2024 m. birželio 1 d., šeštadienis

Kaip mes su Tomu Šiaurės pašvaistę sužvejojome

Vos tik išvažiavę į šią naktinę žūklę su Tomu supratome, kad ji bus ypatinga. Jau vien dėl to, kad išvykome pavasarį, o grįžti turėsime vasarą. Gegužės 31-oji yra beveik Naujieji metai. Net ir mėnesio pavadinimas iš tos pačios raidės. Naujos žvynuotos viltys, nauji užsimojimai meškerėmis.

Su bendraklasiu Tomu paskutinį kartą žvejojome beveik prieš trejus metus. Tuomet dar visos pandeminės žuvys po vandeniu plaukiojo su kaukėmis – nepatogu kibti. Ko tik nesugalvosi, kad pasiteisintumei, jog nekimba. O šiaip, jei galvojate, kad esate kieti žvejai, pasikvieskite kada nors mane drauge pažvejoti: suteikiu kelias paras galiojančią garantiją, kad niekas nekibs. Vos tik pasirodau pakarantėje, žuvys pasiima atostogų savo sąskaita ir išskrenda į Turkiją paplaukioti viešbučių baseinuose. Tokie mano magnetiniai laukai, čia jau mokslas ir oro slėgis niekuo dėtas.

„Norėčiau pamatyti Šiaurės pašvaistę“, – sako Tomas, vos prisiiartiname prie Elektrėnų rajone telkšančio Aujėdo, kurį bendraklasis pažįsta geriau nei savo 19 pirštų (ar kiek ten standartiškai žmogus turi?). „Bus!“, – atsakau nė kiek neabejodamas. Privažiavę ežerą, telefonu gauname signalų, kad Tomo kolega tame krante, kur žvejojome prieš trejus metus, pagavo kilograminį karšį. Viso gero, šį kartą mes būsime kitoje telkinio pusėje. Ten, kur įteka upelis.

„Tai ką pagavote?“ – jau girdžiu priekaištingą kietų žvejų klausimą. „Šiaurės pašvaistę“, – atsakau nė nemirktelėdamas. Paleidome, kad kitą kartą sugrįžtų didesnė ir spalvingesnė. O mes namo grįžome jau vasarą. Uodai sotūs, likite sveiki.

Ai, tiesa, paryčiais prie Aujėdo išdygo du vietiniai žvejai, kuriuos Tomas pažįsta daugybę metų. Vienas per apžėlusias pievas atmynė dviračiu, kitas atplerpė motoroleriu. Vieno vardas Jonas, kito... Nejonas (nes nepamenu). Vienas žilabarzdis, o kitas su pasagos formos ūsais. Tie pasagos formos ūsai matyt  jam ir lėmė sėkmę tą rytą, nes jis dugninuke vienintelis pagavo kažką įdomesnio – puskilograminį lyną. Nors jeigu paklaustumėte paties, turbūt sakytų, kad 800 gramų. Taip jau būna su tais žvejais. Kai jie sako kokius nors skaičius, visada atmeskite tam tikrą infliaciją.

Tomas upelio ir ežero santakoje primeškeriojo gal 50 sprindinių ešeriukų (daugiau negu jam pačiam metų), o kai kas nors retkarčiais paskambindavo, jis pabrėždavo tą skaičių ir, patikėkite manimi, tai skambėdavo labai solidžiai. Vienintelis gyvas padaras šioje žemėje, kuris išties liks patenkintas mūsų žūkle Aujėde – žilabarzdžio katinas. Ėsk į sveikatą, murkly! Vasara prasidėjo.

Nerijus Laurinavičius

2024-06-01

Daugiau nuotraukų:

2023 m. rugpjūčio 22 d., antradienis

Lynas Linas ir jo Lakajos draugeliai

Baigiantis vasarai, Molėtų rajono Lakajos ežeras dar kartą pradžiugino lyniniais laimikiais. Jei pavakarę tekibo už pirštą mažesnės žuvelės, o naktį niekas taip ir nesusigundė kelių fyderių masalais, tai kitos dienos 10 val. ryto į krantą prisiprašiau pirmąjį šios žūklės egzempliorių, 36 cm lyną:

Dar keisčiau pavyko pagauti antrąjį tipelį, kuris į aštuonkojį panašų sliekų gumulą pagriebė apie 14 val. Gal šios žuvys rugpjūčio pabaigoje elgiasi šiek tiek nestandartiškai? Anyway, tai yra kol kas didžiausias mano pagautas lynas – 44 cm. gražuolis:
Išmatavę, nusifotografavę ir sugalvoję vardą (Lynas Linas) paleidome jį į Lakają augti toliau (Vaizdo įrašas, Play spausti 2 kartus):

2023 m. liepos 26 d., trečiadienis

Ežeras Paštys, Zarasų r. – tūkstančiai kambarių

Zarasų rajone yra toks senas turbūt nuo tarybinių laikų išlikęs poilsio namelių kompleksas „Paštys“. Jei norite privatumo, geriau ten nevažiuokite. Jei norite pažvejoti iš valties, geriau važiuokite, nes kiekvienam nameliui ji kaip ir priklauso. Jei norite pažvejoti dugnine, reikės pasistengti susirasti krantą, nes padorių krantų nėra daug. Jei vieną dieną užsišersi kurią nors vietelę, kitą dieną jau gali rasti toje vietelėje palapinę su visa šeima. Laužo šviesa naktyje, guodžia gaivina mane.

Keliolika metų iš eilės čia atvykstantis žvejys vieną po kito puskaršius dugninėmis vidury baltos dienos lupo tiesiog nuo liepto. Kitas, visiškai trūkęs, vis malėsi su spiningu aplink tą lieptą ir gyrėsi, kad pagavo 30-40 kilogramų karšių. „Kur tu tai pagavai?“ – paklausiau šypsodamasis. „Kad aš tau pasakyčiau!“ – atšovė iki ausų išsiviepęs spiningautojas, kuris sunkiai skyrė ežerą nuo sausumos ir vis nesėkmingai bandė iš kelnių išsegti įstrigusią blizgę. 

Kitą dieną jis kitiems vyrams, atvykusiems į jo namelį, sakė, kad jaustųsi drąsiai, nes namelyje yra tūkstančiai kambarių. Kažkas negerai tam tipeliui su skaičiais. Mes jį taip ir praminėm – „tūkstančiai kambarių“. Nuo pat ryto vos pastovėdamas ant kojų „tūkstančiai kambarių“ staiga įlėkė į mūsų kiemelį su giliai įpjautu pirštu – gerai, kad nenusipjovė, ruošdamas šašlykus. Pasiūlėme kuo nors aprišti, bet „tūkstančiai kambarių“ atsakė, kad „nereikia, dabar laksiu kraują“ ir apsižiojęs pirštą nuskuodė į savo namelį su tūkstančiais kambarių.

Dar vienas žvejys visą tą laiką, nekreipdamas dėmesio į sausumos batalijas, po ežerą velkiaudamas plaukiojo su visu namu-plaustu. Tol plaukiojo, kol taip ėmė kosėti, jog gulbės, gervės ir visokie kitokie vanagai jo plaukiojantį namą ėmė lenkti puslankiu.

Paskui į sodybą atvyko daug pagyvenusių vyrų ir moterų (žemaičių) su akordeonu ir mūsų kaimynystėje siautėjo, kažką vis gurkštelėdami ir traukdami dainas apie meilę, lauko gėles ir prabėgusią jaunystę.  

Tokie tad paštininkiški nuotykiai „Paštyje“. O čia trumpas fotoreportažas:

Daugiau nuotraukų:

2023 m. liepos 11 d., antradienis

Žygis baidare ir Lakajos pieštukai

Man visada atrodė, kad plaukimas baidare visai nesuderinamas su žvejyba. Nepaisant to, visada į baidarę įsimesdavau bent vieną meškerykotį. Tai tikrai paįvairina laisvalaikį, ypač, kai žygis trunka kelias paras. Pirmąją naktį praleidome visiškai laukinėje gamtoje, miško gilumoje, ant Lakajos upės skardžio. Kai ryte, vos išlindęs iš palapinės, mirkiau plūdę srovėje ir vieną po kito traukiau kuojytes, ešeriukus, aukšlytes ir karšiukus, kažkas mane itin atidžiai stebėjo. Kažkas, kas atsėlino iš girios ir vis artėdamas kartkartėmis šnarino už žmogų aukštesnes paupio žoles.

Kitą naktį palapinę jau statėme ant ežero kranto, o bežuvaujant plūdine slieku pasivaišino lydekaitė-pieštukas. Man taip nutiko pirmą kartą, o patyrę žvejai sako, kad jiems taip buvę daugybę kartų. Tokie tad reikalai su „kanceliarinėmis priemonėmis“. Visai smagus lynas užkibo ant fyderio ir netruko grįžti į Lakajos ežerą augti toliau...

