Kaip pagavau pirmąjį gyvenime ungurį

Vaizdo reportažas – smagaus žiūrėjimo:

Bala nematė, ot gyvatė!

Pirmasis gyvenimo ungurys

2026 m. liepos 15 d., trečiadienis

Akys iššoko ant kaktos, kai pamačiau, kiek automobilių užsuko į Liepkalnio gatvės degalinę įsipilti degalų. Nors dabar trečiadienis, atrodo, lyg būtų savaitgalis. Ech, vidurvasaris…

Ir, žinoma, pasirinkau pačią tinkamiausią eilę – vyrukas priešais mane pakelia bagažinės dangtį, tad išvystu penkis didelius kanistrus. Suprask, jis dabar prisipildys visą automobilio baką ir dar tą papildomą tarą. Kadangi už manęs jau spiečiasi kitos transporto priemonės, atbuline eiga pabėgti iš šios eilės nebegaliu. Ką gi, ilgai nežvejojęs, dar truputį pakentėsiu.

Pirmasis kartas ant ledo su Viliumi, Tomu ir Ryčiu

„Ar esi kada nors žvejojęs žiemą?“ – paklausė paskmabinęs Tomas. „Ne“, – atsakiau nė kiek neabejodamas. Ir nesumelavau, nes tas vienintelis kartas, kai kažkada, prieš daugybę metų, su patėviu klampojau po apsnigtą ežerą ir tik iš šalies stebėjau keistą poledinės žūklės ritualą, tikrai nesiskaito.

Tomas su bendradarbiu Ryčiu jau iššžvalgė Kaišiadorių apylinkės Ilgės ežerą ir nusprendė, kad ant ledo lipti tenai tikrai saugu. O man iš karto kilo mintis pasiūlyti drauge vykti ir „Poetinės žūklės įlankėlės“ gyvai legendai ir „Kūrybinės kančios partijos“ įsteigėjui ir vieninteliam jos nariui, Žirmūnų sielai Viliui.

Žvejybiniai vasaros išlydėtuvių dienoraščiai iš Labanoro kraštų

2025-08-27

Vos su Judita „Audiotekoje“ baigę garsinti mano knygą vaikams „Grybų pasakos“, išvarvančios vasaros popietę patraukėme Labanoro regioninio parko link. Automobilis visokiausios turistinės ir žvejybinės amunicijos jau buvo prikimštas iš vakaro. 

Vasara baigiasi, o Europos krepšinio čempionatas Suomijoje prasideda kaip tik tada, kai mes esame garso įrašų studijoje, o paskui mašinoje. Visa laimė, šioje planetoje tebėra tokių nostalgiškų reiškinių kaip radijas. Tad įriedėjęs į Nemenčinės plentą paleidžiu „LRT radijo“ bangas ir išgirstu rungtynes tiesiogiai komentuojančio Roko Grajausko balsą: „(toks ir toks krepšininkas) guldo kamuolį į tinklelį kaip kūdikį į lopšį“. Tai išgirdęs iš karto suprantu, kad varžybos be vaizdo tikrai turi savų privalumų. Bevaizdybė žadina vaizduotę. Ypač kai komentuoja žodžio meistras Grajauskas, kuris maždaug prieš dešimtmetį yra ir taip vaizdžiai pažėręs: „Krepšininkas po pertraukėlės atrodo atšalęs kaip pingvino lavonas Antarktidoje“. Lietuva doroja Didžiąją Britaniją, o mes jau netoli Pabradės.

Pričiupti vasarą už uodegos

Mūsų šeimos keliai šią vasarą driekėsi į įvairias puses, bet ištrūkti pažvejoti vis nepavykdavo – nuo paskutinės žūklės su Viliumi birželio pradžioje nejučia prabėgo kone du mėnesiai, kol į langelį kur buvęs kur nebuvęs pasibeldė rugpjūtis. „Gana laukti!“, – išpyškino jis, – „Jei taip ir toliau, tai nei žvynų, nei uodegų neregėsite, o susikūprinę skaičiuosite lapkričio išmėtytus lapus!“

2025 m. šiltojo žūklės sezono atidarymas Labanore su Viliumi Dinstmanu

– Primink namo numerį, – telefonu paprašiau Viliaus, jau besiruošdamas traukti į Žirmūnus pasigriebti jį žūklėn.

– Septyniasdešimt septintas, oi, tfu, čia butas, – susipianiojo Vilius ir pridūrė: – Ai, tai tu atvaryk į butą, kam tau namas...

Man iš karto akyse ėmė švytėti skaičiai 777. Tie, kurie būna ant loterijos bilietų prie kasų. Jau įsivaizdavau save šmirinėjantį po visus Žirmūnų daugiabučius ir ieškantį 77-to buto, kuriame slepiasi Vilius. Kas žino, gal ir dėl to mes su „Kūrybinės kančios partijos“ įsteigėju žuvis gaudome itin retai. Pavyzdžiui, paskutinį kartą tai darėme 2020 m. liepos 16 d., ketvirtadienį. Tada žvejojome mūsų gyvenimo moto atspindinčiame ežere, kuris vadinasi Pravalas. Reportažą apie tai galite skaityti čia: https://ilankele.blogspot.com/2020/07/pravalas-kiekvieno-zvejo-pareiga-tevynei.html

–  Be žuvies negrįžkite, – teptuku grasina į ūsą besišypsantis pusamžis Viliaus kaimynas ir toliau susikaupęs dažo sienelę aplink laiptinės duris. – Neryje kol kas vanduo labai nusėdęs, vyrai grįžta namo be laimikių, ir šiaip pavasaris buvo labai šaltas, viskas vėluoja…

Rudens sutiktuvės Labanoro regioniniame parke: pirmasis gyvenimo ŠAMAS!

Vos uždarius vasaros žūklės sezoną, tapo kažin kaip liūdna, tad nieko nelaukę nusprendėme, kad reikia atidaryti rudens sezoną. Ir kurgi? Ogi ten pat! Labanoro regioniniame parke. Kadangi trims nakvynėms išvykstame sekmadienį, rugsėjo 8 dieną, mūsų puikioji vieta prie Lakajos ežero, kurioje buvome pačioje vasaros pabaigoje, turėtų būti laisva.

Vasaros išleistuvės Labanoro regioniniame parke: gražuoliai lynai, lokys ir bauda už ne vietoje pastatytą palapinę

Vakare, jau sutemus, su Judita, kaip muzikinis tandemas „Šerkšno tyla“, smagiai koncertavome Vilniaus senamiestyje, o ryte, tik prašvitus, jau krovėmės palapines ir kitą amuniciją keturių dienų išvykai į gamtą. Net Juseinas Boltas taip greitai nebėgdavo sprintų, kaip mūsų kraštuose pralekia vasara. Reikėtų ją deramai išlydėti.

Antrus metus iš eilės mes ją išlydime Labanoro regioniniame parke, prie Lakajos ežero. Kadangi praeitą kartą į stovyklavietę prasibrauti nepavyko – su automobiliu pakibome ant skardžiu virtusio atitinkamų institucijų netvarkomo kelio ir vos vos pavyko iš ten išsikapanoti (žr. „Poetinės žūklės įlankėlės“ 2024-07-19 reportažą) – tai patraukėme truputį tolėliau. Ten, kur vasaros įkarštyje pakrantės buvo nusėtos stalų, palapinių, meškerių ir hamakų, kur niekaip nepavyko įsisprausti. O dabar, rugpjūčio pabaigoje, prašom – nė gyvos dvasios, stovyklauk, kiek širdis geidžia!

Kol į Snaigyno ežerą nekrenta snaigės – pasižvejojimas Veisiejų rajone

Kelias dienas dviračiais smagiai pasivažinėję Druskininkų apylinkėmis, mano pusjubiliejį nusprendėme paminėti kur nors netoliese, Veisiejų rajone, kurio iki šiol, kad ir kaip nemažai būtume išmaišę Lietuvą, nesame tyrinėję.

„Oi, nieko negaliu patarti“, – rankomis skėstėlėjo Druskininkų žūklės reikmenų parduotuvės darbuotojas, kai atsargiai paprašiau pasufleruoti, į kurią pusę geriau traukti, norint pamirkyti meškeres.

Šiokius tokius namų darbus gimtadienio išvakarėse buvau atlikęs – Google Maps nusižiūrėjau kelis ežerus ir pasirankiojau padrikos informacijos apie juos, tačiau labiausiai neramino vienas faktas. Ilgasis (kone keturių dienų) Žolinių savaitgalis. Jei man kas būtų leidęs pasirinkti, būčiau gimęs savaitę prieš arba savaitę po fucking šventinės dienos. O čia dar orai, kaip tyčia, išpuolė pasakiškai vasariški, tad visi gyventojai kaip pasiutę trauks prie ežerų susirankioti vasaros likučių. Iš visos širdies nekenčiu ilgųjų savaitgalių ir visokio su tuo susijusio šventinio trepsėjimo – esu prisiekęs vykendofobas ir švenčiofobas.

Pakibęs automobilis ir įkibę Lakajos ežero karšiai

Grįžę iš Latvijos, nusprendėme šiek tiek atsipūsti Lietuvos pakrantėje, tiksliau tariant, patraukėme Labanoro regioniniame parke telkšančio Lakajos ežero link. Pusiasalyje įsikūrusią stovyklavietę plaukdami baidarėmis pasiekdavome tiesiog išlipę iš vandens transporto priemonės ir apsistodavome nakčiai, o pernai atradome kelią, kuriuo galima čia patekti ir automobiliu. Pusiasalio iškyšulyje, kur jautiesi gana privačiai, net jei stovyklavietėje retkarčiais būna kitų poilsiautojų, gerai kimba lynai.

Žūklė Salų (Dviragio) ežere, Rokiškio rajone

2024 m. birželio 25 d.

Vos atvykęs prie Salų miestelio Dviragio ežero, ėmiau kamantinėti valtį į ežerą tempiantį žveją, kalbėjusį, berods, uteniškio tarme, kuris ruošėsi plaukti spiningauti. Jis patarė toli laimės neieškoti – čia pat, valčių nuleidimo vietoje, mesti dugninę arba bandyti sėkmę kiek kairiau nuo liepto. Echolotas rodo, kad žuvies čia netgi daugiau nei Dviragio ežero platybėse ir užkaboriuose. „Pažįstamas bandė pasigauti aukšlių lydekų žvejybai, o įkibo geras lynas“, – pasakojo patyręs žvejys.

Birželio parasparnių virpesiai

„Keista, pradėjo kibti“, – konstatavo Tomas, vos tik per mistinius Elektrėnus atriedėjau prie dar mistiškesnio Aujėdo ežero. Jau beveik buvau bendraklasį įtikinęs, kad kur tik aš bepasirodau, žuvys staiga išnyksta. Arba taip pasislepia, kad jokiais marcipanais jų neišviliosite nei iš duobių, nei iš meldų.

Iki Joninių yra pats nuostabiausias gamtos metas, tad per kelias savaites kelis kartus ištrūkti žūklei su nakvyne – neabejotinai puikus sprendimas. Medžiuose ūbauja laukiniai karveliai, virš galvų pralekia profesionalusis parasparnininkas gandras, ir akimirką atrodo, kad jo sparnų galiukai siekia skirtingus Aujėdo ežero krantus. Paskui, žuvims be atvangos flirtuojant su dugninių meškerių galūnėlėmis, juodai baltas vaikanešys (toks vaikų į šeimas pristatymo Boltininkas) tipena kažkur už nugaros plytinčioje pievoje ir kalena snapu taip, kad galiausiai surinku Tomui: baik!

Kaip mes su Tomu Šiaurės pašvaistę sužvejojome

Vos tik išvažiavę į šią naktinę žūklę su Tomu supratome, kad ji bus ypatinga. Jau vien dėl to, kad išvykome pavasarį, o grįžti turėsime vasarą. Gegužės 31-oji yra beveik Naujieji metai. Net ir mėnesio pavadinimas iš tos pačios raidės. Naujos žvynuotos viltys, nauji užsimojimai meškerėmis.

Su bendraklasiu Tomu paskutinį kartą žvejojome beveik prieš trejus metus. Tuomet dar visos pandeminės žuvys po vandeniu plaukiojo su kaukėmis – nepatogu kibti. Ko tik nesugalvosi, kad pasiteisintumei, jog nekimba. O šiaip, jei galvojate, kad esate kieti žvejai, pasikvieskite kada nors mane drauge pažvejoti: suteikiu kelias paras galiojančią garantiją, kad niekas nekibs. Vos tik pasirodau pakarantėje, žuvys pasiima atostogų savo sąskaita ir išskrenda į Turkiją paplaukioti viešbučių baseinuose. Tokie mano magnetiniai laukai, čia jau mokslas ir oro slėgis niekuo dėtas.

„Norėčiau pamatyti Šiaurės pašvaistę“, – sako Tomas, vos prisiiartiname prie Elektrėnų rajone telkšančio Aujėdo, kurį bendraklasis pažįsta geriau nei savo 19 pirštų (ar kiek ten standartiškai žmogus turi?). „Bus!“, – atsakau nė kiek neabejodamas. Privažiavę ežerą, telefonu gauname signalų, kad Tomo kolega tame krante, kur žvejojome prieš trejus metus, pagavo kilograminį karšį. Viso gero, šį kartą mes būsime kitoje telkinio pusėje. Ten, kur įteka upelis.

„Tai ką pagavote?“ – jau girdžiu priekaištingą kietų žvejų klausimą. „Šiaurės pašvaistę“, – atsakau nė nemirktelėdamas. Paleidome, kad kitą kartą sugrįžtų didesnė ir spalvingesnė. O mes namo grįžome jau vasarą. Uodai sotūs, likite sveiki.

Ai, tiesa, paryčiais prie Aujėdo išdygo du vietiniai žvejai, kuriuos Tomas pažįsta daugybę metų. Vienas per apžėlusias pievas atmynė dviračiu, kitas atplerpė motoroleriu. Vieno vardas Jonas, kito... Nejonas (nes nepamenu). Vienas žilabarzdis, o kitas su pasagos formos ūsais. Tie pasagos formos ūsai matyt  jam ir lėmė sėkmę tą rytą, nes jis dugninuke vienintelis pagavo kažką įdomesnio – puskilograminį lyną. Nors jeigu paklaustumėte paties, turbūt sakytų, kad 800 gramų. Taip jau būna su tais žvejais. Kai jie sako kokius nors skaičius, visada atmeskite tam tikrą infliaciją.

Tomas upelio ir ežero santakoje primeškeriojo gal 50 sprindinių ešeriukų (daugiau negu jam pačiam metų), o kai kas nors retkarčiais paskambindavo, jis pabrėždavo tą skaičių ir, patikėkite manimi, tai skambėdavo labai solidžiai. Vienintelis gyvas padaras šioje žemėje, kuris išties liks patenkintas mūsų žūkle Aujėde – žilabarzdžio katinas. Ėsk į sveikatą, murkly! Vasara prasidėjo.

Nerijus Laurinavičius

2024-06-01

Daugiau nuotraukų:

Lynas Linas ir jo Lakajos draugeliai

Baigiantis vasarai, Molėtų rajono Lakajos ežeras dar kartą pradžiugino lyniniais laimikiais. Jei pavakarę tekibo už pirštą mažesnės žuvelės, o naktį niekas taip ir nesusigundė kelių fyderių masalais, tai kitos dienos 10 val. ryto į krantą prisiprašiau pirmąjį šios žūklės egzempliorių, 36 cm lyną:

Dar keisčiau pavyko pagauti antrąjį tipelį, kuris į aštuonkojį panašų sliekų gumulą pagriebė apie 14 val. Gal šios žuvys rugpjūčio pabaigoje elgiasi šiek tiek nestandartiškai? Anyway, tai yra kol kas didžiausias mano pagautas lynas – 44 cm. gražuolis:

Išmatavę, nusifotografavę ir sugalvoję vardą (Lynas Linas) paleidome jį į Lakają augti toliau (Vaizdo įrašas, Play spausti 2 kartus):

Ežeras Paštys, Zarasų r. – tūkstančiai kambarių

Zarasų rajone yra toks senas turbūt nuo tarybinių laikų išlikęs poilsio namelių kompleksas „Paštys“. Jei norite privatumo, geriau ten nevažiuokite. Jei norite pažvejoti iš valties, geriau važiuokite, nes kiekvienam nameliui ji kaip ir priklauso. Jei norite pažvejoti dugnine, reikės pasistengti susirasti krantą, nes padorių krantų nėra daug. Jei vieną dieną užsišersi kurią nors vietelę, kitą dieną jau gali rasti toje vietelėje palapinę su visa šeima. Laužo šviesa naktyje, guodžia gaivina mane.

Keliolika metų iš eilės čia atvykstantis žvejys vieną po kito puskaršius dugninėmis vidury baltos dienos lupo tiesiog nuo liepto. Kitas, visiškai trūkęs, vis malėsi su spiningu aplink tą lieptą ir gyrėsi, kad pagavo 30-40 kilogramų karšių. „Kur tu tai pagavai?“ – paklausiau šypsodamasis. „Kad aš tau pasakyčiau!“ – atšovė iki ausų išsiviepęs spiningautojas, kuris sunkiai skyrė ežerą nuo sausumos ir vis nesėkmingai bandė iš kelnių išsegti įstrigusią blizgę. 

Kitą dieną jis kitiems vyrams, atvykusiems į jo namelį, sakė, kad jaustųsi drąsiai, nes namelyje yra tūkstančiai kambarių. Kažkas negerai tam tipeliui su skaičiais. Mes jį taip ir praminėm – „tūkstančiai kambarių“. Nuo pat ryto vos pastovėdamas ant kojų „tūkstančiai kambarių“ staiga įlėkė į mūsų kiemelį su giliai įpjautu pirštu – gerai, kad nenusipjovė, ruošdamas šašlykus. Pasiūlėme kuo nors aprišti, bet „tūkstančiai kambarių“ atsakė, kad „nereikia, dabar laksiu kraują“ ir apsižiojęs pirštą nuskuodė į savo namelį su tūkstančiais kambarių.

Dar vienas žvejys visą tą laiką, nekreipdamas dėmesio į sausumos batalijas, po ežerą velkiaudamas plaukiojo su visu namu-plaustu. Tol plaukiojo, kol taip ėmė kosėti, jog gulbės, gervės ir visokie kitokie vanagai jo plaukiojantį namą ėmė lenkti puslankiu.

Paskui į sodybą atvyko daug pagyvenusių vyrų ir moterų (žemaičių) su akordeonu ir mūsų kaimynystėje siautėjo, kažką vis gurkštelėdami ir traukdami dainas apie meilę, lauko gėles ir prabėgusią jaunystę.  

Tokie tad paštininkiški nuotykiai „Paštyje“. O čia trumpas fotoreportažas:

Daugiau nuotraukų:

Žygis baidare ir Lakajos pieštukai

Man visada atrodė, kad plaukimas baidare visai nesuderinamas su žvejyba. Nepaisant to, visada į baidarę įsimesdavau bent vieną meškerykotį. Tai tikrai paįvairina laisvalaikį, ypač, kai žygis trunka kelias paras. Pirmąją naktį praleidome visiškai laukinėje gamtoje, miško gilumoje, ant Lakajos upės skardžio. Kai ryte, vos išlindęs iš palapinės, mirkiau plūdę srovėje ir vieną po kito traukiau kuojytes, ešeriukus, aukšlytes ir karšiukus, kažkas mane itin atidžiai stebėjo. Kažkas, kas atsėlino iš girios ir vis artėdamas kartkartėmis šnarino už žmogų aukštesnes paupio žoles.

Kitą naktį palapinę jau statėme ant ežero kranto, o bežuvaujant plūdine slieku pasivaišino lydekaitė-pieštukas. Man taip nutiko pirmą kartą, o patyrę žvejai sako, kad jiems taip buvę daugybę kartų. Tokie tad reikalai su „kanceliarinėmis priemonėmis“. Visai smagus lynas užkibo ant fyderio ir netruko grįžti į Lakajos ežerą augti toliau...

O smagiausia buvo tai, kad per beveik tris dienas plaukimo Lakajos maršrutu (jį esame įveikę jau bent tris kartus) nesutikome nė vieno kito baidarininko! Nors niekada neplaukiame savaitgaliais, vis tiek tai truputį stebino, nes visgi artėjo pats vidurvasaris. Šiek tiek žvynų ir šiek tiek uodegų:

Labanakt!

Poetinės žūklės įlankėlė 2023. Jokios teisės nesaugomos.

Vieną kartą Latvijoje

Vieną kartą žvejojant Latvijoje man nutiko toks dalykas:

Ir žnyplės, ir uodega!

23-04-23: sezono atidarymas Kirneilio ežere

Simbolišką datą, 23-04-23, šiltąjį žūklės sezoną skelbiu atidarytą! Šį kartą kelionę pradedame nuo Molėtų rajono Kirneilio ežero. Žuvys kol kas atsargios, fyderio signalizatorius pyptelėjo vos kelis kartus, o ant plūdinės pakibo 6 nedidukės žuvelės ir sugrįžo atgal į Kirneilį: 

...

2022 m. šiltąjį žūklės sezoną prisimenant (fotoreportažas)

Prieš bandant pamirkyti meškerę 2023-čiaisiais, išlindo keli praeito sezono prisiminimai:

Neris, prie Verkių malūno. 2022-08-14.

Antalieptės marios (2022, liepa):

Toliau: ...

Kaip mes su Simonu Žuvų Karaliumi Tūbausius šturmavome

Dar nespėjus papartinei Joninių uodegai išnykti krūmuose, 2021-ųjų metų birželio 26-ąją, 6-ą valandą ryto, kai į dangaus stadioną ką tik buvo išspirtas Saulės kamuolys, puikiai nusiteikęs kažkur Kretingos rajone myniau greičio pedalą Tūbausių tvenkinio link. Viduryje plento pastebėjau nudaužtą milžinišką kiškį.

Žemėlapyje Tūbausių tvenkinys, atidžiau įsižiūrėjus, irgi primena ant galinių kojų pasistiebusį zuikį. O šis vandens telkinys kažkada atsirado užtvenkus Akmenos upę. Jo ilgis yra apie 3,5 kilometro, o plotis – apie 400 metrų. Turi keletą ilgų atšakų-įlankų, yra išnuomotas, todėl ALIS sistemoje galima įsigyti čia žvejoti tinkamą bilietą.