Iš pelenų kaip Feniksas pakyla įlankėlė

Jau visi turbūt pamanėte, kad „Poetinės žūklės įlankėlė“ nusispardė kaip į grindinį tėkšta kuoja?.. Nieko panašaus! Nesulauksite. Kad įlankėlė sukrustų, į ją reikia mesti akmenį. Todėl ir sugrįžtame su nauja rubrika „Viliaus klausk drąsiai!“

Jeigu dar kas nepažįstate Viliaus(-ių) (o, varge!), pateikiame trumpą pristatymą: Vilius Dinstmanas – žmogus-voras-nepagydomas žvejys, sugebantis prisigaudyti žuvų net po daugiabučio namo langais, nuolatinis potencialus Europos Komisijos pirmininkas, šešėlinis Vilniaus meras, kada nors į sostinę sugrąžinsiantis arklių traukiamą tramvajų, spartusis ėjikas, kelių dešimčių išradimų autorius, Žirmūnų siela, neretai patraukianti įtarių parduotuvių apsaugininkų dėmesį ir taip toliau, i tomu padobnoje. Tad Viliaus klauskite drąsiai!

„Poetinės žūklės įlankėlės“ redakcija šį kartą gavo tokius klausimus:

- Esu Anupras Larusas iš buvusios Valkininkų geležinkelio stoties. Man 97-eri metai. Moku naudotis Facebooku ir netgi gūūūūūūūglinti! Visą gyvenimą svajojau išmokti spiningauti, bet taip ir neišmokau, nes nieko nedariau. Nuo ko man reikėtų pradėti?

- Tavo labai gražus vardas, Anuprai. Tu jau man patinki! Taip ir toliau, seneli! Džiugu, kad jaunoji karta vis dažniau naudoja socialinius tinklus kaip bendravimo būdą, o ne kaip brakonieriavimo įrankį (juokauju). Manau, norėdamas išmokti žvejoti turi nesvajoti visą gyvenimą. Ar tai realu? Nerealu, jeigu tu nevartoji maisto papildo „Bičių pikio trauktinė“. Šiandien pigiau. Pas mane visada pigiau. Bet apie tai vėliau. Nuo ko pradėti? Manai, man buvo lengva? Manai, buvo malonu, kai kruvinomis nuo šalčio rankomis sukau ritės rankeną tol, kol Seimo apsaugos darbuotojai manęs nenutempė nuo fontano? Aš atsakysiu tau žmoniškai – buvo nelengva. O kiek ežero vandens išgerta, upių sniego suvalgyta?! Nors tai nutiko po gero baliaus, šeštadienio rytą, kai paupiu vaikščiodamas sniegą valgiau, bet nesvarbu, buvo gi... O kam tau, Anuprai, spiningas? Tikiu, esi rimtas, save gerbiantis senelis, neužsiiminėk nesąmonėmis.

- Sergejus Pabedonoscevas iš Sniečkaus, dirbantis atsarginėmis dalimis prekiaujančios įmonės „Stoka“ sandėlininko padėjėju, klausia, kaip būtų galima praktiškai pritaikyti traktoriaus „Kiras“ padangą poledinėje žūklėje.

- Tiesiai į dėsiatkę, Seržai! Analogišką klausimą gavome iš Nedzingės kaimo Baseinų valytojų profesinės mokyklos. Aš taip pat dirbu atsarginėmis dalimis – tai vadinama donoryste (juokauju). Traktoriaus „Kiras“ padanga poledinėje žūklėje yra pritaikoma vieną kartą gyvenime, kaip gelbėjimo ratas. Teko matyti, kaip, ežerus sukausčius pirmam ledui, traktorių padangų gamyklos valdžia šventė gamyklos aštuoniasdešimtmetį ir organizavo savo darbuotojams žvejybinę išvyką į Stirnių ežerą. Po kelių dienų kriminalistai uždarė gamyklą. Žinau, kad šių metų birželį savaitę gėręs Veisiejų miško urėdijos gyventojas pakabino traktoriaus padangą ant medžiotojų stebėjimo bokšto ir laukė parskrendant gandrų. Vyras rastas be sąmonės ir sužieduotas viename iš regiono gandralizdžių. Pasitaikė atvejų, kai padanga buvo naudojama kaip transporto priemonė. Vienas įkaušęs Daugų kaimo gyventojas nusprendė paspartinti nusileidimą ant ežero ledo – matyt žuvys kvietė. Įlindęs į padangos vidų, vienoje rankoje laikė ledo grąžtą, kitoje – žvejybinę dėžę su įrankiais. Netrukus pajudėjo. Oi, kaip pajudėjo! Kalno šlaite, prie kaimynų namų, rasta žvejybinių meškerių (o kokios dar būna meškerės?– redaktoriaus pastaba) girlianda iš 350 metrų išvynioto valo, ant obelų kabėjo kelios dešimtys fosforinių avižėlių, kurios ir toliau naktimis džiugina kaimynus, uodo trūklio lervomis aplipo visas avietynas. Grąžtas įstrigo tvarto lange, taip primindamas tą šiurpią dieną. Po kelių valandų kaimo gyventojas ištrauktas iš pusnies, jam paskirtas namų areštas.

- Būti ar nebūti? Tokį klausimą uždavė asmuo, nenorėjęs prisistatyti. Klausimas gautas elektroniniu paštu. Pagal IP nustatėme, kad tasai adresas priklauso vienai žinomai gydymo įstaigai, kurios duryse ne visada būna rankenos.

- Hamletas ir toliau šėlsta ir jau gavo priėjimą prie kompiuterio. Nėra namų be durų, o durų be rankenų. Tai, matomai, ten – ne namai. Vienareikšmiškai – būti! Kai tavęs nėra, tai tu negali nueiti į žvejybą. Negali sukasti bulvių. Dar niekaip muzikos nepasiklausysi. Troleibusu nepavyks važinėtis. Grybų mažiau miške rasi (bet vis vien nebūdamas kažkiek grybų rasi, tik mažiau? – red. pastaba). Mokslai nesiseks. Žmona paliks. Draugai dar gali. Nebus kam parvežti. Nieko gero, vienu žodžiu. Aš tai istoriją čia tokią prisiminiau. Kartą teko su pažįstamu Vasia į poledinę žvejybą važiuoti. Vasia – stambus vyras, sveria kone 140 kg. 5-ą ryto buvo tamsu, prigėrė jis samanės mikroautobuse. Prašvito, laikas prie ežero leistis. Ant ledo telkšo gal 5 cm vandens, viskas tirpsta. Mes nuėjome toliau, o Vasia nusprendė netoli kranto žvejoti. Pasišėrė žmogelis žūklavietę – pritrupino batono, džiūvėsių. Po 5 minučių girdime, kaip sudreba ledas ir Vasilijus jau poilsiauja. Vaizdas toks: galva guli prie dviejų ekečių, meškerytės pačioje eketėje, o aplink Vasios galvą plaukiojantys džiūvėsiai ir batonas formuoja aureolę. Šventas, pamanėme mes. Po to pakėlėme ir sušukavome. O tu sakai nebūti! Tai kaip po viso to nebūti?! Nebus jis mat, aiškina dar man... Keista čia jūsų laida – nei man reikia, nei čia ką. Balsuokite už mane, gerai? Vilius aš.

- - -

Psichologinės pagalbos linija – 033.

Savo gyvenimiškus ir egzistencinius klausimus Viliui galite skelbti čionai arba siųsti el. paštu pagaukite@gmail.com, arba užduoti juos „Poetinės žūklės įlankėlės“ Facebook paskyroje. „Viliaus klausk drąsiai!“, o Vilius atsakys dar drąsiau!

Šiek tiek pagarbiai

Redaktorius Aizbergas.

P.S. Preliminariai rubrika turėtų pasirodyti pirmadieniais, kai daugelis žmonių jaučiasi tarp žemės ir dangaus. Su sąlyga, jei Viliui nebus atliekamos detoksikacijos procedūros.