Interviu su vienu kūrybingiausių Lietuvos žvejų ir vienu „Poetinės žūklės įlankėlės” tinklaraščio kūrėju poetu Viliumi Dinstmanu:
- Ar prisimenate pirmąją savo gyvenimo žūklę: kur ir kada visa tai prasidėjo?
- Jau tada aš buvau mažas ir mėgau azartinius žaidimus. Mama
nenutuokė, su kuo ji turi reikalų… Visa tai įvyko Rusijoje, prieš
maždaug 18 metų, kai baigė sukiotis mintys apie moteris, aš susimąsčiau
apie žuvis: Kas jos? Kur dauginasi? Kiek kainuoja? Kodėl negaliu? Ir
štai vieną dieną kankinamas tokių klausimų ir vedamas asmeninių ambicijų
bei alkano katino, įkalbėjau mamą paimti meškeres ir nueiti prie upės,
kad mokslų gudrių primokintų ir vaiką gyvenimui nelengvam paruoštų. Jau
tada įtariau, kad batoną galima ne tik pačiam valgyti, bet ir kitus
valgydinti. Schema paprasta: meškerė - kabliukas - batonas. Mama parodė
porą slaptų judesių ir aš supratau, kad žvejyba - tai mano arkliukas.
Bet tik tas, kitas, jūrinis. Tada viskas ir prasidėjo…
- Kokie buvo pirmieji laimikiai ir nelaimės šiame kelyje?
- Taip, įvyko ir nelaimių kelyje. Eidamas su mama prie upės
užsižiūrėjau į tada dar jauną damą, mojuojančią popierine vienkartine
nosinaite ir, pasibaigus keliui, skardis tapo mano broliu. Kadangi
meškerės buvo medinės, niekas nenuskendo. Pirmieji laimikiai? Gružliukai
su šapaliukais kompensavo mano ir katino kantrybę, davė šventąjį žvejo
prasidėjimą bei padovanojo kitos lyties nesupratimą šios veiklos
atžvilgiu.
- Koks buvo pats mažiausias ir pats didžiausias laimikis? Ką su jais padarėte?
- Ko gero mažiausias laimikis buvo ikriukas, kuris užsikabino ant
blizgės kabliuko. Supratęs, kad vakarienei nepagausiu bent
penkiasdešimties tokių ikriukų, nusprendžiau paleisti jį atgal į
negailestingus upės vandenis. O didžiausio laimikio titulai atiteko
lengvojo automobilio padangai, pūkinei striukei ir metaliniam „Rimi”
vežimėliui. Tai vadinama „žvejybos miesto ruože ypatumai”. Didžiausias
gyvybės ženklų turintis laimikis buvo vienu metu užkibusios kelios
žuvys: lydeka, vėgėlė ir maždaug 4 kilogramų karšis. Šventoji žvejo
trijulė.
- O pats keisčiausias?
- Tą dieną ant ežero kranto gėrėme degtinę… Gal ne, visgi kitą
istoriją papasakosiu. Žvejodamas spiningu pajaučiau smūgį ir pakirtau.
Kitame valo gale gana keistai kažkas priešinosi, valas tarsi sukosi
vandenyje ratu. Ištraukęs moliuską (žiūrėkite žemiau esančią nuotrauką)
supratau, kad laikas eiti namo ir viską apmąstyti. Apmąsčiau. Daugiau
moliuskų nežvejoju.
- Trumpai atpasakokite pačią sėkmingiausią ir labiausiai nevykusią žūklę.
- Trumpai atpasakokite? Hm… Pabandysiu. Sėkmingiausia žūklė įvyko
viename iš Molėtų rajono ežerų. Ežero vidurys. Vidurdienis. Kaip
patikrinti, ar valtis neleidžia oro aš žinojau, tačiau šie įgūdžiai
reikalingi dar būnant krante. Žvejodamas spiningu jaučiau vis didesnį ir
didesnį komfortą. Valties šonai jau ne taip stipriai rėmėsi į nugarą, o
pripučiama pagalvė tapo nereikalinga. Iki tam tikro momento. Supratęs,
kad viskas krypsta link maudynių apsirengus drabužiais sezono atidarymo,
instinktyviai ėmiau irtis kranto link. Buvo per vėlu - jau reikėjo
plaukti. Ar matėte, kaip įsikandęs pagalį plaukia šuo? Panašiai
atrodžiau ir aš. Tik pagalio kaina - maždaug keli šimtai litų, o vietoje
besikapanojančių priekinių kojų - maloni ir minkšta nuostabios
„Cormoran” firmos pagalvėlė, kuri mane džiugino savo stabilumu.
Pasiekęs krantą, pasijaučiau tarsi Kolumbas, atradęs Ameriką.
Orientacija pagal žvaigždes vandenyje atrodė vaikų žaidimas. Tai buvo
pati sėkmingiausia žvejyba mano gyvenime. Mano šeimos ir draugų gyvenime
turbūt taip pat. Manau, apie labiausiai nevykusią žūklę daugiau
klausimų nekyla? Be abejo, tai buvo toji žūklė, kurioje teko suvalgyti
pūgžlį.
- Žūklė. Kas tai: žalingas įprotis, dezertyravimas iš namų ar viena gyvenimo filosofijos srovių?
- Na jau ne. „Žūklė - žuvų gaudymas” (šalt. Wikipedia), tačiau žūklė
diktuoja madas, parodo naujas tendencijas. Pavyzdžiui, žinau, kad
žvejosiu miesto ribose esančiame ežere, vadinasi turiu apsirengti
atitinkamai: niekuo neišsiskirti iš kitų miestiečių. Kitaip troleibuse
gali užvirti nereikalingi ginčai, bereikšmės kalbos. Mokėjimas
suderinti meškerės spalvas su liemenės, marškinių spalvomis, batus
priderinti prie kuprinės, kepurę - prie žvynų spalvos, suteikia žvejui
galimybę būti pastebėtam tik tarp žuvų, įtakoti jų kibimą. Neklauskite.
Sunki diena buvo…
- Ekologijos mada: kai kuriose sostinės vairavimo mokyklose
jau organizuojami ekologiški vairavimo kursai, neseniai Paryžiuje
vykusioje „Mirties parodoje” buvo galima „pasimatuoti” ekologišką
karstą… Kas Jūsų supratimu yra ekologiška žūklė arba ekožūklė?
- Ekožūklė yra antras mano vardas. Aš apskritai už žvejybą be
narkotikų. Vakar pasimatavau iš uosio lapų pagamintą naro kostiumą.
Labai patogus, gerai laiko vandens paviršiuje. Vamzdelį pasidariau iš
Sosnovskio barščio koto, kaukę - iš skaidrių smėlio kristalų. Ekologiška
žūklė turi būti priimtina kiekvienam. Nėra pinigų - pasidaryk pats! Tai
lengva ir paprasta. Kodėl aš turiu leisti pinigus valčiai, jeigu galiu
plaukti plaustu? Kodėl turiu brakonieriauti „sintetiniu” tinklu, jeigu
galiu iš dumblių ir žolių susipinti ekologišką tinklą? Kodėl apskritai
turiu važiuoti į žvejybą (teršti gamtą degalais), jeigu galiu
paprasčiausiai žvejoti? Manau, apie daug ką nesusimąstome, o juk tai
elementaru. Ekožūklė - jokių „E”!
- Ar teko kada nors dėl kokių nors priežasčių sprukti iš žūklės vietos?
- Teko sprukti. Noras nemokėti mokesčio už žvejybą buvo didesnis negu
sumokėti ir nieko nepagauti. Todėl kartu su draugu, užkietėjusiu ešerių
medžiotoju N.L., nusprendėme sprukti. Aš sprukau, o N.L. svarstė. Bėgau
mindydamas samanas, gąsdindamas vietines voveres, laužydamas medžių
barzdas. Seniai miškas to nebuvo regėjęs. N.L. taip pat. Iš tikrųjų
ežero nuomotojai taip ir nepriplaukė prie mūsų kranto. Mes likome
turtingi. Po žvejybos atėjęs į parduotuvę ir pirkdamas gyvą karpį aš
nemoku mokesčio už tai, kad jis plaukioja akvariume, ar už jo priežiūrą,
tai kokio velnio turiu mokėti kažkokį mokestį ežere? Gal aš kažko
nesuprantu… Paaiškinkite man…
- Ar esate kada nors atvykęs į žūklę ir tik tuomet
pastebėjęs, jog pasiėmėte viską, ko reikia sėkmingai žvejybai, išskyrus
meškeres, kurios liko namuose…? Ką tuomet darėte?
- Beveik visada. Netgi kartais susimąstau, kodėl aš einu žvejoti.
Gerai, kad dažniausiai būnu netoli namų, kai tai pastebiu, tačiau vieną
kartą teko nuvažiuoti pora šimtų kilometrų ir susiprotėti, kad visų
meškerių ritės liko spintoje. Tada pasireiškia žvejo išradingumas.
Sėdėjau visą dieną ant kranto, dainas dainavau. Kartą važiavau į žvejybą
ir pamiršau maišą žuvims… Tai taip pat nežvejojau, ant kranto sėdėjau,
dainas dainavau. Man apskritai patinka dainuoti, mažas būdamas labai
norėjau mokytis muzikos mokykloje.
- Koks žūklės būdas Jums arčiausiai širdies?
- Galiu atsakyti drąsiai - blaivus žūklės būdas man arčiausiai
širdies. Nukenčia tik žuvys, o šeima, žūklės įrankiai, pats žvejys lieka
sveiki. Žvejyba spiningu man artima kaip Marsas. Galiu dešimtis blizgių
„laidoti” ežero dugne, nieko nepagauti, grįžti namo ir visiems
pareikšti, kad svarbiausia yra gamta, grynas oras, jokių nervų, pozityvu
ir paprasta!
- Ką manote apie brakonierius?
- Nesvarbu, ką aš manau apie juos, svarbu, ką jie mano apie mane. Ar
netrukdau aš jiems „žvejoti”? Ar pirkdamas žvejo bilietą, nežeminu jų?
Žemės dieną, kai visur išjungiama elektra, ar nepadarau didelio
nuostolio jiems? Iš tikrųjų teko peiliu supjaustyti kelis tinklus,
iššauti kelis šūvius, mokėti kompensacijas šeimoms, bet šiaip nieko
rimto. Iš arčiau su jais susidurti neteko. Tikiuosi ir neteks.
- Ar pastebite, kad žuvų išteklių Lietuvos vandens
telkiniuose sumažėjo? O gal atvirkščiai? Kodėl taip yra ir kokios būtų
Jūsų prognozės šiuo klausimu?
- Nelabai pastebiu: kaip nieko nepagaudavau, taip ir toliau sėkmingai
nieko nepagaunu. Galbūt ir atvirkščiai. Manau, taip man nutinka todėl,
kad dažniau reikėtų imti meškeres į žvejybą, o ne seniai matytus
pažįstamus, kurie „šiaip ant kranto pasėdės”. Mano prognozės šiuo
klausimu gan prastos - kepenys visgi ne geležinės, todėl reikėtų pradėti
žvejoti teisingai. Kai Lietuvoje visi pradės žvejoti teisingai, vandens
telkiniuose žuvų ištekliai tikrai gausės.
- Kokie Jūsų artimiausi planai ir svajonės?
- Planuoju Tailande nusipirkti namą ant ežero kranto, gaudyti
gyvatžuves, atidaryti jūros gėrybių restoraną ir laimingai numirti.
Svajoju pagaliau įnešti paskutinį įnašą už feną, kurį pirkau
išsimokėtinai, sumokėti paskutinį kartą už šildymą, visiems palinkėti
sėkmės ir pagauti tris banginius, ant kurių laikosi Žemė. Tada galiu
ramiai išeiti iš palatos.
P.S. Tikiuosi, gerbiamas N.L., Jūs esate adekvatus žmogus, ir viskas, apie ką mes kalbėjomės liks tik tarp mūsų.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbino Nerijus Laurinavičius (aizbergas).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą