2024 m. birželio 18 d., antradienis

Birželio parasparnių virpesiai

„Keista, pradėjo kibti“, – konstatavo Tomas, vos tik per mistinius Elektrėnus atriedėjau prie dar mistiškesnio Aujėdo ežero. Jau beveik buvau bendraklasį įtikinęs, kad kur tik aš bepasirodau, žuvys staiga išnyksta. Arba taip pasislepia, kad jokiais marcipanais jų neišviliosite nei iš duobių, nei iš meldų.

Iki Joninių yra pats nuostabiausias gamtos metas, tad per kelias savaites kelis kartus ištrūkti žūklei su nakvyne – neabejotinai puikus sprendimas. Medžiuose ūbauja laukiniai karveliai, virš galvų pralekia profesionalusis parasparnininkas gandras, ir akimirką atrodo, kad jo sparnų galiukai siekia skirtingus Aujėdo ežero krantus. Paskui, žuvims be atvangos flirtuojant su dugninių meškerių galūnėlėmis, juodai baltas vaikanešys (toks vaikų į šeimas pristatymo Boltininkas) tipena kažkur už nugaros plytinčioje pievoje ir kalena snapu taip, kad galiausiai surinku Tomui: baik!

2024 m. birželio 1 d., šeštadienis

Kaip mes su Tomu Šiaurės pašvaistę sužvejojome

Vos tik išvažiavę į šią naktinę žūklę su Tomu supratome, kad ji bus ypatinga. Jau vien dėl to, kad išvykome pavasarį, o grįžti turėsime vasarą. Gegužės 31-oji yra beveik Naujieji metai. Net ir mėnesio pavadinimas iš tos pačios raidės. Naujos žvynuotos viltys, nauji užsimojimai meškerėmis.

Su bendraklasiu Tomu paskutinį kartą žvejojome beveik prieš trejus metus. Tuomet dar visos pandeminės žuvys po vandeniu plaukiojo su kaukėmis – nepatogu kibti. Ko tik nesugalvosi, kad pasiteisintumei, jog nekimba. O šiaip, jei galvojate, kad esate kieti žvejai, pasikvieskite kada nors mane drauge pažvejoti: suteikiu kelias paras galiojančią garantiją, kad niekas nekibs. Vos tik pasirodau pakarantėje, žuvys pasiima atostogų savo sąskaita ir išskrenda į Turkiją paplaukioti viešbučių baseinuose. Tokie mano magnetiniai laukai, čia jau mokslas ir oro slėgis niekuo dėtas.

„Norėčiau pamatyti Šiaurės pašvaistę“, – sako Tomas, vos prisiiartiname prie Elektrėnų rajone telkšančio Aujėdo, kurį bendraklasis pažįsta geriau nei savo 19 pirštų (ar kiek ten standartiškai žmogus turi?). „Bus!“, – atsakau nė kiek neabejodamas. Privažiavę ežerą, telefonu gauname signalų, kad Tomo kolega tame krante, kur žvejojome prieš trejus metus, pagavo kilograminį karšį. Viso gero, šį kartą mes būsime kitoje telkinio pusėje. Ten, kur įteka upelis.

„Tai ką pagavote?“ – jau girdžiu priekaištingą kietų žvejų klausimą. „Šiaurės pašvaistę“, – atsakau nė nemirktelėdamas. Paleidome, kad kitą kartą sugrįžtų didesnė ir spalvingesnė. O mes namo grįžome jau vasarą. Uodai sotūs, likite sveiki.

Ai, tiesa, paryčiais prie Aujėdo išdygo du vietiniai žvejai, kuriuos Tomas pažįsta daugybę metų. Vienas per apžėlusias pievas atmynė dviračiu, kitas atplerpė motoroleriu. Vieno vardas Jonas, kito... Nejonas (nes nepamenu). Vienas žilabarzdis, o kitas su pasagos formos ūsais. Tie pasagos formos ūsai matyt  jam ir lėmė sėkmę tą rytą, nes jis dugninuke vienintelis pagavo kažką įdomesnio – puskilograminį lyną. Nors jeigu paklaustumėte paties, turbūt sakytų, kad 800 gramų. Taip jau būna su tais žvejais. Kai jie sako kokius nors skaičius, visada atmeskite tam tikrą infliaciją.

Tomas upelio ir ežero santakoje primeškeriojo gal 50 sprindinių ešeriukų (daugiau negu jam pačiam metų), o kai kas nors retkarčiais paskambindavo, jis pabrėždavo tą skaičių ir, patikėkite manimi, tai skambėdavo labai solidžiai. Vienintelis gyvas padaras šioje žemėje, kuris išties liks patenkintas mūsų žūkle Aujėde – žilabarzdžio katinas. Ėsk į sveikatą, murkly! Vasara prasidėjo.

Nerijus Laurinavičius

2024-06-01

Daugiau nuotraukų: