Rodomi pranešimai su žymėmis Kūryba. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kūryba. Rodyti visus pranešimus

2021 m. kovo 27 d., šeštadienis

Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai (artėjant žūklės sezonui, pasakojime dalyvauja ir legendinis Vilius)

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Žvejo himnas

Kai trečią ryto žadintuvas
Pasaulio tylą vaiko į šalis,
Tarsi degtukas žvejo kūnas
Nemigęs laiptais bilda skubomis.

Stotelės tuščios, tuščios degalinės,
Apmiręs miestas slysta užmarštin.
Iš lėto bunda viltys begalinės,
Susmigdamos nenuoramon širdin.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Į meldus sulindusios pasakų fėjos,
Vėl kuždasi, baido jautrų laimikį.
Ausis vėl nulaižė pasiutėlis vėjas,
Bet laime žvejys iki galo dar tiki…

Iš kur tos bangelės atsirita tyliai –
Krūtimis gal undinės ežerą plaka?
Ir vėl tu, begėde, mane taip nuvylei,
Kaip viltį palikus auksinį peleką.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Nerijus Laurinavičius
2020-07-23

2016 m. sausio 26 d., antradienis

Vyšninis vairuotojo sapnas

Mano mašinoj užsiveisė... žuvys!
Džiaugiasi, nardo po šviesų saloną,
Kartais tik timpt nepiktai už alkūnės
Ir pasileidžiam į smagią kelionę…

Viena, pažiūrėki, akseleruoja,
Kita gi žiaunomis sankabą mina,
Trečia nuo stabdžių pyst numuša koją,
Ir pučia keleiviams adrenaliną.

Taip skuodžiam į priekį per šniokščiantį lietų,
Per žiedlapius, sniegą, per vyšninį sapną,
Vargu, sustabdyti kas nors ar galėtų,
Nebent iš spynelės ištrauktumei raktą.

Nerijus Laurinavičius
2016-01-25.

2016 m. sausio 20 d., trečiadienis

Balta pabaiga

Aš iš sniego išbrist negaliu,
Nes pripustė batus ir mintis.
Šaipos kuojos po sausio ledu,
Sako, žemėje dingo trintis...

Tad stebiu, kaip pro šalį vis čiuožia
Konsultantai, buhalteriai, klerkai...
Ar vienodai šią žiemą užuodžia
Lietuviai, japonai ir lenkai?

Tuoj ir karvėms reikės jau pačiūžų,
Pasikaustę ant slidžių paršeliai,
Neužtenka Saboniui net ūgio –
Užpustyti takai ir takeliai...

Dar norėjau sakyti kažką –
Prie tvoros - pypt - prilipo liežuvis,
Štai tokia ta balta pabaiga,
Kokios nesapnavo nė žuvys.

2016-01-14
Nerijus Laurinavičius

2014 m. birželio 14 d., šeštadienis

Žvejys

Kas vėjo šukomis šukuoja meldus,
Kas baugiai šiaušia ežero bangas?
Kai gulbė tyliai tyliai pasimeldus
Irias… į vakaro tamsias rankas.

Tai pats brangiausias trumpas mano metas,
Prieš plūdei dingstant staigiai iš akių.
Pasaulis šitas kaip yra sutvertas,
Vėl tą akimirksnį tarytum suprantu…

Bet tai supratęs nejučia pamiršiu,
Nes toks žinojimas ne žvejui skirtas?
Užsnūdęs valtyje žuvim pavirsiu,
Gyvenimas ar aš truputį girtas?

Aš – ne čigonas, nevagiu arklių,
Tačiau gal nuvarysiu laumės žirgą,
Štai laumžirgiu tarp meldų vėl sklendžiu,
O akyse saulėlydis jau mirga.

Nerijus Laurinavičius
2014 06 14.

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Voras brakonierius, arba ant ko kimba debesys

Neseniai „Nieko rimto” leidyklos išleistoje Sigutės Ach iliustruotoje a.a. Sergejaus Kozlovo knygoje „Ežiukas rūke”, kurią sūnus ketvirtojo gimtadienio proga gavo dovanų ir kurią su malonumu dabar skaito jo tėveliai, stebėdamiesi unikaliomis autoriaus metafizinėmis bei filosofinėmis įžvalgomis ir nepakartojamu vaikišku nuoširdumu, randame stebuklingą istoriją „Kaip pagauti debesį”. Nieko rimto? Anaiptol. Transcendentinė žūklė.