„Poetinės žūklės įlankėlei“ – 11!

Kiek žuvų matote paveikslėlyje? Teisingai, 11. Tiek šiandien sukanka metų „Poetinės žūklės įlankėlės“ tinklaraščiui, skirtam kūrybingiems ir trenktiems žvejams. Per tuos metus su Viliumi pagavome maždaug tiek žuvų. Nei daugiau, nei mažiau. Raidžių daugiau. Sabonis į mus jau žvalgosi gan įtartinai. 11. Gerai, gerai, mes sliūkiname žvejoti ir rašyti toliau. Vien žvynai, vien uodegos! Sapnuose.

„Poetinės žūklės įlankėlės“ redaktorius Nerijus Ledkalnis.

Spenglas: bundanti gamta, bundanti gamtos inspekcija ir pabudusi gegutė

Nuo vaikystės svajojau kada nors gyvenime prie vandens telkinio savomis akimis išvysti… gamtos inspektorius. Vaikystėje žvejoti man visai nesisekė – nuolat susipainiodavau ir mesdavau meškeres į šoną. Negaliu sakyti, kad jau dabar sekasi. Visada pavyzdingai pirkdavau žvejo bilietą, bet niekam negalėdavau jo parodyti.

Senais laikais Vilniuje gyveno tokia keista žmogysta. Vos įlipusi į troleibusą, ji iš kišenės iš karto išsitraukdavo mėnesnį bilietą, demonstratyviai iškeldavo jį į orą ir su begaliniu pasididžiavimu sukiodama į šonus pareikšdavo: „A u menia prajezdnoj!“ (o aš turiu mėnesinį bilietą!).

Kol Judita fotografavo vandens stagarus, rupūžes ir visokius šimtakojus kirminus, netikėtai užkukavo gegutė. Grynųjų pinigų tuo metu kišenės neturėjau (tik keletą sliekų ir konservuotų kukrūzų), bet, manau, šiuolaikinės gegutės turėtų toleruoti ir banko korteles. Nenustebčiau, jei ir jos jau būtų prisijungusios prie šviesolaidinio interneto. Šiais laikais dar būna ir bekontaktis atsiskaitymas.

Baltosios Vokės susivokimai, arba žaltys po padu

Aplinkui Vilnių yra labai daug Vokių: Vokė, Trakų Vokė, Mūrinė Vokė, Juodoji Vokė, Baltoji Vokė ir visokios kitokios vokės. Net sunku susivokti, kuri yra kuri. Pradėdamas 2021-ųjų metų šiltąjį žūklės sezoną nusprendžiau apsidairyti Baltojoje Vokėje.

Internete savaitgalį radau svetainę, kurioje skelbiama, kad dabar taikoma akcija – 7,00 EUR už pusdienį ir gali sau žvejoti tvenkiniuose. Ragelį pakėlė nuotaikingas Dainius, kuris paaiškino, kaip tuos tvenkinius rasti ir pažadėjo atvykti atimti pinigus, kai jau ten pasirodysiu. Pasitikslinau, ar nereikėtų pinigų pasiimti daugiau, tačiau jis sakė, geriau to nedaryti, nes visus ir atims.

Pirmadienio popietę pasiėmęs septynis eurus, meškeres ir visa kita, sėdau į automobilį ir patraukiau Baltosios Vokės link. Kirtus Pagirius, dešinėje palikus posūkį į Keturiasdešimties totorių kaimą, reikia važiuoti tiesiai per visokias kryžiškes, papiškes ir kitus mikašiūnus, kol galiausiai įriedėjus į Baltosios Vokės gyvenvietę iš karto sukama dešinėn ir Durpininkų (!) gatve traukiama tolyn. Vėliau, pravažiavęs prie pramoninių pastatų traktoriukais besidarbuojančius darbininkus, kiek per anksti susigundžiau pasukti dešinėn, tad pasisukiojęs po pievą, nusprendžiau grįžti pas pravažiuotus vyrukus pasitikslinti kelio.

Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai (artėjant žūklės sezonui, pasakojime dalyvauja ir legendinis Vilius)

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!

Nei kepurės, nei samanos...

Šitie du visuomenei pavojingi tipai per kone 16 draugystės metų jau spėjo liūdnai pagarsėti žūklėje, o štai grybauti drauge išsiruošė pirmą kartą. :Poetinio grybavimo proskynėlė.

Spenglo (siur)prizai: ar jūs niekur nematėte lyno?

Kaip tekant saulei virš upės kyla rūkas, geriausiai žino turbūt žvejai. Paryčiais Neris ties Nemenčine gausiai prakaitavo, tarsi būtų pavargusi visą naktį plukdyti gelzganus vandenis, o rūko šydas – pati geriausia priemonė nuo aplinkinių žvilgsnių paslėpti egzistencinį nuovargį. Bet ne upės mums tąryt reikėjo.

Per priekinį automobilio stiklą į akis plieskiant virš laukų vos pakilusiai saulei, užnugaryje palikę Nemenčinę, Pabradę ir Kabakėlį, su Judita duobėtu miško keliuku purtėmės Spenglo ežero link. Toje vietoje, kur Spenglo upelis įteka į Spenglo ežerą, kiek dešiniau yra erdvi poilsio aikštelė, kurioje kaskart su Viliumi pravažiuodami regėdavome ne vieną transporto priemonę. Manėme, kad čia turbūt puikus krantas, jei jis taip traukia žūklautojų dėmesį.

Žvejo himnas

Kai trečią ryto žadintuvas

Pasaulio tylą vaiko į šalis,

Tarsi degtukas žvejo kūnas

Nemigęs laiptais bilda skubomis.

Stotelės tuščios, tuščios degalinės,

Apmiręs miestas slysta užmarštin.

Iš lėto bunda viltys begalinės,

Susmigdamos nenuoramon širdin.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,

Tegul pagaliau į akis pasižiūri,

O gal ten giliai

Giliai paslapčia

Seniai ji svajojo

Pagauti mane.

Į meldus sulindusios pasakų fėjos,

Vėl kuždasi, baido jautrų laimikį.

Ausis vėl nulaižė pasiutėlis vėjas,

Bet laime žvejys iki galo dar tiki…

Iš kur tos bangelės atsirita tyliai –

Krūtimis gal undinės ežerą plaka?

Ir vėl tu, begėde, mane taip nuvylei,

Kaip viltį palikus auksinį peleką.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,

Tegul pagaliau į akis pasižiūri,

O gal ten giliai

Giliai paslapčia

Seniai ji svajojo

Pagauti mane.

Nerijus Laurinavičius

2020-07-23

Pravalas – kiekvieno žvejo pareiga Tėvynei

„Kitą savaitę žada puikų žūklei orą. Manau, kad mes su tavimi turime atlikti pareigą Tėvynei – pažvejoti Pravalo ežere. Sako, labai žuvingas, vienas žuvingiausių regione. Tik reikia paanalizuoti, kaip geriau prie jo privažiuoti. Jei nieko nepagausime, ežero pavadinimas mus pateisins (PraVAlas), o jei pagausime bent penkis tokius karšius kaip tavo pastarasis, sakysime, kad šiek tiek pravalėme PRAvalą“, – taip laiške rašiau Viliui, mėgindamas suvilioti jį dar vienai beprotiškai mūsų žūklei.

„Planas geras“, – atrašė Vilius. „Tik to vietnamiečio neimk, gerai? Nes visus planus sugadins ir laimikį teks grįžtant Pabradėje palikti“, – mandagiai paprašiau turbūt geriauso šalies žūklės specialisto. Kaip ir kiekvienas padorus, aukštas ir gražus prezidentas (pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos lyderis), Vilius neseniai įsigijo nematomą berniuką – vietnamietį iš Pabradės pabėgėlių registracijos centro, kurį neretai ir į žūklę pasiima. Bėda ta, kad tasai jo nematomas berniukas, būna, pirmas pagauna kokią nors žuvį, tuomet staigiai iš krūmų išlenda gamtosaugininkai ir išveža gudruolį atgal į Pabradės pabėgėlių registracijos centrą. Tada Vilius lieka ant kranto vienui vienas, su savo mintimis. Praeitą kartą net teko pagautą didžiausią savo gyvenimo karšį, svėrusį 3,5 kilogramo, paaukoti, mainais jį pasiūlant apsaugos darbuotojams ir taip vėl iš nelaisvės gniaužtų ištraukiant mažąjį nematomą berniuką vietnamietį.

Pamokanti istorija: kaip Vilius pagavo savo gyvenimo karšį

Tai nieko ypatingo, gi sakiau. Man paskambino iš prokuratūros, pasakė karšis eina, ir mes išvažiavome. Važiuoti reikėjo toli, todėl važiavome lėtai. Privažiavę ežerą, įsižiūrėjome: akurat, eina. Mano kolega, vietnamietis iš Pabradės registracijos centro, turėjo nusipirkęs batono, o aš ne. Tai jis pagavo pirmąjį nedidelį karšiuką.

Džiūgavo neilgai – prisistatė gamtosauga ir išvežė atgal į Pabradę. Likau vienas. Su savimi, su savo mintimis. Pakrapštęs seno karinio bušlato kišenes, radau Tipi tip gumos, dar kažkada atvežtos iš Vakarų Vokietijos. Jau po kelių minučių nemažas gumos gabalas kabojo ant kabliuko 7 metrų gylyje ir laukė savo smaližiaus.

Kadangi mėgstu vidurdienį nusnūsti, tai ant meškerės pritaisiau savadarbį metalinį skambaliuką, nes esu baisiai darbštus. Skkkaaaammmmbutis! It paklydęs laukuose suvirpėjo „Teleloto“ vedėjo balsas.

Naujasis kandidatas treniruoti „Žalgiriuką“

Šarui išvykus į Barcą, Žalgiriuką galėtų treniruoti Vilius Dinstmanas. Tiesa, jis dabar truputį žvejoja, bet nuskutęs žuvį pamąstytų apie tokią perspektyvą. P.S. Vilius Dinstmanas – poetas, disidentas, išminuotojas, nardytojas, adekvatumo kursų koučeris, daugkartinis povandeninės žūklės su barjerais buvusiame Vilniaus Lazdynų baseine čempionas, Nacionalinio stadiono laidotuvių komisijos pirmininkas, viltingo mąstymo influenceris... Reikėtų nepražiopsoti progos, nes į šį specialistą jau taikosi Grenlandijos žolės riedulio federacija... Šis lankstus tik aukščiausių tikslų siekiantis treneris atlyginimą priima ir blizgėmis beigi vobleriais.

„Poetinės žūklės įlankėlė“, Generalinis LKL, NBA ir WNBA rėmėjas.

Su Tarptautine žvejų diena! Fotoreportažas iš Visagino apylinkių.

Ežeras Skaidrys:

Visagino ežeras:

....

Drabužis pasimatuotas

Katino ašaros iš ežero, keistu pavadinimu – Drabužis. 20 km už Trakų, Aukštadvario pusėn. Aukšlės nuolat žaidė plūde, ešeriukai taip godžiai rijo slieką, kad kabliuką iškrapštyti pavykdavo tik kone su žarnomis. 2 fyderiai taip ir liko visą laiką sustingę, tik kartą vieno galūnėlė šiek tiek virptelėjo. Vienas pasiutęs ešeriukas pakibęs nėrė po povandenine šaka ir nutraukė pavadėlį su kabliuku. Bežvejojant toliau, vėl pavyko jį pagauti ir iš nasrų išsikrapštyti jau 2 kabliukus. Užtat atidarėme maudymosi sezoną. Nuo Vilniaus atslenkantys audros debesys privertė labai greitai viską sumesti į automobilio bagažinę. Keli žvynai ir kelios uodegos, Drabužis nematė.

Saugiausia yra žvejoti namuose:

Spengianti Spenglo karšynė

Gegužės 26 d.

2020-tų Kristaus metų gegužės 26-tą dieną su Viliumi užnugaryje palikę koronos krimstelėtus Žirmūnus, visokias veltėdžių nutupėtas turniškes, laurų lapų kvartalus, visokias 19-ojo covido apgraužtas zbigniewų bei igariokų nemenčines ir antavilius, patraukėme Pabradės link. Du pabėgėliai iš Vilniaus netrukus buvo pastebėti ties Pabradės pabėgėlių registracijos centro tvoromis, paskui jų automobilis pasuko kairėn ir ėmė lėtai riedėti Molėtų rajono pusėn.

Plūduriuojančiose Prūdiškėse

Kai Žirmūnuose iš už buvusios džinsų parduotuvės kampo pasirodė Vilius Dinstmanas, jam iš paskos sekė vyrukas su puse sofos ant dešinio peties.

-       Tobulėji, – pasisveikinau su senokai matytu bendrapartiečiu. Ne paslaptis, Vilius jau seniai yra įsteigęs „Kūrybinės kančios partiją“, kurią sudaro pusantro nario (visas Vilius ir pusė manęs) ir su kuria šį rudenį jis ketina nušluostyti nosis dėl koronos iš laimės žaliuojantiems valstiečiams.

-       Stengiuosi, – atsakė Dinstmanas, per petį atsargiai žvilgtelėdamas į keistą palydovą, ant peties užsimetusį pusę sofos. – Tiek nugyvenę, žvejyboje nusipelnėme jaustis patogiai.

Viliui labai viskas paprasta

Klausimas šešėliniam Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneriui Viliui Dinstmanui: jeigu Jūs kada nors treniruosite Luką Dončičių, kaip jį pagaliau atpratinsite plėšyti marškinėlius???...

Atsakymas: Labas rytas. Labai viskas paprasta. Matau tiesiog ne visi išvis suvokia treniravimo meno, ir matomai dar gūdžiame amžiuje gyvena. Čia yra Dona Lukičio technika. Tiesiog vietoje sportinių marškinėlių yra naudojami grandeliniai šarvai. Tarpsezonį krepšininkai juos patys gaminasi su gnybtais ir viela. Sunkiausia būna centrams ir sunkiems kraštams, abo jie patys dideli yra, tai daugiau reikalų. Bet dėvėdami tokius svorius užsigrūdina, ir neplėšo. Šį sezoną dar tokius pat šortus pasigaminome, atrodo gal kiek juokingai, bet niekam dar papildomi svoriai nepamaišė. Broniaus galvos raištis dar metalinis, Philo Jacksono akiniai, krepšio tinklelis. Pasiūlėm dar kamuolius tokius pagaminti. Viduramžiai, vienu žodžiu. Užtat visi stiprūs, visi patenkinti.

Skaitomiausias šalyje portalas „Poetinės žūklės įlankėlė“

Psichologinės pagalbos telefonas – 112.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei vadovaus treneris Vilius Dinstmanas

Naujausiomis portalo žiniomis, „Kūrybinės kančios partija“ į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės postą delegavo vienintelį savo narį, poetą, disidentą, išminuotoją, nardytoją, adekvatumo kursų koučerį, daugkartinį povandeninės žūklės Vilniaus Lazdynų baseine čempioną Vilių Dinstmaną. Šis prašymas artimiausiu metu bus įteiktas LKF prezidentui Arvydui Saboniui, trapu lėtai besileidžiančiam iš lėktuvo, ką tik sugrįžusio iš Kinijos Liaudies Respublikos.

Portalui „Poetinės žūklės įlankėlė“ prieš šį nelengvą ir atsakingą visai šaliai sprendimą pavyko pakalbinti būsimąjį rinktinės trenerį (kalba netaisyta, vaistai jau derinami, apie lankymo valandas bus pranešta vėliau).

- Kur norėtumėte, kad vyktų 2051 m. Pasaulio krepšinio čempionatas? Kodėl?

- Laba diena. Girdėjau, kad artėjant 2051-iesiems planuojama pastatyti nacionalinį futbolo stadioną tarp Vilniaus ir Kauno, tai gal ten ir padarytume tą čempionatą? Lėšų rasčiau. Iš esmės toks sprendimas labai palengvintų transportavimo galimybes, nes tiek vilniečiai, tiek kauniečiai galėtų atvažiuoti į stadioną ir stebėti varžybas. O kas negalėtų stebėti tuo metu, tai galima bus paprašyti komandų, kad peržaistų rungtynes, galėtų net kauniečiams žaisti sporto Halėje, o vilniečiams Halės turguje.

- Kaip įkalbėtumėte kinus, kad artimiausiame turnyre už Lietuvos rinktinę išleistų žaisti Donatą Motiejūną?

- Jau esame tai aptarę su jais. Aš jiems prižadėjau, kad labai daug visokių dalykėlių pripirksiu iš AliExpress. Kaip tik valo neliko ant ritės. Dar sportbačių reikia. Segtuvo vieno. Ratlankio. Kepimo popieriaus. Na, pamąsčius, tikrai ten susirinktų dalykų krepšelis (visgi krepšinis). Motiejūnas sako, kad jam naujus irklus nupirkčiau (juokiasi).

- Kaip įkalbėtumėte su citrinmedžiu retkarčiais pasišnekantį Gintarą Einikį ir jo žmoną tapti Jūsų asistentais?

- Parodyčiau Einikio kablį, kurį savo laiku Gintaras parodė žmonai, o žmona šeimos gydytojai, o ta – kineziterapeutui. „Žinoma, kad išleisiu jį asistuoti, kaip žmogus jis neblogas, paprastas, geras“, – teigė ji nuovadoje. Kaip matome, nieko įkalbinėti nereikėtų, jau jiems skambinau, kraunasi daiktus.

Trakų narai

Jei žuvys nekimba, kabinėjasi visokie bebrai ir narų šeimynėlės :)

PŽĮ
2018.

Nuplaukiančio karpio uodega, vietoje paparčio žiedo

Reikia nugyventi beveik keturias dešimtis metų, kad vieną dieną tyčia-netyčia atsidurtum Keturiasdešimties totorių kaime. Nieko ypatingo. Nebent medinė šventykla (mečetė) su atsilošusiu mėnuliuku ant špiliaus – kiek neįprastas vaizdas mūsų akiai. Dar mokykla (darželis?), keli mediniai namai, kelios parduotuvės-barai ir viskas. Ir keli totoriai. Kur likusieji 38? Kas juo ten žino, gal bare...

- - -

Paskui važiavome ieškoti karjerų. Su abiem vaikais ir dviem meškerėm. Tikri karjeristai. Ir radom! Bet vėliau paaiškėjo, kad ne tuos, kurių reikėjo. Kai klastingai atriedėjo juodas „Mercedes“ visureigis, kai lėtai lyg filme nusileido priekiniai automobilio stiklai, mūsų „sadoke“ (pagautos žuvies tinklelyje) jau vartėsi 2 karpiai ir 4 kuojos. O valstybiniame visureigio numeryje švytėjo trys septynetai (777) – sakoma, kad panašių numerių savininkai renkasi tokias kombinacijas, nes sudėtingesnių įsiminti niekaip nepajėgtų. Be to, Judita buvo savarankiškai suspiningavusi pirmąją savo gyvenimo lydekaitę, kurią it Joninių vainiką paleido atgal į vandenį. Šeimyninė žūklė.

Vilius žvejoja Mėnulio ambasadoje Žemėje (Islandija)

Kol Islandijos futbolininkai dar negrįžo namo, Vilius žvejoja Mėnulio ambasadoje Žemėje, t.y. Islandijoje. Pasak įvykio kaltininko, žvejojant blizgė debesų nekabina (nes ne pilna ritė valo), bet už kalnų kliūna. Įkliuvo ir 85 cm. lašišaitė. Čia Jums ne Žirmūnai, ir ne Keturiasdešimties totorių kaimas! To iš Viliaus ir reikėjo tikėtis. Kokia kita stotelė? Pats jo didenybė Mėnulis?

Susirūpinęs „Poetinės žūklės įlankėlės“ redaktorius Aizbergas.

P.S. Dabar jau viskas po truputį ima aiškėti: prieš tai Vilius, testuodamas draugo prūdą, pirmą kartą gyvenime pagavo auksinę žuvelę:

Tai štai koks buvo Viliaus noras! Auksinei žuvelei tikrai pasisekė: ji sveika gyva plaukioja draugo prūde, o Vilius Islandijoje! Cituojame Vilių: „Noras sugalvotas, bet jeigu neišpildys, teks važiuoti antrą kartą ir pasielgti kitaip.“ Visa laimė, noras išsipildė! Valio!

2016-07-04, Vilnius.

Žūklės sezono pradžia... oro uoste ir... gyvenimas dar prieš akis!

Šiemet žūklės sezoną pradėjau... oro uoste. Prieš daugiau nei keletą savaičių. Iš namų, kaip nedera tikram žvejui, išvykau truputį po keturių, kai jau brėško. Turbūt jei būčiau tikresnis žvejys, išvykčiau su tamsa.

Prie kelio į Trakus pradžios degalinėje užsipyliau kuro ir jau buvau besėdąs į automobilį, tik staiga išgirdau: „A-a-a-tsiprašau, gal galėtumėt pasakyti, kaip man nusigauti... iki oro uosto?“. Neužgesintą savo mašiną palikusi moteris atrodė mažų mažiausiai sutrikusi. Greitai galvoje sukompiliavęs kelių schemą mėginau paaiškinti, kaip tenai nukakti, bet jau vos tik pradėjus pasakoti moters veidu prabėgo viso pasaulio šešėliai ir atrodė, kad ji tuoj apsiverks.