Reikia
nugyventi beveik keturias dešimtis metų, kad vieną dieną tyčia-netyčia
atsidurtum Keturiasdešimties totorių kaime. Nieko ypatingo. Nebent medinė
šventykla (mečetė) su atsilošusiu mėnuliuku ant špiliaus – kiek neįprastas
vaizdas mūsų akiai. Dar mokykla (darželis?), keli mediniai namai, kelios
parduotuvės-barai ir viskas. Ir keli totoriai. Kur likusieji 38? Kas juo ten
žino, gal bare...
-
- -
Paskui
važiavome ieškoti karjerų. Su abiem vaikais ir dviem meškerėm. Tikri
karjeristai. Ir radom! Bet vėliau paaiškėjo, kad ne tuos, kurių reikėjo. Kai klastingai
atriedėjo juodas „Mercedes“ visureigis, kai lėtai lyg filme nusileido
priekiniai automobilio stiklai, mūsų „sadoke“ (pagautos žuvies tinklelyje) jau
vartėsi 2 karpiai ir 4 kuojos. O valstybiniame visureigio numeryje švytėjo trys
septynetai (777) – sakoma, kad panašių numerių savininkai renkasi tokias
kombinacijas, nes sudėtingesnių įsiminti niekaip nepajėgtų. Be to, Judita buvo
savarankiškai suspiningavusi pirmąją savo gyvenimo lydekaitę, kurią it Joninių
vainiką paleido atgal į vandenį. Šeimyninė žūklė.
