Poetinės žūklės įlankėlė: Pravalas – kiekvieno žvejo pareiga Tėvynei

„Kitą savaitę žada puikų žūklei orą. Manau, kad mes su tavimi turime atlikti pareigą Tėvynei – pažvejoti Pravalo ežere. Sako, labai žuvingas, vienas žuvingiausių regione. Tik reikia paanalizuoti, kaip geriau prie jo privažiuoti. Jei nieko nepagausime, ežero pavadinimas mus pateisins (PraVAlas), o jei pagausime bent penkis tokius karšius kaip tavo pastarasis, sakysime, kad šiek tiek pravalėme PRAvalą“, – taip laiške rašiau Viliui, mėgindamas suvilioti jį dar vienai beprotiškai mūsų žūklei.

„Planas geras“, – atrašė Vilius. „Tik to vietnamiečio neimk, gerai? Nes visus planus sugadins ir laimikį teks grįžtant Pabradėje palikti“, – mandagiai paprašiau turbūt geriauso šalies žūklės specialisto. Kaip ir kiekvienas padorus, aukštas ir gražus prezidentas (pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos lyderis), Vilius neseniai įsigijo nematomą berniuką – vietnamietį iš Pabradės pabėgėlių registracijos centro, kurį neretai ir į žūklę pasiima. Bėda ta, kad tasai jo nematomas berniukas, būna, pirmas pagauna kokią nors žuvį, tuomet staigiai iš krūmų išlenda gamtosaugininkai ir išveža gudruolį atgal į Pabradės pabėgėlių registracijos centrą. Tada Vilius lieka ant kranto vienui vienas, su savo mintimis. Praeitą kartą net teko pagautą didžiausią savo gyvenimo karšį, svėrusį 3,5 kilogramo, paaukoti, mainais jį pasiūlant apsaugos darbuotojams ir taip vėl iš nelaisvės gniaužtų ištraukiant mažąjį nematomą berniuką vietnamietį.

Sutarėme taip: laikinai tą nematomą šmikį aš uždarysiu į savo žūklės reikmenų dėžę, o važiuodami pro Pabradę, paleisime jį lauk iš automobilio bagažinės – nereikia mums jokių vietnamiečių ir paskui juos atsivelkančių gamtosaugininkų, gaisrininkų ar pasieniečių!

Kaip tarėme, taip ir padarėme. Iš lėto tekant saulei, nosies tiesumu patraukėme į Pravalą. Štai ir mūsų mylimasis Kabakėlis, štai ir Spenglo ežeras lieka dešinėje, o ties gyvenviete Arnionys I, pasukome į dešinę ir žvyrkeliu per pievas bei miškus ėmėme dardėti tikslo link. Maždaug už trijų-keturių kilometrų, įsukę į siaurą tarp kaimelio namų įsitaisiusį keliuką, ant medžio išvydome prikabintą mėlyną lentelę: Pravalo ežeras. Tada vos pravažiuojamu duobėtu miško keliuku, automobilio stogu glostydami eglių šakas, dar šiek tiek pasiyrėme priekin ir atsidūrėme erdvioje miško aikštelėje, esančioje visai greta vandens telkinio.

Argi nepažįstamas nusivylimo jausmas, kai tiek brovęsis, kakta įsiremi… į kitą čia jau įsitaisiusį automobilį! Nepaisydami šio fakto, nusprendėme išlipti ir apsidairyti – gal ir mums atsiras koks kampelis žvejybai. Patraukėme prie kairėje besiveriančio Pravalo.

Keista – nė gyvos dvasios, pakrantės tuščios, nors imk ir mesk plūdę vandenin. Tada ir užsivedė užtiktojo automobilio variklis, įsižiebė trumposios šviesos ir netrukus jis nėrė į miško tankmę, palikdamas mums visą erdvę tolimesniems veiksmams. Kažkas čia turbūt žvejojo naktį, o mes tapome jų pamaina. Jokio atokvėpio žuvims!

Vilius įsitaisė kairėje, meldų pašonėje, o aš kiek dešiniau, erdvioje pakrantėje, kuri atrodė pati idealiausia tolimiems dugninės meškerės užmetimams – netrukdo jokios medžių šakos ar dar kas nors. Tuomet žūklę pradėjome nuo rytinės kavos puodelio – vaizdo medžiaga:

Po to mano dugninės meškerės galiukas ėmė virpčioti, trūkčioti ir netrukus į krantą parvilkau kelis besispardančius puskaršius – jie buvo apgyvendinti žuviai skirtame tinklelyje. Ant plūdinės meškerės pakibo ešeriukas – tad keptuvei žuvies jau pakako. Vilius kantriai ir ilgai ruošė įvairias sistemas ir sistemėles – sunku pratybose, bet užtat bus lengva Pravalo kare! Deja, iki pietų jo pusėje žuvys buvo itin vangios ir visai nenorėjo kibti.

Įdomu tai, kad patį vidurvasarį mes atvykome žvejoti į Pravalą, dar kitaip Vidugiriu vadinamą. Šis vandens telkinys yra Molėtų rajone, jo krantai labai vingiuoti (panašiai kaip mūsų su Viliumi mintys), išsiraizgantys daugiau nei 12 kilometrų, o gylis štai visai nedidelis – vidutiniškai 4,7 metro. Norint pameškerioti, reikia atrasti privažiavimus, nes daug kur pakrantės pelkėtos arba apaugusios miškais. Ežerėvardis PRAvalas greičiausiai kilęs iš žodžio pravalyti arba perdirbtas iš pravaras – kiaurymė pelkėje, praraja.

Po pietų tarp Viliaus ir manęs ėmė vertis tikra praraja – mano dugninės meškerės galiukas vos užmetus šeryklėlę iš karto imdavo virpčioti, trūkčioti, o kartais net kildavo aukštyn į dangų, tačiau niekaip negalėdavau sėkmingai pakirsti… Į krantą išvyniojus dar kelis karšiukus, kibimas liovėsi.

Kai saulė iš visų spėkų liepos ugnimi vanojo mano veidą, Vilius tuo metu įsitaisė meldų metamame šešėlyje ir jį tenai nesuvaldomu srautu užplūdo filosofinės mintys. „Reikia keisti sistemą, reikia keisti sistemą“, – nuolat murmėjo jis, intensyviai krapštydamasis tarp žūklės reikmenų. „Jei nori keisti sistemą, keisk pirmiau save“, – tokį žinutę nusiunčiau jam į užmeldį. Po to jis ėmė garsiai kurti įvairius vardus ir pavardes, bet tuojau pat suabejodavo kilniu užmoju – greičiausiai tokie vardai ir pavardės pasaulyje jau egzistuoja… Štai ką reiškia geras pavėsis vidurvasarį greta Vidugirio ežero!

Kai man kibimas liovėsi, Viliui jis prasidėjo. Atrodė, kad visos žuvys iš dešinės perplaukė į kairę. Tiesa, paliko kelis mailiaus atstovus, kad šie nuolat nuo kabliuko nulaižytų kukurūzus, sliekus ir kitus masalus, todėl raudonasis feederio galiukas nesiliovė trūkčiojęs. Netrukus Vilius į sugautos žuvies tinklelį įleido gražią raudę:

Kai nekimba žuvys, kuo puikiausiai gali kibti debesys, kurie žydrojoje dangaus arenoje surengė dailiojo čiuožimo čempionatą:

Kai giliau susimąstai: kas gali būti geriau – ežeras priešais akis, meškerė rankose, debesys danguje, meldų tankmėje klegantys paukščiai, vandens paviršiumi pravingiuojantis žaltys, drugelių spiečius palei krantą prie išvirtusių šaknų ir nė vieno žmogaus visą dieną – nei ežere, nei ant kranto…

O dabar galime patikrinti, ar Vilius turi žvejo pažymėjimą – vaizdo medžiaga:

O dabar galime patikrinti per visą dieną pagautą Pravalo laimikį – vaizdo medžiaga:

O grįžus namo Pravalo laimikį įvertino žuvies ekspertas katinas Bagis – vaizdo medžiaga:

Septintą ryto pradėjome žvejoti, o septintą vakaro baigėme. Turbūt simboliška, o gal ir ne… Kaip pažiūrėsi. PraVAlas arba PRAvalas. Arba Vidugiris. Arba vidurvasaris. Viskas priklauso nuo požiūrio.