Šiek
tiek, švelniai tariant, pasiklydęs laike (vertime?) interviu. Kaip ir
mes patys. Nuoširdi užuojauta maestro Dinstmanui ir jo aplinkos žmonėms.
Ežerams ir upėms palaipsniui besiruošiant ilgam užsitraukti ledo
stoglangius, mes ir vėl kalbiname niekados neužšąlantį poetą, politiką,
pavydėtinai originalų gamtos mylėtoją, Lietuvos kūrybinės kančios
partijos įkūrėją ir vienintelį jos narį (jei nepaisysime patalogiškojo
jo asmenybės išsiskaidymo sudedamųjų) Vilių Dinstmaną.
- Visuomenėje Jūs labiau žinomas kaip amžinai potencialus Europos parlamento narys. Kas Jus paskatino įsteigti Lietuvos kūrybinės kančios partiją?
- Kai Sumatros raganosis išsibėgėjęs pirmąjį kartą prilietė mano
nosį, tada dar nesupratau, kas vyksta, o kai tai įvyko antrą kartą,
chirurgai man pranešė, kad operacija atlikta sėkmingai ir man ragą
atstatė. Taip sakant, per vargus ir kančias įsitikinau, kaip sparčiai
nyksta ši raganosių rūšis. Bet nenorėčiau, kad tai būtų afišuojama.
- Ne paslaptis, Jūsų partijos sąrašo numeris yra 0,5. Kaip
pavyko gauti būtent tokį numerį, o ne, pavyzdžiui, 5,2 ir ką visa tai
galėtų simbolizuoti?
- 0,5 yra prisikėlimo simbolis. Tai yra pusė. Juk netgi pagal graikų
mitologiją tolimos Acherono upės pusė buvo saugoma Cerberio. Pusė. Ar
jaučiate? Ne upės krantas, o būtent pusė! O ką kalbėti apie tą patį
Satyrą - pusiau žmogus, pusiau ožys! Juk daugumai pažįstamas šis
jausmas, kai gauname atlyginimą. Prisiminus rusų liaudies išmintį: „Мне
второй половинки не надо - меня мама целым родила”. Tad ir nuogąstauji,
kad antros tokios 0,5 nebus. O kas tie 5,2? Niekas. Nebent tik žemės
drebėjimas (balais pagal Richterio skalę), kuris buvo jaučiamas, kai
lietuviai Londone Olimpinių žaidynių metu sandėlyje naudodami
pirotechniką nusprendė padaryti „perekūrą”.
- Esminis šūkis, atspindintis Lietuvos kūrybinės kančios
partijos programą - „Mes už narkotikus be korupcijos”. Gal galėtumėte
plačiau pakomentuoti.
- Kas tai yra korupcija? Korupcija - piktnaudžiavimas patikėta galia
siekiant asmeninės naudos. Vadinasi, arba kyšiai turėtų būti duodami
narkotikais, arba tie, kam patikėta galia, neturėtų siekti asmeninės
naudos. Ar jūs niekada nesusimąstėte, kodėl aš esu vienintelis partijos
dalyvis, o šūkyje yra kreipinys „mes”? Aš noriu būti arčiau tautos,
arčiau žmonių. Pabūti su kiekvienu, pasisveikinti, suprasti, padėti.
Noriu, kad manęs būtų daug, noriu dalyvauti svarbiausiuose valstybės
formavimo, veiklos procesuose (pavyzdžiui, budėjimas prie automobilių
parkavimo automatų, užstrigusių boulingo takų remontas, viešųjų tualetų
pastatymas Druskininkų sniego arenos slidinėjimo trasos viršuje bei
apačioje ir t.t.).
- Jei pagaliau patektumėte bent jau į Lietuvos Respublikos
seimą, kaip pasikeistų gyvenimas mūsų šalyje, jos vandens telkiniuose ir
kaip pakistų „Poetinės žūklės įlankėlės” finansinė padėtis?
- Aš seniai esu patekęs į Lietuvos Respublikos seimą, bet ne
Lietuvoje. Nenorėčiau skleisti informacijos apie savo personaliją. Tik
norėčiau pabrėžti, kad „Seimo faktoriuje” beveik kiekvieną savaitę
dalyvauja 141 šou dalyvis. Ne visi patenka į kitus etapus. Finale
dalyviams teks eiti lynu, ištemptu po seimo kupolu. Pirmasis eis seimo
pirmininkas, o po to visi kiti susikibę rankomis. Tai sena lietuvių
tradicija. Jau po šio Seimo pasirodymo gyvenimas mūsų šalyje išties
pagerės, saulė ims šviesti dažniau, žuvims nepritrūks deguonies prekybos
centrų akvariumuose, visose reklaminėse iškabose įsižiebs ir švytės
seniai krizės neatlaikiusios raidės, pardavėja Ira, Kalvarijų turguje
parduodanti šaldytą menkę, neapgaus vienu litu, o praeiviai, pamatę
viduryje gatvės užstrigusį automobilį, ant rankų jį nuneš iki
autoserviso ar arčiausios degalinės. Ir tik mūsų „Poetinės žūklės
įlankėlė” kaip buvo ant skurdo ribos, taip ir liks ant jos arba už jos,
nes nėr už ką ir už ko daugiau būti…
- Kiek kartų per besibaigiantį šiltąjį žūklės sezoną teko žvejoti su „Poetinės žūklės įlankėlės” redaktoriumi Aizbergu? Kodėl?
- Su Aizbergu esame pažįstami ne vienerius metus. Ne kartą Darbo
biržos posėdžiuose ir seminaruose teko tramdyti šį išoriškai
inteligentišką jaunuolį. Šaukdamas „Aš jus iš po žemių iškasiu!”,
Aizbergas maža chromuota lopetėle, skirta kasti sliekams, grasino
buvusiam karpių veislyno direktoriaus pavaduotojui, atsakingam už
kokybišką dauginimąsi nelaisvėje. Tada aš supratau - šis žmogus galėtų
laikinai eiti mano pareigas, kol aš paskutiniu autobusu grįžtančiu į
parką esu išvykęs neapmokamų priverstinių atostogų į Parko gatvę. Deja,
tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mums nepavyko išvykti pažvejoti
šiuo šiltuoju žūklės sezono metu. Mes negalime užimti tų pačių pareigų
vienu metu - juk kažkas turi mane pavaduoti, o kai nėra jo, pavaduoju
aš, taip ir išeina, kad vaduojame vienas kitą. Jei išvyktume kartu į
žvejybą, tai kas tada ką pavaduotų ir dirbtų?
- Kada artimiausiu metu numatoma kita jūsų bendra žūklė?
- Iš karto po rinkimų nusprendžiau pailsėti nuo varginančių Lietuvos
kūrybinės kančios partijos plakatų spalvų ryškumo, cigarete pradeginto
kaklaraiščio, veržiančio kaklą, kazino automato varlių, gaudančių bonus‘us.
Todėl gruodžio mėnesį išvykau papildomai uždarbiauti į Novosibirską -
rinkti kankorėžių ir sodinti bulvių. Aizbergui ketinu padovanoti
kelialapį į Gobio dykumą Mongolijoje, kurioje atsilaisvino viena šilta
arklių vairavimo instruktoriaus vietelė. Bet tai sezoniniai, kelerius
metus trunkantys, viešieji darbai, tad grįžę būtinai nukaksime prie
kokio Balžio ežero pasiklausyti nuostabių iš paežerių sklindančių
automobilių dainų „Vladimirskyj central” ir „Veter severnyj”. Ai, čia ta
pati daina? Atsiprašau, nežinojau.
- Ar pasiteisino naujausios kartos spiningo įsigijimas?
- Ooooooooooo, taip! Po dviejų mėnesių supratau, kad tai yra ne dviratis ir ne hidraulinio šlango
ritė, o kelis amžius atgal nugrimzdęs naujausios kartos spiningas. Mane
dar mokykloje vadino senamadžiu, todėl būtent tokią techniką galiu
įvaldyti gan greitai ir efektyviai. Beje, čia su naujuoju spiningu esu
nufotografuotas pirmąjį kartą, vos tik grįžęs iš komandiruotės
Briuselyje. Kažkada pasigavau Vingio parke dviračio taku važiuojantį
žmogų ir ilgai netrukęs pradėjau kurti. Ir štai! Be komentarų.
- Ką juo jau pavyko išvynioti į krantą ir ko dar nepavyko?
- Kol kas pavyko juo išvynioti tik iš kranto. Šio spiningo ritė
sukasi priešinga kryptimi, nei įprastos, todėl tenka žvejoti, mėtant į
krantą. Būtent todėl renkuosi ežerą, prie kurio būriuojasi nedaug
poilsiaujančių, ir žvejoju ne maudynių sezono metu, nes investicijos į
spiningą sunkiai atsiperka - tenka susimokėti už gydymą ir metus
praleistus ant traumatologinių stalų bei skirtingose ligoninių palatose.
Vieną kartą su šiuo įrenginiu ramiai sau plūduriavau Lazdynų baseine -
gaila, kad tądien vyko plaukimo treniruotės.
- Turime informacijos, jog Jūs labai mėgstate vaikščioti
pėsčiomis. Vieno patikimo šaltinio teigimu, vieną kartą miestais,
kaimais, patvoriais, miškais bei paupiais nupėdinote nuo Žirmūnų iki pat
Merkinės. Kas Jus įkvėpia tokiems didvyriškiems žygiams ir ką jie duoda
Jūsų sielai?
- Tai tiesa. Aš atradau naują būdą, kurio dėka žmogus gali įveikti
labai didelius atstumus. Mes eidami jaučiame nuovargį, nes pėdos remiasi
į tam tikrus paviršius, dažnai slysta kojos, pavyzdžiui, tai nutinka
žingsniuojant vasarą karštu asfaltu (jei temperatūra pakyla virš 30
laipsnių Celsijaus - net lydytu) arba bėgant slidžiomis pajūrio kopomis.
Viskas labai paprasta. Manau, visi ne kartą matėme, kaip kiemsargis,
kurio antakiai apšalę, meta smėlį po kojomis ir eina tolyn. Jis žeria
ant sniego smėlį ir tik tada paeina, meta - eina, meta - eina… Kitaip
jis niekur nepajudėtų. Vadinasi, lygiai toks pats principas galioja ir
vasarą! Einu ir metu sau po kojomis sniegą - pėdos jaučia gaivą, kojos
nepavargsta, galiu nueiti šimtus kilometrų! Tačiau vieną kartą, liepos
mėnesį, einantį plentu prie Vievio mane sustabdė kelių policijos
pareigūnai ir paprašė rankas padėti ant kapoto bei išskėsti kojas.
Gerai, kad kišenės buvo kiauros. Na ir smagiai, pamaniau, dabar kvatoja
prie Lentvario obuolius pardavinėjanti močiutė, kuri atiduodama grąžą
kartu su monetų krūva per klaidą įbruko man kelis saldainius.
Tokiems didvyriškiems žygiams mane įkvepia materialios bazės trūkumas, bankrotas. Todėl ir negaliu įsigyti popierinio ar elektroninio vienkatrinio troleibuso ar autobuso bilieto.
- Kito, ne visai patikimo šaltinio teigimu, Žirmūnų
gyventojai Jus kartais pastebi prie pagrindinių žinomo prekybos centro
durų. Sako, jog ištiesiate ranką ir kaulinate iš praeivių monetų. Ar tai
yra Jūsų užklasinė veikla ar papildomas (pagrindinis?) pragyvenimo
šaltinis?
- Tikrai ne pagrindinis ir ne papildomas! Kartą teko matyti vieną
užsienietišką filmą. Keletas jaunų porų išvyko į poilsinę kelionę. Ne į
Mongoliją ar Novosibirską, o šiaip kažkur prie jūros. Buvo kelios
situacijos, kai jie tenai vienas su kitu sumušdavo delnais, kitaip
tariant, duodavo penkis. Aš nežinau ką tai reiškia, bet pasidomėjau, kaip reikėtų versti „high five” ir kaip tai daroma. Dabar aš visiems duodu penkis, man tai be galo patinka. Nueinu kartais prie „Rimi” ir visiems duodu penkis. Vieną kartą apsaugos vyrukams daviau penkis,
man po to dviese iš karto atidavė dešimt. Gerai, jog buvau, kaip
visada, užsisakęs staliuką penktai valandai. Pas traumatologą. Kažkaip
atstatė skruostikaulius. Valgyti galiu.
- Ko palinkėtumėte poledinės žūklės mėgėjams ir kitiems ne visai normaliems Lietuvos gyventojams?
- Meilė yra viena, tik objektai skirtingi. Mylėkite vieni kitus taip,
kad objektai nesikeistų. Nuoširdžiai ir su meile, Lietuvos kūrybinės
kančios partijos atstovas, įkūrėjas ir jos pirmininkas, maestro Vilius
Dinstmanas.
Širdingai dėkui.
Red. Aizbergas.
Kalbino Nerijus Laurinavičius.
Red. Aizbergas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą