Pokalbiai (5). Per aspera ad astra.

Šiek tiek, švelniai tariant, pasiklydęs laike (vertime?) interviu. Kaip ir mes patys. Nuoširdi užuojauta maestro Dinstmanui ir jo aplinkos žmonėms.

Ežerams ir upėms palaipsniui besiruošiant ilgam užsitraukti ledo stoglangius, mes ir vėl kalbiname niekados neužšąlantį poetą, politiką, pavydėtinai originalų gamtos mylėtoją, Lietuvos kūrybinės kančios partijos įkūrėją ir vienintelį jos narį (jei nepaisysime patalogiškojo jo asmenybės išsiskaidymo sudedamųjų) Vilių Dinstmaną.

- Visuomenėje Jūs labiau žinomas kaip amžinai potencialus Europos parlamento narys. Kas Jus paskatino įsteigti Lietuvos kūrybinės kančios partiją?

- Kai Sumatros raganosis išsibėgėjęs pirmąjį kartą prilietė mano nosį, tada dar nesupratau, kas vyksta, o kai tai įvyko antrą kartą, chirurgai man pranešė, kad operacija atlikta sėkmingai ir man ragą atstatė. Taip sakant, per vargus ir kančias įsitikinau, kaip sparčiai nyksta ši raganosių rūšis. Bet nenorėčiau, kad tai būtų afišuojama.

- Ne paslaptis, Jūsų partijos sąrašo numeris yra 0,5. Kaip pavyko gauti būtent tokį numerį, o ne, pavyzdžiui, 5,2 ir ką visa tai galėtų simbolizuoti?

- 0,5 yra prisikėlimo simbolis. Tai yra pusė. Juk netgi pagal graikų mitologiją tolimos Acherono upės pusė buvo saugoma Cerberio. Pusė. Ar jaučiate? Ne upės krantas, o būtent pusė! O ką kalbėti apie tą patį Satyrą - pusiau žmogus, pusiau ožys! Juk daugumai pažįstamas šis jausmas, kai gauname atlyginimą. Prisiminus rusų liaudies išmintį: „Мне второй половинки не надо - меня мама целым родила”. Tad ir nuogąstauji, kad antros tokios 0,5 nebus. O kas tie 5,2? Niekas. Nebent tik žemės drebėjimas (balais pagal Richterio skalę), kuris buvo jaučiamas, kai lietuviai Londone Olimpinių žaidynių metu sandėlyje naudodami pirotechniką nusprendė padaryti „perekūrą”.

- Esminis šūkis, atspindintis Lietuvos kūrybinės kančios partijos programą - „Mes už narkotikus be korupcijos”. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti.

- Kas tai yra korupcija? Korupcija - piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Vadinasi, arba kyšiai turėtų būti duodami narkotikais, arba tie, kam patikėta galia, neturėtų siekti asmeninės naudos. Ar jūs niekada nesusimąstėte, kodėl aš esu vienintelis partijos dalyvis, o šūkyje yra kreipinys „mes”? Aš noriu būti arčiau tautos, arčiau žmonių. Pabūti su kiekvienu, pasisveikinti, suprasti, padėti. Noriu, kad manęs būtų daug, noriu dalyvauti svarbiausiuose valstybės formavimo, veiklos procesuose (pavyzdžiui, budėjimas prie automobilių parkavimo automatų, užstrigusių boulingo takų remontas, viešųjų tualetų pastatymas Druskininkų sniego arenos slidinėjimo trasos viršuje bei apačioje ir t.t.).

- Jei pagaliau patektumėte bent jau į Lietuvos Respublikos seimą, kaip pasikeistų gyvenimas mūsų šalyje, jos vandens telkiniuose ir kaip pakistų „Poetinės žūklės įlankėlės” finansinė padėtis?

- Aš seniai esu patekęs į Lietuvos Respublikos seimą, bet ne Lietuvoje. Nenorėčiau skleisti informacijos apie savo personaliją. Tik norėčiau pabrėžti, kad „Seimo faktoriuje” beveik kiekvieną savaitę dalyvauja 141 šou dalyvis. Ne visi patenka į kitus etapus. Finale dalyviams teks eiti lynu, ištemptu po seimo kupolu. Pirmasis eis seimo pirmininkas, o po to visi kiti susikibę rankomis. Tai sena lietuvių tradicija. Jau po šio Seimo pasirodymo gyvenimas mūsų šalyje išties pagerės, saulė ims šviesti dažniau, žuvims nepritrūks deguonies prekybos centrų akvariumuose, visose reklaminėse iškabose įsižiebs ir švytės seniai krizės neatlaikiusios raidės, pardavėja Ira, Kalvarijų turguje parduodanti šaldytą menkę, neapgaus vienu litu, o praeiviai, pamatę viduryje gatvės užstrigusį automobilį, ant rankų jį nuneš iki autoserviso ar arčiausios degalinės. Ir tik mūsų „Poetinės žūklės įlankėlė” kaip buvo ant skurdo ribos, taip ir liks ant jos arba už jos, nes nėr už ką ir už ko daugiau būti…

- Kiek kartų per besibaigiantį šiltąjį žūklės sezoną teko žvejoti su „Poetinės žūklės įlankėlės” redaktoriumi Aizbergu? Kodėl?

- Su Aizbergu esame pažįstami ne vienerius metus. Ne kartą Darbo biržos posėdžiuose ir seminaruose teko tramdyti šį išoriškai inteligentišką jaunuolį. Šaukdamas „Aš jus iš po žemių iškasiu!”, Aizbergas maža chromuota lopetėle, skirta kasti sliekams, grasino buvusiam karpių veislyno direktoriaus pavaduotojui, atsakingam už kokybišką dauginimąsi nelaisvėje. Tada aš supratau - šis žmogus galėtų laikinai eiti mano pareigas, kol aš paskutiniu autobusu grįžtančiu į parką esu išvykęs neapmokamų priverstinių atostogų į Parko gatvę. Deja, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mums nepavyko išvykti pažvejoti šiuo šiltuoju žūklės sezono metu. Mes negalime užimti tų pačių pareigų vienu metu - juk kažkas turi mane pavaduoti, o kai nėra jo, pavaduoju aš, taip ir išeina, kad vaduojame vienas kitą. Jei išvyktume kartu į žvejybą, tai kas tada ką pavaduotų ir dirbtų?

- Kada artimiausiu metu numatoma kita jūsų bendra žūklė?

- Iš karto po rinkimų nusprendžiau pailsėti nuo varginančių Lietuvos kūrybinės kančios partijos plakatų spalvų ryškumo, cigarete pradeginto kaklaraiščio, veržiančio kaklą, kazino automato varlių, gaudančių bonus‘us. Todėl gruodžio mėnesį išvykau papildomai uždarbiauti į Novosibirską - rinkti kankorėžių ir sodinti bulvių. Aizbergui ketinu padovanoti kelialapį į Gobio dykumą Mongolijoje, kurioje atsilaisvino viena šilta arklių vairavimo instruktoriaus vietelė. Bet tai sezoniniai, kelerius metus trunkantys, viešieji darbai, tad grįžę būtinai nukaksime prie kokio Balžio ežero pasiklausyti nuostabių iš paežerių sklindančių automobilių dainų „Vladimirskyj central” ir „Veter severnyj”. Ai, čia ta pati daina? Atsiprašau, nežinojau.

- Ar pasiteisino naujausios kartos spiningo įsigijimas?

- Ooooooooooo, taip! Po dviejų mėnesių supratau, kad tai yra ne dviratis ir ne hidraulinio šlango ritė, o kelis amžius atgal nugrimzdęs naujausios kartos spiningas. Mane dar mokykloje vadino senamadžiu, todėl būtent tokią techniką galiu įvaldyti gan greitai ir efektyviai. Beje, čia su naujuoju spiningu esu nufotografuotas pirmąjį kartą, vos tik grįžęs iš komandiruotės Briuselyje. Kažkada pasigavau Vingio parke dviračio taku važiuojantį žmogų ir ilgai netrukęs pradėjau kurti. Ir štai! Be komentarų.

- Ką juo jau pavyko išvynioti į krantą ir ko dar nepavyko?

- Kol kas pavyko juo išvynioti tik iš kranto. Šio spiningo ritė sukasi priešinga kryptimi, nei įprastos, todėl tenka žvejoti, mėtant į krantą. Būtent todėl renkuosi ežerą, prie kurio būriuojasi nedaug poilsiaujančių, ir žvejoju ne maudynių sezono metu, nes investicijos į spiningą sunkiai atsiperka - tenka susimokėti už gydymą ir metus praleistus ant traumatologinių stalų bei skirtingose ligoninių palatose. Vieną kartą su šiuo įrenginiu ramiai sau plūduriavau Lazdynų baseine - gaila, kad tądien vyko plaukimo treniruotės.

- Turime informacijos, jog Jūs labai mėgstate vaikščioti pėsčiomis. Vieno patikimo šaltinio teigimu, vieną kartą miestais, kaimais, patvoriais, miškais bei paupiais nupėdinote nuo Žirmūnų iki pat Merkinės. Kas Jus įkvėpia tokiems didvyriškiems žygiams ir ką jie duoda Jūsų sielai?

- Tai tiesa. Aš atradau naują būdą, kurio dėka žmogus gali įveikti labai didelius atstumus. Mes eidami jaučiame nuovargį, nes pėdos remiasi į tam tikrus paviršius, dažnai slysta kojos, pavyzdžiui, tai nutinka žingsniuojant vasarą karštu asfaltu (jei temperatūra pakyla virš 30 laipsnių Celsijaus - net lydytu) arba bėgant slidžiomis pajūrio kopomis. Viskas labai paprasta. Manau, visi ne kartą matėme, kaip kiemsargis, kurio antakiai apšalę, meta smėlį po kojomis ir eina tolyn. Jis žeria ant sniego smėlį ir tik tada paeina, meta - eina, meta - eina… Kitaip jis niekur nepajudėtų. Vadinasi, lygiai toks pats principas galioja ir vasarą! Einu ir metu sau po kojomis sniegą - pėdos jaučia gaivą, kojos nepavargsta, galiu nueiti šimtus kilometrų! Tačiau vieną kartą, liepos mėnesį, einantį plentu prie Vievio mane sustabdė kelių policijos pareigūnai ir paprašė rankas padėti ant kapoto bei išskėsti kojas. Gerai, kad kišenės buvo kiauros. Na ir smagiai, pamaniau, dabar kvatoja prie Lentvario obuolius pardavinėjanti močiutė, kuri atiduodama grąžą kartu su monetų krūva per klaidą įbruko man kelis saldainius.

Tokiems didvyriškiems žygiams mane įkvepia materialios bazės trūkumas, bankrotas. Todėl ir negaliu įsigyti popierinio ar elektroninio vienkatrinio troleibuso ar autobuso bilieto.

- Kito, ne visai patikimo šaltinio teigimu, Žirmūnų gyventojai Jus kartais pastebi prie pagrindinių žinomo prekybos centro durų. Sako, jog ištiesiate ranką ir kaulinate iš praeivių monetų. Ar tai yra Jūsų užklasinė veikla ar papildomas (pagrindinis?) pragyvenimo šaltinis?

- Tikrai ne pagrindinis ir ne papildomas! Kartą teko matyti vieną užsienietišką filmą. Keletas jaunų porų išvyko į poilsinę kelionę. Ne į Mongoliją ar Novosibirską, o šiaip kažkur prie jūros. Buvo kelios situacijos, kai jie tenai vienas su kitu sumušdavo delnais, kitaip tariant, duodavo penkis. Aš nežinau ką tai reiškia, bet pasidomėjau, kaip reikėtų versti „high five” ir kaip tai daroma. Dabar aš visiems duodu penkis, man tai be galo patinka. Nueinu kartais prie „Rimi” ir visiems duodu penkis. Vieną kartą apsaugos vyrukams daviau penkis, man po to dviese iš karto atidavė dešimt. Gerai, jog buvau, kaip visada, užsisakęs staliuką penktai valandai. Pas traumatologą. Kažkaip atstatė skruostikaulius. Valgyti galiu.

- Ko palinkėtumėte poledinės žūklės mėgėjams ir kitiems ne visai normaliems Lietuvos gyventojams?

- Meilė yra viena, tik objektai skirtingi. Mylėkite vieni kitus taip, kad objektai nesikeistų. Nuoširdžiai ir su meile, Lietuvos kūrybinės kančios partijos atstovas, įkūrėjas ir jos pirmininkas, maestro Vilius Dinstmanas.

Širdingai dėkui.
Red. Aizbergas.

Kalbino Nerijus Laurinavičius.