„Ar esi kada nors žvejojęs žiemą?“ – paklausė paskmabinęs Tomas. „Ne“, – atsakiau nė kiek neabejodamas. Ir nesumelavau, nes tas vienintelis kartas, kai kažkada, prieš daugybę metų, su patėviu klampojau po apsnigtą ežerą ir tik iš šalies stebėjau keistą poledinės žūklės ritualą, tikrai nesiskaito.
Tomas su bendradarbiu Ryčiu jau iššžvalgė Kaišiadorių apylinkės Ilgės ežerą ir nusprendė, kad ant ledo lipti tenai tikrai saugu. O man iš karto kilo mintis pasiūlyti drauge vykti ir „Poetinės žūklės įlankėlės“ gyvai legendai ir „Kūrybinės kančios partijos“ įsteigėjui ir vieninteliam jos nariui, Žirmūnų sielai Viliui.
Tomas man suveikė šiltas žvejo kelnes, Vilius – batus, o Lidl – oranžinius ilgarankovius termomarškinėlius, tad tikrai neturėčiau suledėti į ragą. Liepkalnio gatvės kioskelyje nupirkau porciją matilių – Vilius liepė taip ir sakyti, duokite porciją matilių – pardavėjas šiūptelėjo ryškiai raudonų kirminų gumulėlį į popieriaus suktinę, į kokią anksčiau bobutės pildavo saulėgrąžas ir pardavinėdavo jas prie parduotuvių. Tie raudoni kirminėliai, uodo trūklio lervos, man primena vaikystę, nes patėvis juos prieš žūklę vandenyje laikydavo dviaukštėje plastmasinėje dėžutėje šalia balkono slenksčio. Tuomet turėjome šunelę Meškę, kuri prasmukusi į kambarį, kaip tyčia, išlakdavo vandenį su visais matiliais. Visa laimė, jų dar kažkiek likdavo apatiniame dėžutės aukšte... Patėvis taip pykdavo tuomet ant Meškės, kad jo veido spalva supanašėdavo su matilių spalva.
Jei uodo trūklio lervų pirkimo misiją įvykdžiau be jokių keblumų, tai su smaigais jau buvo kiek sudėtingiau. „Užsakėme, bet atveš tik rytoj“, – atsiduso Liepkalnio žūklės reikmenų kioskelio pardavėjas. „Rytoj tuo pačiu metu jau galiu būti nuskendęs po ledu“, – pamąsčiau pusbalsiu ir atsisveikinęs išėjau į Liepkalnio Maximą, kur, prisiminiau, atsirado nauja žvejų krautuvė.
Už prekystalio, sunku patikėti, stovi gal 60-ies metų moteriškė! Ir čia joks ne seksizmas, tik vaizdas tokioje vietoje, sutikite, kiek neįprastas akiai. „Gal turite smaigų?“ – kaip patyręs poledinės žūklės asas paklausiau jos. „Smai, smai... ko?“, – it subraižyta plokštelė užsikirto pardavėja. Niekaip negalėjau išaiškinti jai, ką reiškia smaigai. „Pirmą kartą gyvenime girdžiu tokį žodį“, – prisipažino ji ir nusivedė mane prie avižėlių lentynos. „Gal čia smaigai?“, – bandė spėti moteriškė. Aš nors ir pirmą kartą gyvenime važiuoju žvejoti žiemą, bet dar šiaip ne taip skiriu, kur yra smaigai, o kur avižėlės. Bandžiau tada gelbėtis telefonu ir ekrane jai rodyti, kaip atrodo tie prakeikti smaigai. „Aaa, kažkur yra, gal čia?“ – pagaliau it loterijoje pavyko išlošti jai, rodančiai ranka į kelis panašius daikčiukus, kokius pamatė telefone. Aš, žinoma, apsidžiaugiau, nes važiuoti į dar vieną žūklės reikmenų parduotuvę visai nesinorėjo. Štai kaip nutinka, kai žentas išeina parūkyti, o prie prekystalio laikinai palieka uošvienę!
Vilius vakare, kaip tyčia, sutiko bičiulį muselninką, ir tasai jį pavadino taurelei tekilos, tai ta taurelė ištįso iki pat antros valandos nakties, tad ryte, kai jau atvykau į Žirmūnus pasiimti Žirmūnų sielos, man teko jos luktelėti apie 20 minučių, nes „Kūrybinės kančios partijos“ steigėjui Viliui vos kelios miegotos valandos teikė daugiau kančių nei džiaugsmo kur nors dabar vykti. Tiesą pasakius, aš irgi nusmigau tik kelias valandas, nes taip jau būna žvejams prieš žūklę – itin sunku nurimti toje lovoje, nes galvoje spiečiasi per daug minčių.
Nors aš ir labai mėgstu parašyti – neduokite man valgyti ar žvejoti, o duokite parašyti – bet šioje vietoje jau truputį tingiu kartotis: kadangi neseniai ėmiau mokytis montuoti vaizdinę medžiagą, tai susukau 10-ties minučių filmuką apie šią žūklę. Jį galite pažiūrėti čia:
O dabar atėjo metas ir trumpai fotosesijai. Tik prieš tai dar pridursiu, kad pirmoji žūklė ant ledo man visai patiko: Vilius ne tik batus padovanojo, bet ir vintažinę balalaiką man suveikė, kuria iš po ledo ištraukiau pirmuosius gyvenimo ešeriukus, kurių Tomas tiek prilupo į savo roges, kad net vietoje buvo galima atidaryti ešerinių traškučių kioskelį.
Vienu metu taip įsijaučiau, kad iš Viliaus atėmiau jo išvakarėse įsigytą spiningą ir ėmiau vieną po kitos gręžti skyles ir spiningauti, vildamasis, kad kažkur čionai, moteriškos giminės ežero (Ilgės) vandenyse išlupsiu lydeką, kurių čia šiaip jau apstu… Bet manęs neištiko tikroji naujoko sėkmė, tad ją teks atidėti kitam kartui.
Tomui su bendradarbiu Ryčiu šovė mintis iš karto po pietų palėkti iki Elektrėnų marių, tačiau šiaip ne taip per pusnis iki jų nuklampojus, paaiškėjo, kad ant ledo lipti didedsniame vandens telkinyje dar nėra visai saugu – Rytis šmurkštelėjo batą į vandenį… Tarsi to būtų maža, kai pasukome atgal prie automobilių, radome juos kažkokių vietinių mužikų užstatytus priekaba – lyg tyčia atvarė ją traktoriuku ir paliko ant kelio. Prisišaukus mužikus ir šiaip ne taip įkalbėjus juos priekabą patraukti, nusprendėme daugiau nebeieškoti vietų ir pajudėjome namolio. Cituojant Žemaitaitį rudenį išdūrusius „žvejus“ – ir bybį čia pagausi!
Viliui padovanojau likusias uodo trūklio lervas – kai rašau šiuo metu šiuos žodžius, gali taip būti, kad pas jį dabar šaldytuve skraido uodai.
Nei lervų, nei uodegos – iki kitų kartų ant ledo ar dar kur nors. Oi, vos nepamiršau fotosesijos:
N.L.
2026-01-08
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą