo, kad naktį gali pamatyti žvaigždyną – dangaus upę Eridaną, o dieną – negali. Negali ir viskas! Arba negali ir nieko… Priklausomai nuo situacijos. Į neprastą situaciją ir aš papuoliau tą naktį.

Jau kurį laiką maniau, kad namuose atsikratėme tarakonų, o visos dezinfekcija užsiimančios tarnybos išbraukė mūsų namo numerį iš tarakonais apgyvendintų namų sąrašo, bet žvilgtelėkite kas man užkibo! Tarakonų karalius puikiai adaptavosi srauniose Neries tėkmėse ir susigundė nuo vaikystės pažįstama šeimininko pasiūlyta dzūkiška užkanda. Nenustebčiau, jei šis gražuolis norėtų grįžti į savo gimtuosius namus… Bent jau skanaus kepsnio pavidalu.

Po pusvalandžio ėmė puotauti ir nuostabaus ilgaūsio giminaičiai bei draugai. Aš nebuvau prieš tokį nuostabų pilkakakčių banketą. Panašu, kad po karaliaus suėmimo ir netikėtos mirties uždaroje „Rimi“ maišo kameroje, laidotuvės tapo tikru teroro aktu, už kurį atsakomybę prisiėmė mums seniai nuo mokyklos suolo pažįstamas Viljamas (Redakcijos pastaba: psichoterapeutai turėtų detaliau paanalizuoti šią pastraipą).

Karūnavimo procesiją vainikavo (ko gero ant karūnos uždėjo vainiką) jau seniai mums pažįstamas dūmų kameros numylėtinis bekojis driežas multimilijonierius Ilgauskas. Šio driežo sugavimas reiškia Viljamo pakėlimą vienu rangu aukščiau – tiesiai į Šekspyrą. Niekada nemaniau, kad būtent aš parašysiu „Hamletą“, o Hamletas nemanė, kad Viljamas – visai neblogas žvejys (Redakcijos pastaba: Dabar visiškai aišku, kodėl duryse kartais nebūna rankenų. Tai yra objektyvios negalėjimo dalyvauti žūklėse priežastys).

Kol Dziangsu provincijoje toliau sėkmingai augo ir buvo valgomi kinų ryžiai, aš nieko nelaukęs svaidžiau savo meškeres į naktinę upės srovę, kurioje be iš vandens kyšančių tarakonų antenų retkarčiais pasirodydavo ir bebro uodega. „Sveiki, pone bebre!“ – pasisveikino su manimi sanitaras jaukiuose nuskriaustų žmonių apartamentuose. O aš toliau žiūrėjau į baltas lubas ir mačiau kaip ramiai, nieko nekliudydamas teka Eridanas.

Vilius.

Redakcijos pastaba: Viliau, svarbiausia „Nepadaj duchom!“. Kada nors (kai ekspertai sužinos tikslų adresą) mes aplankysime tave su visu „Poetinės žūklės įlankėlės“ kolektyvu. Juk svarbiausia, kad pagaliau pralaužtas vasarinis ledas!

Aizbergas

2011 08 12