Pagauti negalima paleisti, arba kaip nepagauti lynų

Kiekvienas tikras žvejys laukiasi. O Vilius yra tikras žvejys! Šeštadienį, be dešimt ketvirtą ryto, „Poetinės žūklės įlankėlės“ paparaciams Žirmūnuose pavyko pričiupti besilaukiantį Vilių. Savąją žuvį reikia išnešioti. Senis ir jūra. Vilius ir Žirmūnai. Norėdami neva būti originalūs kai kurie žurnaliūkštpalaikiai ir kiti rašeivos vis dar mėgsta naudoti iki begalybės atsibodusį bei nuvalkiotą triuką su praleistu kableliu, pavyzdžiui: „Pagauti negalima paleisti“. Taip parašę jie šelmiškai šypsosi į ūsą ir slapta tikisi Nobelio premijos už neregėtą išskirtinumą, o jos negavę, kito straipsnio pavadinimą formuoja lygiai tokiu pačiu principu.

Ežerų muzikos diena Trakuose

Pagaliau ir Aizbergui pavyko pričiupti pirmąją šiltojo sezono plėšrūnę, nes vien nuo rašymo jau buvo bebaigią atšipti smegenys ir pirštai. Lydekaitė susigundė vyšninės spalvos guminuku (riperiu), o po to tarpmeldžių koridoriais sėkmingai buvo atlydėta iki pat kranto. Plėšrūnė ir labai viliojo, ir baugino juodąjį paežerių katiną Rapolą, kuris vis negalėjo apsispręsti, kaip čia geriau pasielgus. Na gi, Rapolai, apsispręsk pagaliau vieną kartą! Mes dar atvažiuosime, juodasai tyliapėdi klastūne! Čia tau ne paukštukus vaikyti…