O smagiausia buvo tai, kad per beveik tris dienas plaukimo Lakajos maršrutu (jį esame įveikę jau bent tris kartus) nesutikome nė vieno kito baidarininko! Nors niekada neplaukiame savaitgaliais, vis tiek tai truputį stebino, nes visgi artėjo pats vidurvasaris. Šiek tiek žvynų ir šiek tiek uodegų:

Labanakt!
Poetinės žūklės įlankėlė 2023. Jokios teisės nesaugomos.

2023 m. balandžio 25 d., antradienis

23-04-23: sezono atidarymas Kirneilio ežere

Simbolišką datą, 23-04-23, šiltąjį žūklės sezoną skelbiu atidarytą! Šį kartą kelionę pradedame nuo Molėtų rajono Kirneilio ežero. Žuvys kol kas atsargios, fyderio signalizatorius pyptelėjo vos kelis kartus, o ant plūdinės pakibo 6 nedidukės žuvelės ir sugrįžo atgal į Kirneilį: 



...

2023 m. balandžio 21 d., penktadienis

2022 m. šiltąjį žūklės sezoną prisimenant (fotoreportažas)

Prieš bandant pamirkyti meškerę 2023-čiaisiais, išlindo keli praeito sezono prisiminimai:

Neris, prie Verkių malūno. 2022-08-14.

Antalieptės marios (2022, liepa):
Toliau: ...

2021 m. birželio 26 d., šeštadienis

Kaip mes su Simonu Žuvų Karaliumi Tūbausius šturmavome

Dar nespėjus papartinei Joninių uodegai išnykti krūmuose, 2021-ųjų metų birželio 26-ąją, 6-ą valandą ryto, kai į dangaus stadioną ką tik buvo išspirtas Saulės kamuolys, puikiai nusiteikęs kažkur Kretingos rajone myniau greičio pedalą Tūbausių tvenkinio link. Viduryje plento pastebėjau nudaužtą milžinišką kiškį.

Žemėlapyje Tūbausių tvenkinys, atidžiau įsižiūrėjus, irgi primena ant galinių kojų pasistiebusį zuikį. O šis vandens telkinys kažkada atsirado užtvenkus Akmenos upę. Jo ilgis yra apie 3,5 kilometro, o plotis – apie 400 metrų. Turi keletą ilgų atšakų-įlankų, yra išnuomotas, todėl ALIS sistemoje galima įsigyti čia žvejoti tinkamą bilietą.

2021 m. birželio 14 d., pirmadienis

Žūklė su bendraklasiu Tomu Aujėdo ežere po 24-erių metų nesimatymo


Keistas dalykas yra laikas. Kad labiau suprastum jo tamprumą, reikia bent kartą gyvenime palaikyti meškerę rankose. Pasiskaičiuoji ir tik tada supranti: jei jau po 24-erių metų susitinki prie ežero, vadinasi, šiek tiek nugyvenai… Trejus metus planavom, ir pagaliau pavyko! Visa Europa tą vakarą nusisuko nuo mūsų, o gal mes nusisukome nuo jos – mes ruošėme meškeres naktinei žūklei, o vyrai tą birželio 11-osios vakarą nuo žaliosios vejos vidurio linijos išspyrė pripūstą pūslę, nes prasidėjo 2020-ųjų Europos futbolo čempionatas. 2021-aisiais. Keistas dalykas yra laikas.

Tomas per tuos ilgus nuo mokyklos baigimo prabėgusius metus laiko veltui negaišo ir kaip reikiant apkeliavo pasaulį: aplankė visokias kambodžas, vietnamus, tailandus, indijas, kinijas ir kitokias tolimas bei artimesnes šalis, bet štai atsipūsti po darbų į Elektrėnų r. telkšantį Aujėdo ežerą mėgsta atvykti, kai tik ištaiko galimybę.

2021 m. birželio 4 d., penktadienis

Bezdoniški Arvydai – špyga taukuota!

Birželio 3-iosios popietę sumaniau palėkti iki Spenglo arba Pravalo. Gismeteo žadėjo šiltą ir nevėjuotą orą. Bet tada iš kažin kur išlindo kipšas ir žemėlapyje savo kanopa bedė į Arvydus. Pamaniau, kodėl gi ne – reikia juk išbandyti naujas vietas, kurių skambesį lyg ir girdėdavau nuolatos ausyse. Išbandžiau. Pirmą ir paskutinį kartą, pažadu.

Tačiau apie viską iš pradžių. Savo oficialioje svetainėje jie rašo taip: „Žvejybos darbo laikas – kasdien nuo 8:00 val. iki 18:00 val.“ Čia man iš karto kyla įtarimas – negi jūs rimtai? Come on! Gal savo reklamuojamuose tvenkiniuose visas žuvis įkalbėjote dirbti normalias kasdieniškas ofiso valandas?.. Nesu tikras žvejys, bet pasakykite tikram žvejui, kad pradėsite žvejoti tik 8-ą ryte, o susivynioti meškeres turėsite jau 18 val. – bijau, jog pašarų kibirėliu gausite per makufelį.

Todėl skambinu nurodytu telefono numeriu. Atsiliepia atsipūtęs VYRAS. Klausiu, ar galėtume pažvejoti nuo 16 val. iki 21 val. Sako, iki 21-os nepažadu, gal iki 20-os, o gal ir iki 21-os leis. Konkretu. 15 euriukų už 5-ias valandas. OK.

2021 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Vasaros pradžia Baltojoje Vokėje

Kai birželio 1-ąją visi puola ginti vaikų, mes puolame... gaudyti žuvų. Baltosios Vokės tvenkinių administratorius Dainius telefonu vėl spyriojosi ir nenorėjo imti 10-ies eurų už pusdienį. Galiausiai nusileido ir sakė, kad bus matyt, gal privažiuosiu. Duobėtu keliu su Judita šiaip ne taip atsibeldėme į vietą ir užmerkiau 2 fyderius į didįjį tvenkinį.


Žinoma, niekas nekibo. Tik vieniša gulbė atplaukė apsižvalgyti, kaip mums sekasi žiūrėti į nejudančius meškerių galiukus. Saulei besileidžiant, ėmiau mirkyti plūdę į užnugarinį kanalą, prie kurio, kitoje pusėje, tarp meldų buvo įsitaisę keli kepurėti žvejai. Kažką jie ten viliojo... Ir man per vieną valandą iš vandens langelio tarp žolių vieną po kito pavyko ištraukti 22 kuojas-raudes ir vieną ešerį.


Kai labai ėmė kibti žuvys, kaip tyčia, itin ėmė kibti ir uodai į veidą. O paskui dar ir pro šalį turėjęs braburgzti automobilis sustojo už nugaros. Demonstratyviai neatsisukau atgal, nes maniau, kad kas nors standartiškai ims klausinėti: na tai kaip, kaip kimba? Bet automobilis burzgė taip garsiai, jog susigundžiau žvilgtelėti. Išvydau trumpa barzdele apžėlusį vyruką, kuris išlipęs lauk mosavo čekių knygele. Dainius. Pirmą kartą susitikome.

2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

„Poetinės žūklės įlankėlei“ – 11!

Kiek žuvų matote paveikslėlyje? Teisingai, 11. Tiek šiandien sukanka metų „Poetinės žūklės įlankėlės“ tinklaraščiui, skirtam kūrybingiems ir trenktiems žvejams. Per tuos metus su Viliumi pagavome maždaug tiek žuvų. Nei daugiau, nei mažiau. Raidžių daugiau. Sabonis į mus jau žvalgosi gan įtartinai. 11. Gerai, gerai, mes sliūkiname žvejoti ir rašyti toliau. Vien žvynai, vien uodegos! Sapnuose.

„Poetinės žūklės įlankėlės“ redaktorius Nerijus Ledkalnis.

2021 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Spenglas: bundanti gamta, bundanti gamtos inspekcija ir pabudusi gegutė

Nuo vaikystės svajojau kada nors gyvenime prie vandens telkinio savomis akimis išvysti… gamtos inspektorius. Vaikystėje žvejoti man visai nesisekė – nuolat susipainiodavau ir mesdavau meškeres į šoną. Negaliu sakyti, kad jau dabar sekasi. Visada pavyzdingai pirkdavau žvejo bilietą, bet niekam negalėdavau jo parodyti.

Senais laikais Vilniuje gyveno tokia keista žmogysta. Vos įlipusi į troleibusą, ji iš kišenės iš karto išsitraukdavo mėnesnį bilietą, demonstratyviai iškeldavo jį į orą ir su begaliniu pasididžiavimu sukiodama į šonus pareikšdavo: „A u menia prajezdnoj!“ (o aš turiu mėnesinį bilietą!).

Kol Judita fotografavo vandens stagarus, rupūžes ir visokius šimtakojus kirminus, netikėtai užkukavo gegutė. Grynųjų pinigų tuo metu kišenės neturėjau (tik keletą sliekų ir konservuotų kukrūzų), bet, manau, šiuolaikinės gegutės turėtų toleruoti ir banko korteles. Nenustebčiau, jei ir jos jau būtų prisijungusios prie šviesolaidinio interneto. Šiais laikais dar būna ir bekontaktis atsiskaitymas.

2021 m. balandžio 24 d., šeštadienis

Baltosios Vokės susivokimai, arba žaltys po padu

Aplinkui Vilnių yra labai daug Vokių: Vokė, Trakų Vokė, Mūrinė Vokė, Juodoji Vokė, Baltoji Vokė ir visokios kitokios vokės. Net sunku susivokti, kuri yra kuri. Pradėdamas 2021-ųjų metų šiltąjį žūklės sezoną nusprendžiau apsidairyti Baltojoje Vokėje.

Internete savaitgalį radau svetainę, kurioje skelbiama, kad dabar taikoma akcija – 7,00 EUR už pusdienį ir gali sau žvejoti tvenkiniuose. Ragelį pakėlė nuotaikingas Dainius, kuris paaiškino, kaip tuos tvenkinius rasti ir pažadėjo atvykti atimti pinigus, kai jau ten pasirodysiu. Pasitikslinau, ar nereikėtų pinigų pasiimti daugiau, tačiau jis sakė, geriau to nedaryti, nes visus ir atims.

Pirmadienio popietę pasiėmęs septynis eurus, meškeres ir visa kita, sėdau į automobilį ir patraukiau Baltosios Vokės link. Kirtus Pagirius, dešinėje palikus posūkį į Keturiasdešimties totorių kaimą, reikia važiuoti tiesiai per visokias kryžiškes, papiškes ir kitus mikašiūnus, kol galiausiai įriedėjus į Baltosios Vokės gyvenvietę iš karto sukama dešinėn ir Durpininkų (!) gatve traukiama tolyn. Vėliau, pravažiavęs prie pramoninių pastatų traktoriukais besidarbuojančius darbininkus, kiek per anksti susigundžiau pasukti dešinėn, tad pasisukiojęs po pievą, nusprendžiau grįžti pas pravažiuotus vyrukus pasitikslinti kelio.

2021 m. kovo 27 d., šeštadienis

Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai (artėjant žūklės sezonui, pasakojime dalyvauja ir legendinis Vilius)

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!

2020 m. rugsėjo 12 d., šeštadienis

Nei kepurės, nei samanos...

Šitie du visuomenei pavojingi tipai per kone 16 draugystės metų jau spėjo liūdnai pagarsėti žūklėje, o štai grybauti drauge išsiruošė pirmą kartą. Poetinio grybavimo proskynėlė.


2020 m. liepos 24 d., penktadienis

Spenglo (siur)prizai: ar jūs niekur nematėte lyno?

Kaip tekant saulei virš upės kyla rūkas, geriausiai žino turbūt žvejai. Paryčiais Neris ties Nemenčine gausiai prakaitavo, tarsi būtų pavargusi visą naktį plukdyti gelzganus vandenis, o rūko šydas – pati geriausia priemonė nuo aplinkinių žvilgsnių paslėpti egzistencinį nuovargį. Bet ne upės mums tąryt reikėjo.
Per priekinį automobilio stiklą į akis plieskiant virš laukų vos pakilusiai saulei, užnugaryje palikę Nemenčinę, Pabradę ir Kabakėlį, su Judita duobėtu miško keliuku purtėmės Spenglo ežero link. Toje vietoje, kur Spenglo upelis įteka į Spenglo ežerą, kiek dešiniau yra erdvi poilsio aikštelė, kurioje kaskart su Viliumi pravažiuodami regėdavome ne vieną transporto priemonę. Manėme, kad čia turbūt puikus krantas, jei jis taip traukia žūklautojų dėmesį.

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Žvejo himnas

Kai trečią ryto žadintuvas
Pasaulio tylą vaiko į šalis,
Tarsi degtukas žvejo kūnas
Nemigęs laiptais bilda skubomis.

Stotelės tuščios, tuščios degalinės,
Apmiręs miestas slysta užmarštin.
Iš lėto bunda viltys begalinės,
Susmigdamos nenuoramon širdin.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Į meldus sulindusios pasakų fėjos,
Vėl kuždasi, baido jautrų laimikį.
Ausis vėl nulaižė pasiutėlis vėjas,
Bet laime žvejys iki galo dar tiki…

Iš kur tos bangelės atsirita tyliai –
Krūtimis gal undinės ežerą plaka?
Ir vėl tu, begėde, mane taip nuvylei,
Kaip viltį palikus auksinį peleką.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Nerijus Laurinavičius
2020-07-23

2020 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Pravalas – kiekvieno žvejo pareiga Tėvynei

„Kitą savaitę žada puikų žūklei orą. Manau, kad mes su tavimi turime atlikti pareigą Tėvynei – pažvejoti Pravalo ežere. Sako, labai žuvingas, vienas žuvingiausių regione. Tik reikia paanalizuoti, kaip geriau prie jo privažiuoti. Jei nieko nepagausime, ežero pavadinimas mus pateisins (PraVAlas), o jei pagausime bent penkis tokius karšius kaip tavo pastarasis, sakysime, kad šiek tiek pravalėme PRAvalą“, – taip laiške rašiau Viliui, mėgindamas suvilioti jį dar vienai beprotiškai mūsų žūklei.
„Planas geras“, – atrašė Vilius. „Tik to vietnamiečio neimk, gerai? Nes visus planus sugadins ir laimikį teks grįžtant Pabradėje palikti“, – mandagiai paprašiau turbūt geriauso šalies žūklės specialisto. Kaip ir kiekvienas padorus, aukštas ir gražus prezidentas (pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos lyderis), Vilius neseniai įsigijo nematomą berniuką – vietnamietį iš Pabradės pabėgėlių registracijos centro, kurį neretai ir į žūklę pasiima. Bėda ta, kad tasai jo nematomas berniukas, būna, pirmas pagauna kokią nors žuvį, tuomet staigiai iš krūmų išlenda gamtosaugininkai ir išveža gudruolį atgal į Pabradės pabėgėlių registracijos centrą. Tada Vilius lieka ant kranto vienui vienas, su savo mintimis. Praeitą kartą net teko pagautą didžiausią savo gyvenimo karšį, svėrusį 3,5 kilogramo, paaukoti, mainais jį pasiūlant apsaugos darbuotojams ir taip vėl iš nelaisvės gniaužtų ištraukiant mažąjį nematomą berniuką vietnamietį.

2020 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Pamokanti istorija: kaip Vilius pagavo savo gyvenimo karšį

Tai nieko ypatingo, gi sakiau. Man paskambino iš prokuratūros, pasakė karšis eina, ir mes išvažiavome. Važiuoti reikėjo toli, todėl važiavome lėtai. Privažiavę ežerą, įsižiūrėjome: akurat, eina. Mano kolega, vietnamietis iš Pabradės registracijos centro, turėjo nusipirkęs batono, o aš ne. Tai jis pagavo pirmąjį nedidelį karšiuką.

Džiūgavo neilgai – prisistatė gamtosauga ir išvežė atgal į Pabradę. Likau vienas. Su savimi, su savo mintimis. Pakrapštęs seno karinio bušlato kišenes, radau Tipi tip gumos, dar kažkada atvežtos iš Vakarų Vokietijos. Jau po kelių minučių nemažas gumos gabalas kabojo ant kabliuko 7 metrų gylyje ir laukė savo smaližiaus.

Kadangi mėgstu vidurdienį nusnūsti, tai ant meškerės pritaisiau savadarbį metalinį skambaliuką, nes esu baisiai darbštus. Skkkaaaammmmbutis! It paklydęs laukuose suvirpėjo „Teleloto“ vedėjo balsas.

2020 m. liepos 4 d., šeštadienis

Naujasis kandidatas treniruoti „Žalgiriuką“

Šarui išvykus į Barcą, Žalgiriuką galėtų treniruoti Vilius Dinstmanas. Tiesa, jis dabar truputį žvejoja, bet nuskutęs žuvį pamąstytų apie tokią perspektyvą. P.S. Vilius Dinstmanas – poetas, disidentas, išminuotojas, nardytojas, adekvatumo kursų koučeris, daugkartinis povandeninės žūklės su barjerais buvusiame Vilniaus Lazdynų baseine čempionas, Nacionalinio stadiono laidotuvių komisijos pirmininkas, viltingo mąstymo influenceris... Reikėtų nepražiopsoti progos, nes į šį specialistą jau taikosi Grenlandijos žolės riedulio federacija... Šis lankstus tik aukščiausių tikslų siekiantis treneris atlyginimą priima ir blizgėmis beigi vobleriais.

„Poetinės žūklės įlankėlė“, Generalinis LKL, NBA ir WNBA rėmėjas.