Kaip pagavau pirmąjį gyvenime ungurį

Vaizdo reportažas – smagaus žiūrėjimo:

Bala nematė, ot gyvatė!

Pirmasis gyvenimo ungurys

2026 m. liepos 15 d., trečiadienis

Akys iššoko ant kaktos, kai pamačiau, kiek automobilių užsuko į Liepkalnio gatvės degalinę įsipilti degalų. Nors dabar trečiadienis, atrodo, lyg būtų savaitgalis. Ech, vidurvasaris…

Ir, žinoma, pasirinkau pačią tinkamiausią eilę – vyrukas priešais mane pakelia bagažinės dangtį, tad išvystu penkis didelius kanistrus. Suprask, jis dabar prisipildys visą automobilio baką ir dar tą papildomą tarą. Kadangi už manęs jau spiečiasi kitos transporto priemonės, atbuline eiga pabėgti iš šios eilės nebegaliu. Ką gi, ilgai nežvejojęs, dar truputį pakentėsiu.

Pirmasis kartas ant ledo su Viliumi, Tomu ir Ryčiu

„Ar esi kada nors žvejojęs žiemą?“ – paklausė paskmabinęs Tomas. „Ne“, – atsakiau nė kiek neabejodamas. Ir nesumelavau, nes tas vienintelis kartas, kai kažkada, prieš daugybę metų, su patėviu klampojau po apsnigtą ežerą ir tik iš šalies stebėjau keistą poledinės žūklės ritualą, tikrai nesiskaito.

Tomas su bendradarbiu Ryčiu jau iššžvalgė Kaišiadorių apylinkės Ilgės ežerą ir nusprendė, kad ant ledo lipti tenai tikrai saugu. O man iš karto kilo mintis pasiūlyti drauge vykti ir „Poetinės žūklės įlankėlės“ gyvai legendai ir „Kūrybinės kančios partijos“ įsteigėjui ir vieninteliam jos nariui, Žirmūnų sielai Viliui.