Pokalbiai (4). Žvejybinės užgavėnės.

Blic interviu su nebepagydomu žveju Viliumi Dinstmanu. Žvejybinės užgavėnės.

Yra kelios žvejų rūšys:
- Tie, kurie žvejoja visada.
- Tie kurie žvejoja vasarą, o visą žiemą apie tai kalba.
- Tie kurie žvejoja žiemą, o visą vasarą apie tai kalba.
- Tie, kurie nežvejoja niekada.

Kadangi vienas universaliausių Europos Sąjungos žvejų, poetas-išradėjas-išminuotojas, egzotiškų kraštų ekspertas Vilius Dinstmanas yra gan išsiskaidžiusi asmenybė, jį bent po truputį galime priskirti kiekvienai iš aukščiau išvardintų kategorijų. Pasibaigusios žiemos proga ir kalbiname šį niekada vietoje nenustygstantį entuziastą.

- Gal galėtumėte trumpai apibendrinti, koks Jums buvo šis poledinės žūklės sezonas: kada pradėjote, ar tebetęsiate ir kada pagaliau baigsite?

– Žūklė yra nenutrūkstantis procesas, kurio negalima skirstyti į jokius sezonus. Žvejoju, vadinasi, esu. Šis procesas vyksta visą gyvenimą, tik kartais aš pats kaltas dėl netikėtai užklumpančios mano-pauzės. Kitaip tariant, žūklė yra vienintelis veiksmas, kurį galiu atlikti pats. Su tik man matomais kabliukų broliais Neries „Zatone” planuoju pradėti žvejoti šių metų kovo 10-ąją dieną. Ten ir baigsime, ant ledo… Apsimetę brakonieriavimo įrankiais.

- Žmonės tauška, kad Jūs iki šiol niekada neturėjote žvejybinio grąžto… Kaip išsisukdavote?

- Dažniausiai stebėdavau kokį nors žveją, kuris turi grąžtą, sekdavau jį (neretai nuo pat jo namų), sėlindavau palei nendres ir žvalgydavausi, kur jis pragręš eketę… O kol jis eidavo žvejybinės dėžės pasiimti, aš greitai pribėgdavau prie eketės, atsisėsdavau ir pradėdavau žvejoti. Dar tada traumatologiniame skyriuje mąsčiau, kad vertėtų įsigyti šį angelo sargo įrankį.

- Dabar gi dauguma kuždasi, jog Vilius visur (į darbą, į Žirmūnų „Rimi” prekybos centrą ir kitur) išdidžiai žygiuoja ant peties pasikabinęs minėtąjį žvejybinį įrankį. Kodėl? Iš kur jį gavote?

- Gavau iš dėdės Džonatano, kuris Vietname šiuo įrankiu vietiniams krokodilams akis bado. Nuo šiol grąžtą nešiojuosi visur - netgi vasarą spiningaudamas įvairiose upėse, maža ką…

Kartą Žirmūnų prekybos centro „Rimi” žuvies skyriuje paklausiau, kodėl jie neprekiauja salačiais ar ūsoriais. Atsakė, jog pas juos tokios žuvys neplaukioja. Įtarimai mane užplūdo, kai pastebėjau, kad kai kurie prekystaliai buvo padengti ledu. Vadinasi, galima gręžti… O gal net ir pagauti tų žuvų rūšių, kurių jie neturi. Deja, bandymai nebuvo rezultatyvūs. Vos rūkytos žuvies skyriuje pradėjau gręžti „eketes”, parduotuvės apsauga iš karto man pasiūlė palikti šį „žuvies prekybos telkinį”.

- O kur jį dėsite vasarą?

- Deja, vasarą jis su manimi. Tarsi angelas sargas. Juk jau minėjau, Jums gal su galva negerai?

- Atsiprašau. Ką žiemą veikia Jūsų spiningas?

- Nesuprantate minčių sekos? Žiemą spiningą nešuosi visur lygiai taip pat kaip žvejybinį grąžtą vasarą.

- Kas geriau: žiema ar vasara?

- Geriau pinigai. Ir žiemą, ir vasarą. Be abejo, už juos laimės nenusipirksi, bet meškeres Sabos salos nacionaliniame jūrų parke galėsi įmerkti ne kartą. Jeigu turi pinigų vasarą, gali žvejoti žuvų veisyklos baseinėliuose ir vargo nematysi, o jeigu žiemą - gali ištisai gerti ir apskritai nieko nematyti. Pats gi turi pasirinkti, ko norėtum labiau nematyti. Tas metas ir patinka labiausiai.

- Ar mėgstate ledus? Jei taip, tai kokius, jei ne, tai kokių tuomet nemėgstate ir kodėl?

- Labiausiai mėgstu ŠALDYTUS ledus, nes jais visada gali apsimėtyti su žveju-kolega, gali susmulkinti ir tiekti vietinėms kavinėms ar ligoninių kardiologinių skyrių padaliniams, kuriuose saugomi organai, arba gali bokso varžybose būti naudingas pridėdamas juos prie mėlynių, o kartais gali būti žaismingas ir tiesiog pakišti seniems žmonėms po kojomis… Baisiai man nepatinka ledai, kurie tvarkant šaldytuvą nepastebimai prikrenta ant virtuvės grindų, ištirpsta bei palieka balutes, kurias tenka valyti… Tai nėra labai patogu.

- Kaip šildotės, kai žūklės metu temperatūra nukrenta žemiau trisdešimties?

- Elementaru. Tarkime, lauko temperatūra yra -30, o namų +18. Vadinasi, bėgame aplink ežerą, ieškome šalimais esančių namų. Beldžiamės į duris ir prašome, kad šeimininkai bent kokiai valandėlei ar kelioms paliktų atvirus langus bei duris. Automatiškai temperatūra lauke pakyla iki +18 laipsnių Celsijaus, o tai nėra mažai - visiškas komfortas, visai kitokia žvejyba. Jeigu namų šeimininkai į tave žiūri gan priešiškai, paskambinkite visiems savo draugams, kurie jaukų šeštadienio rytą pasiliko namuose, o gal važiuoja troleibusu, vairuoja automobilį ar pan. Ir paprašykite, kad jie atidarytų langus bei duris. Sakykite, kad reikia „paduoti šilumos ant ežero”. Jie supras.

- Kokiais pastarojo laikotarpio laimikiais galėtumėte pasigirti? Kokius naudojote masalus? Ko palinkėtumėte ant ledo tebetupintiems žvejams?

- Pastaruoju metu itin suaktyvėjo Ramiojo vandenyno drakoniukių, siūlasnukių rajų, paraknerijų kibimas, tačiau gyvenu ne tose platumose, todėl nieko nepagaunu. Masalų daugiau nebenaudoju - valgau pats. Žvejams norėčiau palinkėti stiprybės ir gero fizinio pasirengimo prieš pradedant kovas su nepatikliais trobų šeimininkais, žuvies skyrių pardavėjais, Sabos salos nacionalinio jūrų parko darbuotojais ir traumatologinio skyriaus gydytojais.

Dėkui už pokalbį. Kalbino Nerijus Laurinavičius.