2011 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Naujametinis sveikinimas kabliuko broliams

„Poetinės žūklės įlankėlės” bendraautoriai, iš naujo prarastosios ir vėl atrastosios kartos kūrėjai, Aizbergas ir Vilius (-iai) paskutinės metų dienos proga nuoširdžiai sveikina visus kantriausius ir stipriausių nervų skaitytojus, artimus tolimuosius (рыбак рыбака узнает из далека) ir tolimus artimuosius (artimieji nutolsta vos tik išsitraukus žvejybinių įnagių dėžutę). Linkime, kad kitais metais ritėse nesiveltų valo barzdos ir kad į jas neįsiveltų Jūsų pačių gaurai, kad žvejybinių sistemėlių pavadėliai būtų stipresni nei tie, prie kurių prisegami koviniai šunys, kad Jums pavyktų neįvirtus į vandenį kuo labiau pažinti povandeninio pasaulio dėsningumus bei subtilybes ir kad grįžus atgalios namai pakviptų ne vien šlapia gumine valtimi, prisemtais batais, ir vonioje padžiautomis bridkelnėmis, bet ir šviežia kepta žuvimi, kad artimieji vėl priartėtų (ne tik prie stalo), žinoma, iki kito karto, kol vėl išsitrauksite žvejybinių įnagių dėžutę…
 
Laimingų Naujųjų metų!

Pagarbiai
Aizbergas ir Vilius (-iai)
2011 12 31

2011 m. gruodžio 13 d., antradienis

Sveikinimas Viliui (-iams)

Visas „Poetinės žūklės įlankėlės“ kolektyvas garbingojo 26-ojo jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikina vieną visų laikų aktyviausių bei sunkiausiai sučiumpamų savo bendradarbių poetą, žveją ir mistiką Vilių Dinstmaną! Čia panašiai, kaip vieną kartą Sergejus Dovlatovas užrašų knygutėje brūkštelėjo: „Charmsas sakydavo: Telefonas mano paprastas – 32-08. Lengva atsiminti. Trisdešimt du dantys ir aštuoni pirštai.“

Mielas kolega, linkime tau pagaliau susirasti savo vietą gyvenime ir galiausiai išsivaduoti nuo kuprą slegiančios, bet kartais tokios viliojančios bei patogios abriavetūros l.e.p. (laikinai einantis pareigas). Tegul tavo Gyvenime tiesiausia kryptimi driekiasi tiltai per Nerį, per Žirmūnus, per Briuselį ir per kitas žuvingas provincijas. Ir tegul tavęs neišsekina egzistencinės eilės prie viską suprantančio gydytojo kabineto, lai kompensuojamųjų vaistų knygelė niekada nesibaigia ir atsiveria dar niekada neregėtomis bei negirdėtomis prasmėmis.

Pasirašo:

Aizbergas, Vytenio g-vės Psichikos sveikatos centro kolektyvas, vasariečiai, parkinėtojai, Žirmūnų iliuzionistų ir sklandytuvų surinkėjų bendruomenė, Žirmūnų seniūnas, Šamų ir vėgėlių teisių gynėjų asociacijos prezidentas ir nariai, potencialių Europos parlamento narių psichologinės pagalbos karštoji linija ir kiti geros valios žmonės.

2011 m. lapkričio 24 d., ketvirtadienis

Tikras žvejo pasakų bendrabutis

Redakcija nuoširdžiai atsiprašo savo prenumeratorių dėl to, jog šis vieno ištikimiausių mūsų skaitytojo laiškas publikuojamas tik dabar. Tai turbūt lėmė visuotinis klimato atšilimas ir sudėtingai susiklosčiusi situacija „Snoro” banke. Paskelbta tarpmikrorajoninė žemiau spausdinamo laiško autoriaus paieška, kurios tikslas - sučiupti autorių ir už šią publikaciją įteikti jam Pulicerio premiją. Naujausiomis redakcijos žiniomis, paskutinį kartą šis visuomenei itin nusipelnęs, bet labai besikuklinantis žmogus su kompensuojamųjų vaistų knygele pastebėtas Naujamiestyje, Vytenio gatvėje, šalia atsarginio Psichikos sveikatos centro išėjimo. Jau po 15 minučių, kitų šaltinių teigimu, su 26-iomis dugninėmis meškerėmis sukiojosi aplink taip vadinamą Zatoną, Žirmūnuose, ten kur žiemoja garlaiviai. Būsime dėkingi už bet kokią suteiktą naudingą informaciją. Labiausiai prisidėjusiems prie šio asmens sučiupimo - 3 nemokamos apsilankymo teritorinėje Darbo biržoje atžymos.

2011 m. spalio 26 d., trečiadienis

Poetinių grybavimų aikštelė

Kai visos įmanomos sezono žuvys jau būna sugautos, Vilius kartais tampa itin globaliai susimąstęs. Ypač kai, pavyzdžiui, rytais iš tamsaus sandėliuko išsitraukia apmusijusį puslitrinį stiklainį maždaug 2003-iaisiais metais marinuotų kalpokų sijonėlių… Užkandžiaudamas jis netgi gali Jums atsiųsti štai tokį desertą:
Skanaus!
„Poetinės žūklės įlankėlė“.

2011 m. spalio 22 d., šeštadienis

Kaip visada, gal kitą kartą…

Kai rudeniniai lapai tarsi pelės laksto skersai ir išilgai plento (pasirodo jie turi begalę mažų kojyčių ir neprastą humoro jausmą), Vilius (-iai) tuo tarpu ne visada pajėgia suvokti, ar tai kas jam (jiems) nutinka yra tikrovė, ar viso labo geras sapnas:
Neklauskite, kuriame egzistencijos sluoksnyje ir kuriame Neries krante dažniausiai išnyra šie reginiai, nes tikri žvejai ir tikri filosofai jums vis vien niekada nepasakys nieko konkretaus.

2011 m. spalio 3 d., pirmadienis

Rudeninis žvejo krepšelis, arba Žirmūnai ir kiti malonumai

Pasirodo, gimtieji Viliaus Žirmūnai yra vienas žuvingiausių regionų pasaulyje! Galbūt taip yra dėl to, jog ir Žirmūnai, ir Žuvis prasideda raide „Ž”… Ne paslaptis, Neris teka ir per Žvėryną, tačiau informacijos apie šio regiono žuvingumą kol kas neturime. Kadangi Žirmūnuose gyvena profesionalus žvejys ir neprilygstamas ekspertas Vilius bei nagingi jo draugai, galime daryti prielaidą, kad Žvėrynas yra mažiau žuvinga teritorija, nes dalis žuvų ir prekybos centrų vežimėlių iki šio regiono tikrai neatplaukia…

Štai kokį laimikį „Poetinės žūklės įlankėlės” specialusis korespondentas Žirmūnuose užfiksavo maždaug prieš dvi savaites:

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Politinė reklama

Septynios priežastys kodėl artimiausiuose rinkimuose verta balsuoti už potencialų Europos parlamento narį, Žuvų neršto partnerį, Tėvynės žuvų koalicijos kandidatą Nr. 5, Vilių Dinstmaną.

2011 m. rugsėjo 9 d., penktadienis

Yra kur pasistiebti…

Kodėl visi dažniausiai aprašinėja vien pasisekusias (arba sąlyginai pasisekusias) žūkles? O kaip aprašyti žūklę, kuri buvo visiškai nevykusi, o gal net ir neįvykusi? Paprastai. Tiesiog užtenka, kad pro šalį praeitų koks nors užkietėjęs, patyręs vietinis žvejys (tokių be išimties pasitaiko visur) ir paklaustas apie vietovės ypatumus bei išskirtinybes leptelėtų maždaug taip: „Jau penkerius metus čia žvejoju, dar nesu pagavęs nė vienos žuvies…”. Priplotas tokio atsakymo, iš karto paskambinau neprilygstamam ekspertui Viliui. „Yra kur pasistiebti”, - atsakė Vilius ir padėjo ragelį.

2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Pokalbiai (2). Mokslo šaknys karčios, o vaisiai?..

Pasibaigusios vasaros ir prasidėjusių naujų mokslo metų proga vėl kalbiname vieną kūrybingiausių ir talentingiausių Europos Sąjungos žvejų, poetą, ekspertą, potencialų Europos parlamento narį ir išradėją Vilių Dinstmaną.
- Pastaruoju metu pikti liežuviai plaka, kad vis dažniau žmonės pastebi Jus Nemenčinės miškuose su pintu krepšeliu rankoje. Ar tai reiškia, kad spiningą ir kitas meškeres iškeitėte į pintą krepšelį? Ar tai reiškia, kad žuvies kvapo trauką nugalėjo grybų aromato vilionės?

- Suprantu, kad nieko nesuprantu. Aš negalėjau spiningo ir kitų meškerių iškeisti į pintą krepšelį, nes grybauju su dviem kibirais! Būtent su dviem… Kad išlaikyčiau lygsvarą - dėl žemėn lenkiančio šilbaravykių ir musmirių svorio. Jei nerandu grybų, prisisemiu pelkių vandens. Žmonės pastebi tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra matoma. Įdomūs vaizdai Nemenčinės miškuose išplaukia keliauninkui, studentui, pensininkui, kurie bent kartą apsiriko mėgindami atpažinti-paragauti įvairiaspalvių margų grybų, apie kuriuos pilkoji masė dažniausiai nekalba. Krimstelėjęs tokių miško gėrybių, gali ilgą laiką girioje praleisti nevalgęs, grįžti namo pėsčiomis ir taip sutaupyti pinigų, nes nebereikia pirkti bilieto… Netgi yra užfiksuotas atvejis, kai Pakruojo pensininkę iš miško namo tempė keli milijonai rudųjų skruzdėlių, o šimtai voverių skandavo: „Grandmother go home!“ Tai reiškia, kad žuvies kvapo trauka visgi nugalėjo grybų aromato viliones.

2011 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Pralaužtas vasarinis ledas

Jau maniau, kad šią vasarą „Poetinės žūklės įlankėlė“ galutinai užsitrauks nebepragręžiamu ledu, tačiau šią popietę kaip sniegas iš giedro rugpjūčio dangaus mūsų redakciją užklupo toks visų žūklės sričių eksperto Viliaus-Archangelo reportažas, bent iš dalies pateisinantis ilgai trukusią tylą. Po truputį imu suprasti, kodėl dažniausiai Vilius-Viliai (kaip žinia, ši asmenybė yra išsiskaidžiusi į keletą dalių – kiekviena dalis atsakinga už atskirą žvejybos sritį) mandagiai ir taktiškai atsisako kartu su Aizbergu vykti į vieną ar kitą vandens telkinį. Vilius-Viliai galbūt to ir labai norėtų, bet… …Po šio laiško redakcijai imu abejoti, ar reportažo autoriaus duryse išvis kada nors buvo rankenos… Pagal logines sakinių konstrukcijas ir teksto bei minčių šuolių braižą sunku nustatyti ar laiškas gautas iš Vasaros, ar iš Parko gatvės (šiuo metu tai bando išsiaiškinti kompetetingi ekspertai). Galbūt visa tai ne taip ir svarbu, žodžiu, spręskite patys. Viliaus reportažas:

2011 m. liepos 2 d., šeštadienis

Vilius ant liepto galo nesnaudžia…

Tuo tarpu Vilius ant liepto galo nesnaudžia… Jo gyvenime dabar vyksta remontas. Vietoje kasmetinės savanoriškos tremties į Sibirą jis ryžtingai pasirinko… Remontą. Tik nežinau, iš didžiosios ar iš mažosios raidės…

O kai remontuotis pabosta, Vilius pasiima spiningą ir eilinį kartą patiria žvejybos miesto ruože malonumus. Kartais jam pavyksta pagauti ne vien Neries tėkmėje besislapstančių „Rimi” prekybos centro vežimėlių, o ir tokių žuvų:

2011 m. birželio 29 d., trečiadienis

Vilkokšnio lauknešėlis

Vilkokšnis jei ir neapdovanoja įspūdingais trofėjais, tai didesnį ar mažesnį lauknešėlį į užantį visuomet užkiša:

2011 m. birželio 13 d., pirmadienis

Dienoraščiai iš Lavyso jūros, arba žvejybinė kriminalų dėžutė

2011 birželio 5 d.
Jau maniau, kad taip ir nepavyks prakalbinti Lavyso. Su šeima, grįždami iš Perlojos, sustojome išsimaudyti. Buvau įsimetęs spiningą, tad greitai jį susidūriau ir išbridau į žvalgybą. Jau ne kartą teko įsitikinti, kad šis ežeras nenuspėjamo charakterio. Užsispyręs. Palei kranto liniją, esant tokioms išvien besitęsiančioms seklumoms, tikrai nėra ką veikti. Kai anksčiau forumuose ieškojau informacijos, kaip Lavyse gaudyti lynus, maniau, kad žūklautojai, tvirtinantys, kad dugninę meškerę reikia užmesti įsibridus vos ne iki kaklo, paprasčiausiai šmaikštauja. Pasirodo, visai ne! Tai patvirtino ir vienas patyręs šių kraštų meškeriotojas. Žodžiu, reikia kantriai kuo giliau įsibristi, ir užsomojus šveisti kiek leidžia jėgos centro link…

2011 m. gegužės 6 d., penktadienis

Pirmoji gimimo diena

Šiandien „Poetinės žūklės įlankėlė” švenčia pirmąjį savo gimtadienį!
Linkime poetiško meldų šlamesio ir švelnaus paslaptingų gelmių dvelktelėjimo…

Pagarbiai
„Poetinės žūklės įlankėlė“.

2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Kaip užstalės armonika…

Sezoną skelbiame atidarytu! Ekožūklės specialistas V.D. pastebi, kad mūsų sezono atidarymas dažniausiai tuo pačiu yra ir sezono uždarymas. Taip tausojama gamta, mažinamas kuro vartojimas ir taupomas brangus gyvenimo laikas.

Šį kartą nusprendėme išmėginti Vilkokšnį. Pasakymas „šį kartą“ yra tikrai kvailas, nes šis ežeras jau yra tapęs neabejotina mūsų atvirų žūklės sezonų atidarymų tradicija. Jame knibždėte knibžda taip vadinamos „baltos“ žuvies, todėl toks pasirinkimas tokiu metu yra tikrai neprastas. O šiais metais visgi mes ankstyvesni nei pernai – praeitais metais startavome gegužės 1 d., o šiemet – balandžio 16 d. Ir Vilkokšnį šįkart patyrėme visai iš kitos pusės. Anksčiau važiuodavome Aukštadvario kryptimi ir sukdavome į kairę, o šį kartą nuo Trakų važiavome Alytaus kryptimi (per Rūdiškes ir Grendavę) ir sukome į dešinę. Sukti į dešinę reikia ne kaip kažkas viename forume pasakė „pravažiavus Grendavės kaimą“, o dar pačioje Grendavėje, ties upeliu.

Rengdamiesi žūklei kurį laiką svarstėme, ar tikrai visus ežerus jau paliko ledas, net mėginome pakalbinti specialius korespondentus Trakuose, kurie teigė, jog ežerai „praktiškai išsivadavę“. Įvažiavę į Trakus tuo įsitikinome patys. Nei praktiškai, nei teoriškai ledo nebebuvo.

2011 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Pokalbiai (1). Nuo ko viskas prasidėjo...

Interviu su vienu kūrybingiausių Lietuvos žvejų ir vienu „Poetinės žūklės įlankėlės” tinklaraščio kūrėju poetu Viliumi Dinstmanu:

- Ar prisimenate pirmąją savo gyvenimo žūklę: kur ir kada visa tai prasidėjo?
 
- Jau tada aš buvau mažas ir mėgau azartinius žaidimus. Mama nenutuokė, su kuo ji turi reikalų… Visa tai įvyko Rusijoje, prieš maždaug 18 metų, kai baigė sukiotis mintys apie moteris, aš susimąsčiau apie žuvis: Kas jos? Kur dauginasi? Kiek kainuoja? Kodėl negaliu? Ir štai vieną dieną kankinamas tokių klausimų ir vedamas asmeninių ambicijų bei alkano katino, įkalbėjau mamą paimti meškeres ir nueiti prie upės, kad mokslų gudrių primokintų ir vaiką gyvenimui nelengvam paruoštų. Jau tada įtariau, kad batoną galima ne tik pačiam valgyti, bet ir kitus valgydinti. Schema paprasta: meškerė - kabliukas - batonas. Mama parodė porą slaptų judesių ir aš supratau, kad žvejyba - tai mano arkliukas. Bet tik tas, kitas, jūrinis. Tada viskas ir prasidėjo…

2011 m. balandžio 12 d., antradienis

Katinas žvejys

Viskas beveik kaip senajame animaciniame filme.

O nuotrauka išties tiktų net ir brandos egzamino temai „Sukurkite istoriją“. Tad jeigu Jūsų netenkina kuklūs faktai, jog šis laimikis praeitą rudenį atiteko vienam Viliaus bičiuliui-muselininkui iš Severodvinsko (Archangelsko apskrities miestas šalia Dvinos upės deltos), laisvai galite susigalvoti savą pasakojimą. Galbūt Viliaus bičiulis iš tikrųjų ir yra katinas… (?). Katinas žvejys. Erdvės fantazijoms neribojamos.

Ir žvynai, ir uodegos!
„Poetinės žūklės įlankėlė“.

2011 m. kovo 29 d., antradienis

Lydekai paliepus, mums panorėjus…

Vieną kartą, kai mes su Viliumi jau buvome tapę tikrų tikriausiais žvejais, nutiko tokia istorija:
 Ir žvynai, ir uodegos… Tokios tokelės.

„Poetinės žūklės įlankėlė“.

2011 m. kovo 23 d., trečiadienis

„Pankas“ su k(u)oja burnoje

Kai Vilius man telefonu pasakojo, kad kažkurią žiemą jis iš po ledo išvyniojo ešerį su koja burnoje, aš nustebęs paklausiau: „Su kieno koja?”.. „Su kuoja”, - patikslino Vilius.

Akys didesnės už pilvą. Šis vaikystėje giliai ir vaizdžiai įsirėžęs posakis itin tinka ešeriams, kuriuos mes su Viliumi kartais vadiname pankais. Be abejo, tinka ir žmonėms. Pasakiškas scenarijus: iš pradžių griebiama avižėlė, o paskui dar ir kuoja (gerai kad ne koja!)… Arba atvirkščiai.

O po to pabundi iš žiemos miego.
Aizbergas, 2011 03 23.