2011 m. lapkričio 24 d., ketvirtadienis

Tikras žvejo pasakų bendrabutis

Redakcija nuoširdžiai atsiprašo savo prenumeratorių dėl to, jog šis vieno ištikimiausių mūsų skaitytojo laiškas publikuojamas tik dabar. Tai turbūt lėmė visuotinis klimato atšilimas ir sudėtingai susiklosčiusi situacija „Snoro” banke. Paskelbta tarpmikrorajoninė žemiau spausdinamo laiško autoriaus paieška, kurios tikslas - sučiupti autorių ir už šią publikaciją įteikti jam Pulicerio premiją. Naujausiomis redakcijos žiniomis, paskutinį kartą šis visuomenei itin nusipelnęs, bet labai besikuklinantis žmogus su kompensuojamųjų vaistų knygele pastebėtas Naujamiestyje, Vytenio gatvėje, šalia atsarginio Psichikos sveikatos centro išėjimo. Jau po 15 minučių, kitų šaltinių teigimu, su 26-iomis dugninėmis meškerėmis sukiojosi aplink taip vadinamą Zatoną, Žirmūnuose, ten kur žiemoja garlaiviai. Būsime dėkingi už bet kokią suteiktą naudingą informaciją. Labiausiai prisidėjusiems prie šio asmens sučiupimo - 3 nemokamos apsilankymo teritorinėje Darbo biržoje atžymos.
Laiškas:

Labas, gerbiamoji „Poetinės žūklės įlankėlės” redakcija,

Rašau tau iš amžino įšalo žemės - Žirmūnų Šiaurės miestelio. Gyventi pasidarė gan sudėtinga: meškos visai suįžūlėjo - graužia batus dar iš namų neišėjus, ant cerkvių kupolų čigonai šoka breiką, o Anatolijus iš paskolos eilinį kartą užgėrė du mėnesius į priekį, todėl „Snoro” kreditus keičia į MMM banko akcijas. Mano savimeilė visai baigia išdidumą iškeisti į kvailystę - atrodo, kad dievai ant manęs supyko ir nebesiunčia man jokių aukų (jaunų ėriukų, avinėlių, atlantinių eršketų ar dar kokių nors nesusipratimų). Kol bandote iššifruoti šį sakinį, leiskite man tęsti.

Nesu patenkintas su žvejybos amatu susijusiais nūdienos darbais, todėl nusprendžiau pasiguosti. Sėkmė vis dažniau nuo manęs nusisuka 360 laipsnių kampu, o sąžinė daugiau nebegraužia. Išmušiau jai dantis, tad dabar čiulpia mane… Tik štai praėjusią savaitę mano stalas lyg natiurmortas buvo nudžiugintas vienu papildomu obuoliu. Šiaurės vėjų vedamas, smulkių lietaus lašų lydimas išsiruošiau į žvejybą. Tiksliau tariant, išėjau užsiimti amatu, naujų žinių įgyti, maisto parsinešti, kad turėčiau ką ant stalo pasidėti.

Dovanok man, mama Nerie! Ir dovanojo ji man… Išmetė į krantą dvi pavargusias vėgėles, o kitą juodą naktį - dar vieną! Nuo to laiko ir gyvename keturiese - aš, dvi pavargusios vėgėlės ir toji dar viena.
Nepyk, redakcija, kad rašau tokį laišką. Mano dvasios tvarkytojai sakė, jog nebeilgai taip rašysiu, nes ruduo jau baigiasi.

Naudodamasis elektroninio pašto ir interneto teikiamomis galimybėmis Žvejų dienos proga sveikinu visus žvejus (ir Nerijų-Aizbergą)! Linkiu nežvejoti bebrų, kitų Gamtosaugos institucijų uždraustų gaudyti licencinių gyvūnų bei įvairių moliuskų. Verčiau tegul Jums užkimba krūva aukšlių!

Pasveikinkim vieni kitus
Už tuos gražius širdies turtus,
Už tai, kad nieko du kartus
Šiame pasaulyje nebus.

(Nežinomas autorius)

Tekstas panašus į grupės „Liubė” dainos „Davaj za…” tekstą.

Nepykite dar kartą.

Viso gero!

Pagarbiai,
Vilius (anonimas),
Vilniaus rajono administracinio Grynosios lašišos patelės veislės skyriaus darbuotojo draugas, laikinai einantis vyr. sanitaro pareigas Alytaus griežtojo režimo kolonijoje.

P.S. Alkoholis - tai anestezija, leidžianti ištverti operaciją vardu Gyvenimas.(Dž. B. Šo)

„Poetinės žūklės įlankėlė“
2011 11 24

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą