Naujas senas laike pasiklydęs interviu

Pokalbiai (6). Per aspera ad astra-2.

Vilius (-iai) yra unikalus (-ūs) tuo, jog į tuos pačius interviu klausimus gali atsakyti net keletą kartų. Taip atsitiko ir dabar. Kai išsiskaidžiusios asmenybės sudedamosios dalys varžosi viena su kita, kiekviena siekdama įrodyti savo pranašumą, bejėgiai yra net ir patys stipriausi vaistai.

- - -

Ežerams ir upėms palaipsniui besiruošiant ilgam užsitraukti ledo stoglangius, mes ir vėl kalbiname niekados neužšąlantį poetą, politiką, pavydėtinai originalų gamtos mylėtoją, Lietuvos kūrybinės kančios partijos įkūrėją ir vienintelį jos narį (jei nepaisysime patalogiškojo jo asmenybės išsiskaidymo sudedamųjų) Vilių Dinstmaną.

- Visuomenėje Jūs labiau žinomas kaip amžinai potencialus Europos parlamento narys. Kas Jus paskatino įsteigti Lietuvos kūrybinės kančios partiją?

- Kūrybinės kančios partijos steigimas vienareikšmiškai įvyko per kūrybinės kančios atsiradimą mano sąmonėje ir pasąmonėje. Gal ankščiau pasąmonė būna, o jau po to sąmonė, turbūt neatvirkščiai.

- Ne paslaptis, Jūsų partijos sąrašo numeris yra 0,5. Kaip pavyko gauti būtent tokį numerį, o ne, pavyzdžiui, 5,2 ir ką visa tai galėtų simbolizuoti?

- 0,5 simbolizuoja etatą, kuriuo dirbu Europos Parlamente. Neseniai su kolega svarstėme, ar negalėtų būti pilnas etatas... Aš manau, kad Europos Sąjunga neišlaikytų tokio smūgio (juokiasi).

- Esminis šūkis, atspindintis Lietuvos kūrybinės kančios partijos programą – „Mes už narkotikus be korupcijos“. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti.

- Pripažinkime, kad mes jau ne pirmokai ir su narkotinėmis medžiagoms esame susidūrę. Žinoma, vadovaujuosi ne savo asmenine patirtimi, o kalbu tautos vardu. Vadinasi daug dalykų galime įveikti kartu. Pavyzdžiui, vienoje tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo kalbėta apie kosmoso ekonomiką daugiapoliame pasaulyje, kolega iš Kazachstano netikėtai iš kišenės išsitraukė dvi blizges – vieną melsvą, kitą – raudoną, ir sako: „Pasirinksi melsvą, jausies kaip Kamčiatkos krabas Karibų jūroje; pasirinksi raudoną – visas blizges kabinsi į kelmus. Man abu variantai netiko, todėl pyliau jam tiesiai į snukį. Deportavo atgal į Lietuvą. Smagi buvo konferencija.

- Jei pagaliau patektumėte bent jau į Lietuvos Respublikos seimą, kaip pasikeistų gyvenimas mūsų šalyje, jos vandens telkiniuose ir kaip pakistų „Poetinės žūklės įlankėlės“ finansinė padėtis?

- Jokių įlankėlių finansinių padėčių aš nekontroliuoju. Kiek galima ta pačia tema kalbėti?! Neturiu pinigų, kas aš jums? Pinigų maišas? Jeigu dirbčiau seime, visos padėtys klostytųsi tik į gerąją pusę. Gaiviuose priemiesčių pušynuose įkurčiau žuvų našlaičių prieglaudas su moderniais kompiuterizuotais baseinais. Padėčiau išalkusiems karpiams pasprukti iš „Rimi“ akvariumų ir rasti saugų kelią namo – į Europos aikštės bei Seimo fontanų baseinus. Įtraukčiau į Lietuvos raudonąją knygą atlantinę skumbrę ir geltonpelekį tuną. Manau, šių tikslų įgyvendinimas tikrai padėtų „Poetinės žūklės įlankėlei“ aktyviau dalyvauti visuomenės tapsmo procesuose.

- Kiek kartų per besibaigiantį šiltąjį žūklės sezoną teko žvejoti su „Poetinės žūklės įlankėlės“ redaktoriumi Aizbergu? Kodėl?

- Šiuo metu žvejybiniai planai yra derinami. Negalima imti ir paprasčiausiai išvažiuoti į žvejybą. Nesvarbu, kiek kartų buvai žūklėje, svarbu, kad dalyvavai, buvai gamtoje. Kodėl? Nes gamtoje viskas skaniau ir apskritai prieš gamtą nepapūsi.

- Kada artimiausiu metu numatoma kita jūsų bendra žūklė?

- Tikrai ne vasarą. Kitaip Aizbergas ištirptų. Galų gale, sutikite, kad būtų juokinga vidurvasarį su Aizbergu plaukioti valtimi. Juolab mūsų požiūriai į visuotinį atšilimą skiriasi. Pamenu, kartą palikau Aizbergą ant kranto, rankose laikantį kibiriuką su plaukiojančiomis raudėmis. Dienai įpusėjus pasikeitė saulės išsidėstymas (atkrepkite dėmesį į šį unikalų žodžių junginį – Saulės išsidėstymas – red. pastaba) ir šešėliai. Ant kranto radau tik per kibirėlio kraštus besipilantį vandenį, į ežerą sprunkančias raudes ir šalia kibirėlio gulinčius akinius. Pasiėmiau Aizbergo vairuotojo teises, pasą, techninės apžiūros pažymėjimą, draudimą ir dviračiu išvažiavau namo.   

- Ar pasiteisino naujausios kartos spiningo įsigijimas?

- Žinoma. Šis amžinasis variklis veikia ir naudodamas saulės baterijas. Saulutė šviečia, mano nuotaika linksmesnė, viskas man gerai, šypsausi ir pradedu sukti ritę, o kai saulė pasislepia, nuliūstu ir nieko nedarau. Šis spiningas man leido sužinoti, kaip stipriai skirtingos oro sąlygos gali turėti įtakos žvejybai.  

- Ką juo jau pavyko išvynioti į krantą ir ko dar nepavyko?

- Labai patiko klausimo struktūra, o ypač tas „juo jau“ (juokiasi). Jūrų vilką! Juokauju juokauju. Nieko neteko. Nepavyko taip pat nieko. 

- Turime informacijos, kad Jūs labai mėgstate vaikščioti pėsčias. Vieno patikimo šaltinio teigimu, vieną kartą miestais, kaimais, patvoriais, miškais bei paupiais nupėdinote nuo Žirmūnų iki pat Merkinės. Kas Jus įkvėpia tokiems didvyriškiems žygiams ir ką jie duoda Jūsų sielai?

- Dar vaikystėje Briuselyje vienas būsimas parlamentaras man papasakojo istoriją, kurią jis regėjo amerikietiškame filme. Kiek pamenu, ten berniukas su metalinėmis kojomis bėgo per visą Ameriką, o jį gaudė kiti dviračiais lekiantys berniukai ir viena pasiutusi mergaitė. Vardas jo buvo berods miškinis Gump‘as. Man taip patiko ši istorija, kad sumaniau padaryti panašiai – tik aš nebėgau, o sėdėjau, kartais net gulėjau. Ir tai dariau visur: prie upės, miške, ant kelkraščio, laiptinėje, Antakalnio poliklinikoje, Darbo biržoje ir kitur. Tačiau palaipsniui visa tai ėmė atsibosti, todėl  pradėjau daug vaikščioti. Negaliu sustoti. Kaip toje reklamoje, jei pameni – „Kartą paragavęs – negali sustot“ (juokiasi).

- Kito, ne visai patikimo šaltinio teigimu, Žirmūnų gyventojai Jus kartais pastebi prie pagrindinių žinomo prekybos centro durų. Sako, jog ištiesiate ranką ir kaulinate iš praeivių monetų. Ar tai yra Jūsų užklasinė veikla ar papildomas (pagrindinis?) pragyvenimo šaltinis?

- Esu paprastas eilinis statistiškai vidutinis (sic! – red. pastaba: – paprastas eilinis statistiškai vidutinis!) parlamentaras, tad pinigus užsidirbu savo rankomis. Ištiesiu ir laukiu. Tai visi tik Vyčius mėto ir mėto, – nei ledų nusipirksi, nei cigaretę surūkysi. Bet po blokados viskas pasikeitė – migravau į Ulan Batorą, ten pabaigiau grojimo dambreliu studijas, apsigyniau magistro darbą „Dambrelis kaip priemonė mesti rūkyti“. Apie užklasinę veiklą teko girdėti nedaug.

- Ko palinkėtumėte poledinės žūklės mėgėjams ir kitiems ne visai normaliems Lietuvos gyventojams?

- Aš esu su Jumis! Mes esame vieni su kitais. Kiti yra su manimi, su Jumis ir dar bala žino su kuo. Žodžiu, norėjau pasakyti, kad mūsų tautos stiprybė – puikus pavyzdys šiuolaikiniame tobulėjančiame įvykių sūkuryje, nuo kurio priklauso mūsų valios, pastangų ir kantrybės vaisiai. Jei esu neteisus, argumentuokite kodėl. Ar aš esu nesusipratimas? (tyli)

Tylėk, žuvie, tylėk! – Red. pastaba.

P.S. Pirmoji interviu versija yra čia (kito Viliaus atsakymai):

http://ilankele.blogspot.com/2013/01/pokalbiai-5-per-aspera-ad-astra.html

Širdingai dėkui.

Red. Aizbergas.