„Keista, pradėjo kibti“, – konstatavo Tomas, vos tik per mistinius Elektrėnus atriedėjau prie dar mistiškesnio Aujėdo ežero. Jau beveik buvau bendraklasį įtikinęs, kad kur tik aš bepasirodau, žuvys staiga išnyksta. Arba taip pasislepia, kad jokiais marcipanais jų neišviliosite nei iš duobių, nei iš meldų.
Iki Joninių yra pats nuostabiausias gamtos metas, tad per kelias savaites kelis kartus ištrūkti žūklei su nakvyne – neabejotinai puikus sprendimas. Medžiuose ūbauja laukiniai karveliai, virš galvų pralekia profesionalusis parasparnininkas gandras, ir akimirką atrodo, kad jo sparnų galiukai siekia skirtingus Aujėdo ežero krantus. Paskui, žuvims be atvangos flirtuojant su dugninių meškerių galūnėlėmis, juodai baltas vaikanešys (toks vaikų į šeimas pristatymo Boltininkas) tipena kažkur už nugaros plytinčioje pievoje ir kalena snapu taip, kad galiausiai surinku Tomui: baik!
Mūsų juokas nuskrieja į kitą ežero pusę ieškoti aido. Kikena
ir gandras: ke-ke, ke, ke-ke, ke… Ten, kitoje pusėje, į Aujėdą įteka
beprotiškai šaltas upelis, net ir pačio brangiausio šaltkrepšio nugalėtojas – į
žuvies tinklelį įdėtą alų atšaldo per kelias akimirkas. Ten praeitą kartą
vietinis žvejys su pasagos formos ūsais pagavo lyną, jei pamenate… Aš tai viską
užsirašau, kad nepamirščiau. Tačiau gyvenime būna nepamirštamų dalykų, kuriuos
sunku ir užrašyti. O kitame krante visada kimba kur kas geriau – tiek išminties
tai jau seniai esu prisirinkęs.
„O tu niekada neskriejai parasparniu?“ – klausia Tomas, nuo kabliuko nuverdamas eilinį įkibusį plakį. Tas klausimas skamba taip natūraliai, kad akimirksnį suabejoju: ką aš čia išvis veikiu jau penktą dešimtį, kad dar nė karto taip ir nežvilgtelėjau į mūsų žemę pralekiančio gandro žvilgsniu?.. O Tomą šia aistra kadaise užkrėtė jo tėtis – taip ir pasklandė jis virš visokių Nidos kopų, Kernavės piliakalnių ir kitokių vietovių užsieniuose. „Jokių motorų“, – priduria bičiulis ir švysteli sunkią šeryklėlę į Aujėdo nasrus.
Bet motorai palaipsniui visgi įsijungė. „Ką nors daryk su savo gimine!“, – raginu Tomą, nes jis vis dėlto yra pavarde Komaras, ir slapta viliuosi, jog su motorus pasileidusiais uodais jam kaip nors pavyks susitarti. Aujėdas nematė tų uodų, bet net ir jis iš vandens gelmių iškišo mistines ausis, kai palei ežerą besileidžiant saulei pirmyn atgal staiga ėmė lakstyti... kelios taip vadinamos britvos – tokie žviegiantys motociklai, lyg juos kažkas skerstų. Ramybę papjaunantys kelių skustukai.
„Einu, pažiūrėsiu“,
– sako susierzinęs Tomas ir užnugaryje palikęs meškeres kopia į kalniuką. Po
trumpo apsikivirčijimo dar kartą drioksteli miljardų uodų galios varikliai ir
tylos skerdikai dingsta visam laikui. Tomas pūkuotiems adrenalinu
prakaituojantiems jaunuoliams kažką papasakojo apie viršyto greičio žalą
piniginei ir galbūt net gyvybei – be abejo, susilaukė ironiškų replikų apie
greičio nustatymo mechanizmus ir technologijas, tačiau bičiulis nenusileido, o
paskui dar tame kelyje sukiojosi kažkoks mersedesas, suponuojantis, kad naktį
galime susilaukti kokios nors formos keršto... Bet viskas baigėsi tuo, kad
testosteronų apkvaišinti vaikigaliai su panelėmis ant motociklų galinių sėdynių
išrūko į Elektrėnų žiburius – taip ir išgaravo visi keršto planai.
„A-a-pčyyy!“ – kitame krante žalioje guminėje valtyje
nusičiaudėjo ryte iš kažkur išniręs senukas.
„Į sveikatą!“ – unisonu atitarėme mes.
Vasara jau
prasidėjo, bet jau visai netrukus prasidės ir dienos trumpėjimas, tad gaudykime
tą įnoringąją viešnią už uodegos, nes nei žvyno Jums nei... laumžirgio sparnų
virpėjimo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą