„Poetinės žūklės įlankėlė“ nemirė! Nesulauksite. Ji tiesiog yra nemirtinga. Net jei ir žuvys nekimba ir nekalba.
Prieš keletą dienų lankėmės Trakuose. Jachtų klubo
pusėje bei aplinkui. Darbo dieną čionai labai sunku sutikti žmogų. Ir
ačiū Dievui – kas gi gali būti šauniau už tai?
- „Tyku…“, – pusiau retoriškai, pusiau filosofiškai tarė pro šalį pantoniniu tiltu prasiūbavęs vietinis pagyvenęs žvejys.
„Iš tikrųjų tyku“, – mintyse pritariau aš, įdėmiai
klausydamasis, kaip tartum dantys per miegus griežia pantoninio tilto
konstrukcijos.
Žuvys turbūt taip pat susimąsčiusios savo
atokesnėse nuo kranto duobėse. Nė krepšt. Kaitaliok masalus kiek tau
patinka. Visi normalūs ir nenormalūs padarai (o kokie dar būna?) rudenį
mąsto. Pats tinkamiausias metas. Rūkui, obuolių pyragui, melisų bei
čiobrelių arbatoms, knygoms, karštam vynui su cinamono lazdelėmis bei
gvazdikėliais, lyg daugiakojėms pelėms vėl po
kiemą lakstantiems spalvotiems lapams ir kitokiems stebuklams. Vasara
gerai iki tam tikro laiko. Kol visiškai „neišpindėja“ kaip kokia
tuštutė. Ruduo ateina su krepšiu ir užverčia pilnatve kvepiančiomis
gėrybėmis. Telaimina Viešpats! Žinoma, ruduo kiekvieną
kartą ir kai ką išsineša. Kartais kai kuriuos net visiems laikams.
Aišku, dažniausiai viską vėliau tenka grąžinti pavasariui.
Štai žiūrėkite – ir pirmasis mano laimikis!
Aš visada iš ežero ištraukiu kokią nors nesąmonę (pamenu, vieną kartą
ištraukiau… kirvį – gerai, jog dar ne kokią karvę…), kuri net ir lakios
vaizduotės žmogui sunkiai primintų žuvį. Nors ką ten gali žinoti…
Tai matyt kito žvejo pėdsakai. Jis turbūt irgi
norėjo pagauti žuvį. Spiningu parvilkau ant liepto. Bevelkant net
pasivaideno, jog stipriai spardosi. Lapai ima kristi žemėn, nes juose
per ištuštėjusią vasarą prisikaupia per daug švino. O dabar, mielasis
geltonasai, ne labai ir bepasispardysi!
Grybai taip pat nekalba. Kaip ir
žuvys. Bet jie ir jos nekalba tik nelakios fantazijos žmonėms.
Pavyzdžiui, Vilius. Pasakojo, jog vieną kartą jis ėjo į mišką grybų, o
po to grybai jau ėjo paskui Vilių namo į Žirmūnus. Tad grybai bei žuvys
ne tik kartais moka kalbėti, bet dar ir vaikšto.
Kažkurią kitą dieną (greičiausiai
tai buvo vakar), važiuojant kažkur į Jašiūnų pusę (kaip ir geras žvejys,
geras grybautojas irgi neturėtų išduoti gerų vietų? Nesąmonė!), į krepšius prilipo daugybė tokių rudeninių tranzuotojų:
Nereikėjo nei kabliukų, nei švino. Turbūt veltui kadaise
nuogąstavome, jog „Poetinės žūklės įlankėlė“ ilgainiui gali tapti
„Poetinio grybavimo aikštele“ – ruduo juk ne amžinas!
Tyku.
Kvėpuokime rudeniu kartu.
Pagarbiai
„PŽĮ“ redaktorius Ledkalnis
2012 09 21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą