Vasaros išleistuvės Labanoro regioniniame parke: gražuoliai lynai, lokys ir bauda už ne vietoje pastatytą palapinę

Vakare, jau sutemus, su Judita, kaip muzikinis tandemas „Šerkšno tyla“, smagiai koncertavome Vilniaus senamiestyje, o ryte, tik prašvitus, jau krovėmės palapines ir kitą amuniciją keturių dienų išvykai į gamtą. Net Juseinas Boltas taip greitai nebėgdavo sprintų, kaip mūsų kraštuose pralekia vasara. Reikėtų ją deramai išlydėti.

Antrus metus iš eilės mes ją išlydime Labanoro regioniniame parke, prie Lakajos ežero. Kadangi praeitą kartą į stovyklavietę prasibrauti nepavyko – su automobiliu pakibome ant skardžiu virtusio atitinkamų institucijų netvarkomo kelio ir vos vos pavyko iš ten išsikapanoti (žr. „Poetinės žūklės įlankėlės“ 2024-07-19 reportažą) – tai patraukėme truputį tolėliau. Ten, kur vasaros įkarštyje pakrantės buvo nusėtos stalų, palapinių, meškerių ir hamakų, kur niekaip nepavyko įsisprausti. O dabar, rugpjūčio pabaigoje, prašom – nė gyvos dvasios, stovyklauk, kiek širdis geidžia!

Tad nieko nelaukę įsikurkime. Džiugina dar ir tai, kad šį kartą nereikės toli daiktų tampytis. Mašiną pasistatėme leistinu atstumu nuo vandens – bagažinė ranka pasiekiama, tad liks daugiau laiko tikrajam poilsiui.

Diena pasitaikė itin karšta, todėl nei vėlyvąją popietę, nei vakare, nei naktį, nei ryte jokių rimtesnių kibimų ant fyderių nepastebėjau. Išmėginau ir plūdinę meškerę, bet ją įkyriai atakavo aukšlių mafija ir kitokia ne itin įkvepianti smulkmė. Parelaksuokime.

Rytas išaušo kiek gaivesnis, tad, kol Judita miegojo palapinėje, nusprendžiau pasivaikštinėti aplinkui. Čia išties matyti žmonių bujojimo vasarą ženklų (ypač moterų, meskite į mane kankorėžį, jei kam nepatinka objektyvių faktų konstatavimas) – vieta išties graži, bet visos pakrūmės ir pakraščiai nukloti tualetinio popieriaus skutais. Negi taip sunku homosapiensams susirinkti savo įkalčius maišeliuosna ir išsivežti visa tai lauk?.. OK, samanos nematė.

Nukulniavęs šiek tiek dešiniau, prie pasvirusios pušies aptikau tvarkingą lieptą – netoli nuo pakrantės miške yra sodyba, kurią pravažiavome. O beveik ant pačio paežerės takelio radau keletą voveraičių ir keistą baravykiuką – šiokie tokie pusryčiai jau garantuoti.

Kai jau buvau beveik įsitikinęs, kad šią vasarą lynų nebepagausiu, atplaukė ne tik pusryčiai, bet ir visi visryčiai! Kol krapštinėjausi aplink keptuvę su grybais, fyderio signalizatorius vis pyptelėdavo, Judita mane vis kvietė pakirsti meškerę, bet reagavau atsainiai, nes maniau, kad vėl kabinėjasi maži karšiai. Štai ir pirmasis rezultatas – 31 cm lynas!

Lynui bečirškant keptuvėje, o Juditai beskaitant knygą, patogiai įsitaisius turistiniame krėsle, staiga pasigirdo balsas: „Laba diena“. Skaitančioji vos ne pašoko į orą: „Na, ir išgąsdinote, vos širdis į kulnus nenusirito!“ „Negi aš toks baisus?“, – nusistebėjo pasismalsauti atsėlinęs gretimos sodybos šeimininkas. Mes jau taip buvome apsipratę su tyla, kad bet koks balsas nuskambėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

„Ne, bet Jūs išgąsdinote kaip lokys!“ – dar drebėdama iš išgąsčio, bet jau juokdamasi atsakė Judita. Taip ir praminėme atklydėlį, o jo lieptą prie pasvirusios pušies pavadinome Lokio lieptu. Stotingas lokys pasiteiravo, kaip kimba žuvys. Sakė, žvejojo čia šeštadienį, bet per visą dieną neįkibo nė viena žuvis. Dar lokys papasakojo, kad į mūsų vietą anksčiau būdavo toks konkursas, kad rusakalbiai žvejai išvykdami skambindavo savo sėbrams į Vilnių, kurie atvažiuodavo, perimdavo pakrantę ir toliau iš ežero lupdavo 2-3 kilogramų karšius, o atsitraukdami perduodavo vietą pirmiesiems ir taip toliau non-stop, kol galiausiai nualino Lakają ir čia žuvies dabar yra gerokai mažiau.

Žmonių saikui nėra ribų, o viską apdergti aplinkui – lyg ir savaime suprantama. Anot lokio, vienas senukas šiose apylinkėse turėjo mėgstamą kelmuką, ant kurio vis pasėdėdavo, tačiau vieną dieną po turistų apsilankymo ant savo mėgstamo kelmuko rado… šūdą. O viena nuoga moteris, anot jo, nuo liepto tuštinosi tiesiai į ežerą. „Skanaus“, – palinkėjo lokys, – „Lyną reikia valgyti karštą. Beje, Jūs turbūt nerūkote?“, – padarė akivaizdžią išvadą. „Nerūkome“. „Negi aš toks baisus?“, – vis dar kvatojo atsitraukdamas lokys, negalėdamas patikėti, kad taip išgąsdino Juditą. „Lokį domina žuvis ir galimybė užsirūkyti, nes gyvenant miške netikėtai baigėsi cigaretės“, – nusprendė Judita, kai vėl likome vieni.

Vieni ilgai nebuvome, nes ant fyderio staiga įkibo gražuolis maždaug 700-800 gramų ešerys.

Vaizdo įrašas, Play spausti 2 kartus:

O dabar – pietų pertrauka.

Tik ne brakonieriui vorui, kuris iš debesų verpia savo tinklą. O gal atvirkščiai – iš savo tinklo verpia debesis?

Po pertraukos vėl ėmė kibti.

Galiausiai ežero tolumoje įkliuvo turbūt didžiausias mano gyvenimo laimikis. Tai pajutau iš karto. Spurdėjimas buvo galingas. Šiaip ne taip greitai parvyniojau žuvį arčiau kranto, tada ji bandė sprukti į žoles, kur būtų viską supainiojusi. Pavyko ją suvaldyti, Juditai surikau, kad tiestų graibštą, o kol ji tai darė, žuvis apsivertė vandens paviršiuje ir… nutraukusi sistemėlę paspruko! 2-3 kg karšis, greičiausiai. O gal ir kas nors kito. Pritrūko patyrimo: galėjau labiau išvarginti laimikį, vis atlaisvindamas frikcioną, bet pernelyg norėjau kuo greičiau ištraukti.

Kol kamavo savigrauža, kol aptarinėjome mano klaidas, gyvenimas iš karto leido pasitaisyti – po kelių minučių kitos meškerės signalizatorius ėmė įnirtingai pyspsėti, pakirtau ir… šį kartą viską suvaldžiau puikiai, neperskubėjau, Judita pakišo graibštą ir drauge sužvejojome 1,2 kg 43 centimetrų lyną (pernai pusiasalio iškyšuly buvau pagavęs 44 cm).

O itin sėkmingą dieną vainikavo dar ir štai toks karšis. Nėra ko daugiau norėti.

Galima atsipalaiduoti.

Kai danguje vis labiau ėmė ryškėti žvaigždės, į jas pasižiūrėti atplaukė šis karšis.

Nusprendęs, kad povandeninis kosmosas visgi artimesnis jo širdžiai, sugrįžo atgal į Lakają.

Kitą dieną Lakaja vėl užpankavo ir prieš pat pietus padovanojo štai tokį gražuolį 36 cm. lyną.

Mes vis labiau tapome laukiniai: Judita rado šiek tiek voveraičių, todėl pietums virėme lyno ir voveraičių sriubą.

Kaip nuostabu bent kelias dienas visiškai atsiriboti nuo klastingosios rūšies – žmogaus! Taip sakau ne dėl kokių nors asmeninių psichologinių traumų, kurių netrūko nuo pat vaikystės, o dėl to, kad užtektinai stebėjau pasaulį, kad įsitikinčiau šiuo faktu – taip, žmogus objektyviai yra klastingoji rūšis, net jei iki ausų išsišiepę pozityvininkai į viską siūlytų žiūrėti paprasčiau. Jie turi tokius akinius geltonais stiklais, visą pasaulį perdažančius saulės spalva. Aš irgi tos rūšies atstovas.

Bet gal verčiau dar pažvejokime, nes čia Poetinės žūklės įlankėlė, o ne Filosofinės medžioklės bokštelis.

Po kelių dienų įnirtingų kibimų viskas liovėsi, nutilo, o su grįžusiu karščiu pasitraukė žuvys. Atsisukęs raudono itališko vyno butelį iš šalies turbūt atrodžiau kaip sušiktas romantikas, Rugpjūčio žvaigždžių kino teatre užvertęs galvą į viršų ir silpstančiomis akimis stebintis, kaip iš dangaus atlapo išplyšta viena kita žvaigždė, o vis dar stačiomis ausimis besiklausantis, kaip kitame krante skalambija sodybos šunys. Sodybos, iš kurios visiškai sutemus atsiplėšia valtelė ir su joje švytinčiu žiburėliu kažkas nusiiria palei meldus, kartkartėmis šviesos šaltiniu nuplieksdamas apsnūdusių miškų kontūrus.

Nors Lakaja yra pankuojantis ežeras ir jame kimba dažniausiai per pietus, paryčiais teko pašokti iš palapinės, nes vietoje žadintuvo pasigirdo signalizatoriaus pypsėjimas. Šis karšis pranešė, kad netrukus prasidės nauja diena ir išplaukė atgal į pankuojantį ežerą.

Pušies viršūnėje įstrigo besileidžiantis mėnulis.

Kol gėriau kavą, ežeras užsirūkė.

O vėliau nustebino štai tokia karšiuko, kriauklės ir vandenlapio kompozicija.

Jei tu pabėgsi nuo žmonių, žmonės atbėgs pas tave. Gal kam nors teko patirti tą jausmą, kai ramiai poilsiaujant gamtoje, skaitant knygą, staiga iš už šakų išnyra… tasai tamsiai žalias aplinkosaugininkų automobilis su oranžinėmis juostomis?

Lėtai prasiveria durelės ir iš mašinos išlipa dvi jaunos uniformuotos merginos. „Turbūt kažką darome ne taip?“, – pasitikslina Judita, vietoje labadiena. „Darote“, – nieko gero nežadančia šypsena atsako pareigūnė. „Tai jau turbūt bausite mus?“, – įkišu savo trigrašį ir jaučiu, kaip ima purtyti įsiūtis. Ne dėl to, kad kas nors gresia, o todėl, jog paskutiniąją poilsio dieną kažkas įsiveržia į mūsų akiratį ir kėsinasi suleisti pasaulio, nuo kurio pasprukome, injekciją. „Bausime“, – užtikrintai rėžia aplinkosaugininkė.

Pasirodo, palapinę išdrįsome pasistatyti Labanoro regioninio parko draustinyje. Nei stovyklavietėje, nei poilsiavietėje. Įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Baustini esame vien už tai. Laužo nekūrėme (taip pareigūnės nustatė žvilgtelėjusios į mūsų dujinę viryklę), o automobilis stovi ne ant miško paklotės – jei tokia čia kada ir buvo, tai seniai kiti poilsiautojai per metų metus pavertė ją keliu. Tą pripažino ir atvykėlės.

Žodžiu, tikimybė įkliūti, anot pareigūnių, buvo kokie 3 procentai, bet mes tai sugebėjome, nes aplinkosaugininkai rugpjūtį paskelbė patruliavimo mėnesiu. Ne tada, kai čia krantai vidurvasarį lūžo nuo gausybės šiukšlintojų, o tada, kai beveik visi jau tupi namie ir krauna vaikams į kuprines kanceliarines priemones. Logiška – mažiau darbo ir nervų.

Vis dar purtomas įsiūčio bandau paklausti, kodėl niekas netvarko kelio į Lakajos stovyklavietę, kodėl mes buvome priversti su automobiliu pakibti praeitą kartą, kodėl čia nėra jokių ženklų, kad draustinis ir palapinės statyti negalima. „Visur nepastatysime ženklų“, – atsikerta pareigūnė. „Bet gerų krantų aplink visą ežerą ne tiek ir daug, matote, dauguma apžėlę“, – bandau nenusileisti. „Neišsigąskite, bauda bus tik 15 eurų. Kiti čia sulaukę mūsų vizito iš anksto žino, kad bausime, susimoka baudą ir toliau stovyklauja, o dėl prasto kelio būtinai parašykite skundą“, – ramina jaunos merginos. Dar priduria, kad būna ir tokių, kurie pakrantėse visai vasarai įsikuria palapinių miestelius, į medžius įmontuoja vaizdo kameras, išvažiuoja į darbus, o paskui sugrįžta. Ir ką tu jiems?

Pakazucha. Joms būtinai reikia užfiksuoti kokius nors darbo rezultatus, todėl puola fotografuoti palapinę ir pildyti Administracinio nusižengimo protokolą. Juk atsibeldė čia net iš Ignalinos. Panašu, kad vietų visai nepažįsta, net nežino ar ežeras išnuomotas, gūglina  (neatliko jokių namų darbų), prašo žvejo leidimo, bet negali prisijungti prie sistemų ir patikrinti, ar manasis galioja (išsisaugojęs telefone neturiu). Judita mesteli, kad už leidimą mokėjau kelis kartus daugiau nei pernai, tuomet jos iš karto patiki, kad tokį turiu. Reikia nubausti.

Jei palapinė būtų be dugno, nė neturėtų dėl ko prikibti (galima miegoti ir hamakuose, čia nedraudžiama ilsėtis). Sakau, kad galiu dugną iškirpti, sufleruoju, kad jos tos palapinės galėtų net ir nematyti, jei tik norėtų, nes mes čia ilsėmis tvarkingai ir atsakingai, nė popierėlio ant žemės, buvo net kilusi mintis iš samanų kitų šikpopierius surankioti, bet namie palikau pirštines. Reikia nubausti. Reikia, tai reikia.

„Pažiūrėsime, gal ir pavyks kažkaip užpildyti, kad nebaustų, nepamenu, ar yra tokia galimybė“, – savo žinių spragas atvirai demonstruoja turbūt neseniai mokslus baigusi aplinkosaugininkė. Kita daugiau tyli. Gal tik du žodžius ištarė: taip, ne. Ir šypsosi. Nesivarginkite: čia greičiausiai kaip su automobilio statymu ne vietoje – nebūna jokių įspėjimų. Nusižengei, tai ir susimokėk. Jokių problemų.

Žodis po žodžio atsipalaiduoju (Judita ir taip seniai nurimo), įsikalbame, pareigūnės jau nori likti poilsiauti su mumis, sako, tuoj iš mašinos sumuštinių atsinešime. Darbas darbu, vaidmenys vaidmenimis – visi mes žmonės. Daugiau ar mažiau klastingi, nesvarbu.

Judita prasitaria, kad kada nors norėtų įsigyti sodybą prie ežero, tačiau kalbesnioji aplinkosaugininkė įspėja, kad tai reiškia vienintelį dalyką: teks nuolatos pyktis su žmonėmis. Nes pilna visokių budulių, kurie tyčia įsikuria ir bujoja vos ne po tavo langais. Mes nuolatos sprunkam tenai, kur niekas nematytų, o kai kurių nervų sistemos tokios, kad jiems nusispjauti.

Judita netyčia lepteli, kad mes čia jau keturias dienas poilsiaujame, o gamtos sergėtojos unisonu nusistebi: „Oho!“ Iš karto pagalvoju, kad dabar mūsų baudą padaugins iš keturių. Gal taip ir nenutiks. Jaunos uniformuotos merginos sako, kad mūsų iš čia nevaro, atsisveikina, įlipa į savo tamsiai žalią automobilį su oranžine juosta, atbuline eiga kyla į kalniuką, užgęsta, vėl užsiveda, išgazuoja, išsisuka ir patraukia į tolimesnę medžioklę. Intuityviai surenku palapinę.

Vieni gaudo žuvis, o kiti gaudo tuos, kurie gaudo žuvis. Gamta, natūrali atranka, gyvūnijos pasaulis, džiunglės. Pasaulis taip sudrėbtas, kad svarbu vienas kitam ant uodegų ne vietoje ir nelaiku neužminti, svarbu alkūnėmis vienas kitam šonkaulių nesulaužyti. Viduje visgi išlieka nusižengėlio kartėlis.

Kai žuvys visai liovėsi kibti, iš ežero tolumos dugnine meškere parvilkau tokį laimikį.

Kojinė desertui. Gal geriau nei parvilkti pačią koją. Gal baidarininkas koks pametė. Įdomu, kiek jai metų? Gal istorinė? Pati pirmoji Lietuvos kojinė? Šio laimikio atgal į Lakają nepaleidau – didesnė vis viena neužaugs. Į muziejų nevežiau, įdėjau į šiukšlių maišą – esu tikras aplinkosaugininkas, po šimts oranžinių juostų!

Atsisveikindami sumušėme high five su šiuo nukaršusiu karšiuku ir pradėjau, liaudiškai tariant, vynioti meškeres.

Pirma pavara kildamas į gan statų ir šakotą kalniuką užgesau 3-4 kartus. Matyt, aplinkosaugininkių automobilis varomas visais keturiais ratais. O kas gi čia? Į mūsų vietą iš karto traukia didelis visureigis. Judita sako: „Čia gi lokys už vairo!“ Sustojame, išjungiame variklius ir pro nuleistus langus imame dalintis įspūdžiais.

Lokys domisi, kaip kibo žuvys. Lokys patvirtina, kad čia lynai įkliūva net ir per pietus. Lokys be galo stebisi, kad mus užtiko ir nubaudė aplinkosaugininkės. Jis sako, kad visame rajone jų pajėgos yra itin ribotos – gal tik keli pareigūnai. Lokys čia įsikūrė nuo 199..-ųjų, užaugino vaikus, kuriuos 18 kilometrų žvyrkeliais vežiodavo į mokyklą Švenčionėliuose, dabar ir anūkai čia auga. Lokys ne kartą visureigiu traukė į stovyklavietę vykusius ir ant kelio-skardžio pakibusius poilsiautojus. „Sulaužiau sankabą, kardaną (šito žodžio nežinau, nors tikri vyrai turbūt turėtų žinoti)“, – atsidūsta lokys. „Būkit geri, parašykite skundą“, – prašo jis, kai užsiminėme apie tokią galimybę. To prašė ir aplinkosaugininkės.

Lokys pasakojo, kad kol dėl visokiausių biurokratinių niuansų jam neleido sodybą apsitverti tvora, ramybės neturėdavo beveik visą šiltąjį sezoną. Baidarininkai it siaubo filme visą parą nagais grandė jo langus: vienam duok kavos, kitam į tualetą. Vienas išvažiuodamas iš stovyklavietės pakibo ant kelio-skardžio, nuėjo į greta esančią lokio sodybą, paprašė kastuvo, kad apsikastų. Apsikasė, kastuvą įsimetė į bagažinę ir išrūko. Gal dar ir faką parodė. Aš visiškai tikiu, kad tokių žmonių būna. Tai ir yra klastingosios rūšies atstovai.

„Kuo Jūs vardu?“, – paklausiau lokio. „Robertas“, – atsakė jis. „O mes: Nerijus ir Judita“. Atsisveikinome, per galinio vaizdo veidrodėlį dar mačiau, kaip lokys Robertas aukštu visureigiu apsuka ratelį mūsų poilsiavietėje, kurį laiką važiuoja iš paskos, o paskui nusuka dešinėn.

Žvyrkeliais dardant vokiečių kareivių pilnos Pabradės link (čia jie ir sprogdino poligone užtaisus, kai žvejojau), Judita truputį pagūglino. Pasirodo, Lakajos vietovėje visai neseniai buvo atliekami plyni kirtimai – iškirsta daugybė šimtamečių pušų. Įstatymų spragos, klastingosios rūšies gebėjimas jomis manipuliuoti, godumas, šimtatūkstantiniai ar milijoniniai pelnai, mielieji aplinkosaugininkai, jokių baudų. Po mūsų nediduke palapine samanų tikrai nebuvo. Tiek to, susimokėsime 15 eurų. Šimtametės pušys. Palapinė. Šimtametės pušys. Išguldytos vietoje. Palapinė. Pastatyta ne vietoje. Administracinio nusižengimo protokolas.

Pušyje genena stuksys. Oi, stuksena genys.

 

Nerijus Laurinavičius