Vos uždarius vasaros žūklės sezoną, tapo kažin kaip liūdna, tad nieko nelaukę nusprendėme, kad reikia atidaryti rudens sezoną. Ir kurgi? Ogi ten pat! Labanoro regioniniame parke. Kadangi trims nakvynėms išvykstame sekmadienį, rugsėjo 8 dieną, mūsų puikioji vieta prie Lakajos ežero, kurioje buvome pačioje vasaros pabaigoje, turėtų būti laisva.
Kaip niekad trankiai atsipurtę žvyrkeliais, sustojome prie miško kelio,
vedančio numatytos pakrantės link. Pasakiau Juditai, kad nubėgsiu iki ežero
žvilgtelėti, kad nereikėtų be reikalo įvažinėti. Ir še tau, kad nori! Tas jausmas, kai sėlini sėlini, ir galiausiai
pamatai… pakrantėje jau pūpsantį automobilį.
Gerai,
galvoju, dešiniau, traukiant Lokio liepto
link (taip praeitą kartą praminėme gretimos sodybos šeimininko Roberto krantą),
yra dar viena puiki vieta. Sėlinu sėlinu… Iš še tau, kad nori! Ir čionai pūpso
mašina, po šimts žalčių! Praeitą kartą mes čia maudydavomės (žvejodavau kairiau),
o vienas nedidukas žaltys prašliaužė tiesiai pro mano rūbus. Teks šliaužti
ieškoti kitos vietos.
Bet
prieš tai dar pakalbinau kairiau su moterimi meškeres išsiskleidusį žveją. Jis
sakė, kad bus iki 18 valandos, bet įsikūrusieji dešinėje jau rezervavo krantą
atvykstantiems savo draugams. Taip ir yra, kaip lokys Robertas sakė:
rusakalbiai ežerą alinantys žvejai iš Vilniaus čia krantus vieni kitiems
perleidžia iš rankų į rankas, neįsiterpsi…
Matyt
užkalbintajam žvejui manęs šiek tiek pagailo, tad jis prasitarė, kad
Žukaučiznoje, pasukus į dešinę, galima rasti dar kelias puikias lynų žvejybai
itin tinkamas pakrantes. Nustebau tik dėl dešinės, nes Lakaja prie Žukaučiznos,
važiuojant iš Švenčionėlių pusės, lyg ir tyvuliuoja kairėje. Gal kažkaip
užsisuka? Važiuojame patikrinti, ką darysi.
Prie
Žukaučiznos pasukę į dešinę, tol sukiojomės ir niekaip negalėjome rasti
tinkamos vietos, kol pagaliau supratome, kad blaškomės ne palei Lakają, o prie
Aldikio ežero. Nusispjovę vėl patraukėme Lakajos link.
Liepos
viduryje, kai nepavyko tragišku keliu prasibrauti iki stovyklavietės, tris
naktis buvome apsistoję truputį atokiau, priešais ją. Tą vietą praminiau Kemsyne (nes vanduo buvo truputį
kemsinas). Kemsynėje pagavau kelis smagius karšius, radome daug voveraičių,
virėme sriubą, klausėmės rytais įstabiai giedančių paukščių – visiškas
privatumas, nes prisiparkavęs ant keliuko atsitveri visą likusią pakarantės
dalį, kuri driekiasi iki miško proskynos.
Ir
še tau, kad nori: ir čia jau išpampęs dunkso iš toli matomas busikas! Štai jums ir geri orai, štai jums ir rudens pradžia! Nebenoriu derėtis su jokiais žvejais. Negi dabar
traukti atgal į Vilnių?..
Įsiutęs
dar nusprendžiau važiuoti pasižūrėti tragiškojo kelio į stovyklavietę – gal kas
nors stebuklingai jį sutvarkė? Užsibėgioję skundo taip ir neparašėme, nors mūsų
prašė net pačios už ne vietoje pasistatytą palapinę nubaudusios gamtosaugininkės
ir lokys Robertas. Jei kelias bus toks pats, kaip skardis, tai įsibėgėsiu ir
šausiu su mašina į apačią it nuo tramplino. Juokauju.
Jau
šis pasakojimas tampa tikru kantrybės išbandymu, o vietos ieškojimo aprašymas
turbūt truks ilgiau nei pačios trijų dienų žūklės atpasakojimas. Pakeliui į
stovyklavietę dar stabtelėjau prie takelio, kuris mišku leidžiasi žemyn. Vėl
patraukiau į žvalgybą. PAGALIAU!!! Apačioje radau puikų laisvą krantą. Jį
kažkada esame matę iš stovyklavietės iškyšulio, kuris iš čia atrodo ranka
pasiekiamas. Tiesa, laukia negailestinga sportinė programa, nes daiktus teks
kaip reikiant patampyti, kadangi mašiną paliksime viršuje, kelkraštyje – gal ji
niekam netrukdys ir niekas jos neužkabins. Galime įsitaisyti.
Pirmas
užmetimas kone iš karto pažadino dugninukės signalizatorių, o to kaltininkas
buvo štai ši kuojytė.
Paskui
meškerių galiukai visiškai sustingo, lyg nenorėdami išgądinti besileidžiančios
saulės. Temsta dabar jau gerokai anksčiau…
Nakvojome
automobilyje ant kalniuko, o virš mūsų mašinos stogo ir virš siūbuojančių pušų
padangė plyšo nuo nesuskaičiuojamų žvaigždžių svorio, nuo jų spiečių, tarsi
Kūrėjas būtų nesuvaldęs savo dangiškųjų avilių ir todėl visas jų turinys
chaotiškai išsilakstė į visas šalis. Beprotiškas, smegenimis nesuvokiamas
kosmosas – visatos elektrinė – žibėjo visu pajėgumu.
Ryte
nusileidau nuo kalniuko patikrinti meškerių. Ant kairės įkibo karšiukas. O ir
dešinė nenorėjo pasirodyti veltui praleidusi naktį – parvyniojant į krantą
pajutau gan stiprų spurdėjimą. Ir štai – 38 cm lynas! Galima drąsiai sakyti, kad ne aš jį pagavau, o jis mane.
Turbūt užsikirtęs įsipainiojo į žolių „kelmą“, tad nepajėgė nutraukti
sistemėlės. Vos permetęs meškerę, sulaukiau žaibiško kirtimo ir su kitu panašiu
lynu jau tuoj turėjau pasimatyti akis į akį, tačiau bandant jį įprašyti į
graibštą, šis sukaupęs jėgas nuplėšė kabliuką ir paspruko... Sakyčiau, nei
žvyno, nei uodegos, bet kad ir taip lynai nelabai tų žvynų turi. Ar gerai
perrišau kabliuką, patestavo štai šis ežerų pankas. Turbūt gerai.
O tada jau prasidėjo gulbių ežeras.
Visų pirma į rytinę pramankštą išsiyrė gulbių pora su keliais jau gerokai
ūgtelėjusiais, bet vis dar pilkokais gulbiukais.
Ko tos gulbės tik neišdarinėjo: parplukdžiusios gulbiukus atgal į Poetinės žūklės įlankėlės užkulisius,
toliau plaukiojo, nardė, turškėsi, skraidė virš galvų ir demonstravo sparnų
plotį bei vokalinius sugebėjimus – tikra praūžusios vasaros gulbės giesmė!
Išbandžiau
boilius, bet jais niekas po vandeniu nesusigundė.
Ant
kitų masalų kartais pakibdavo smulkmė.
O
tada priešais mus esančio pusiasalio iškyšulyje, kur pernai gaudėme puikius
lynus, pasigirdo džžž, džžž. Tai reiškia vienintelį dalyką – jei kelias į
stovyklavietę vis dar nesutvarkytas, kažkieno važiuoklė yra pakankamai aukšta,
kad ten patektų. Džžž, džžž, – trankosi automobilio durelės. Greičiausiai
atvyko žvejai.
Gulbių
ežero idilę iš karto ėmė trikdyti patologinių okupantų kalba ir keiksmažodžiai,
vienas iš atvykusių žvejų nedelsdamas puolė skambinti draugui Valėrai ir
įsijungęs telefono garsiakalbį (kad visi aplinkui girdėtų!) raportavo, kad čia
užsibus kelias paras, kad prisiruošti žvejybos pradžiai yra sunkiau nei visa
kita. Tik kalbasi kažin kaip lengvai…
Gulbės
nunarinusios snapus pasislėpė melduose, geniai pritilo – galime lažintis iš
visų mano sliekų ir musių lervų, kad nuo šiol šioje nuostabioje vietoje jokios
ramybės nebeturėsime. „Cha cha cha cha“, – velnišku juoku putoja raportuotojas,
o paskui aukštu balsu kokią valandą Valėrai porina savo paniatkes, be jokio atokvėpio, neužsičiaupdamas. Praminkime jį Šūdine muse (su visa pagarba šūdinėms
musėms), bus lengviau suprasti, apie ką aš čia. Kitas žvejoti atvykęs sėbras
kažką irgi vapa kiek žemesniu balsu.
Po
gerų kelių valandų iš pusiasalio pasigirdo pyp
pypyp pyyyyyyyp… Vadinasi, žvejų žvejai šiaip ne taip pasiruošė meškeres ir
ėmė „groti“ signalizatoriais. Anksčiau aš irgi pernelyg „grodavau“ tais
signalizatoriais, bet paskui supratau, kad užmetus dugninę meškerę, į
signaliztoriaus griovelį valą galima nuleisti tada, kai jau susuki jį tiek, kad
būtų pakankamai įtemptas.
Kadangi
žvejų žvejai iškyšulyje turi po tris meškeres, tai nuolatinis pypsėjimas
nesiliovė nei vakare, nei, naktį, nei paryčiais, o jų vis labiau girtėjančios
srėbtuvės, atrodė, niekada neužsičiaups. Būčiau sutikęs rugsėjį vis dar
tebezyziančių uodų skaičių padauginti iš penkių, kad tik koks nors žvejų
žvejams įkibęs milžiniškas laimikis abu juos paskui save amžiams nusitemptų į
povandeninę karalystę.
Apie
ketvirtą valandą ryto šiaip ne taip ausys abiejų krantų signalizatorių „košėje“
atskyrė, kad pagaliau supypsėjo ir manasis, o pakirtęs į krantą parsivilkau
beveik kilograminį karšį.
Prieš
septynias kitas kilograminis karšis taip rovė, kad iš stovelių išplėšė meškerę,
kuri pliumptelėjo vandenin, vos spėjau sulaikyti. Štai šitas nenaudėlis!
Panašu,
kad kibimai Lakajos ežere tapo daugiau
mažiau standartiniai – žuvys įkliūva ne per pietus, kaip praeitais kartais, o
naktį arba paryčiais.
Dieną kibimai visai liovėsi. Atrodė, kad žuvys išplaukė į kokį nors
seminarą ir žvejus paliko likimo valiai.
„Laba diena“, – vėl pasigirdo už nugarų, kai su Judita krapštinėjomės
aplink dujinę viryklę. Niekad taip nebūna, kad kas nors neateitų. „Ko taip
išsigandote? Mes juk ne kokios nors meškos“, – kvatojo keli ne civilių rūbais
apsirengę vyrai. Juditai vos širdis į kulnus nenusirito iš išgąsčio. Praeitą kartą
apsireiškusį pakrantės sodybos šeimininką praminėme lokiu, nes jis gynėsi, nesąs
lokys, o dabar atėjo nemeškos!
„Kaip kimba žuvys? Kokių egzempliorių pasitaiko?“, – lyg iš smalsumo, lyg
švelniai tardydamas klausinėjo vienas iš pusamžių malonaus balso vyrų. Kitas
truputį pasisukiojo ir patraukė atgal į kalniuką. „Žvejoti ruošiatės?“, – pats
netikėdamas tokia versija paklausiau pareigūno. „Ne, ne, mes miškininkai“, –
nusijuokė jis.
Pasirodo, miškininkai (girininkai) ant kalniuko jau ne pirmą dieną pastebi kelkraštyje
paliktą mūsų automobilį, todėl nusileido pažiūrėti, ar atvykėliams viskas
gerai. Paklausiau, ar aplink mus yra miško žvėrių. Sakė, kad stovyklautojams
vis labiau atsitraukiant, rudeniop iš pakraščių, iš papievių žvėrys vis labiau
grįžta miškop. Tą akimirką pagalvojau, kad dėl pusiasalio iškyšulyje be
atvangos zyziančios Šūdinės musės
šiais metais žvėrys į mišką grįš gerokai vėliau.
Judita pasiteiravo, ar gali čia užklysti vilkas, o gerasis miškininkas
teigė, kad vilko reikia mažiausiai bijoti. Dar pasišnekučiavome apie gulbes (miškininkas
klausė, kiek jauniklių su jomis plaukioja), volunges, strazdus giesmininkus,
gegutes, žuvis ir kitokius gyvus sutvėrimus. Tai buvo toks pareigūnas, kuris
nekėlė grėsmės ir, atrodė, tikrai nenusiteikęs žūtbūt bausti (priešingai, nei
jaunosios entuziastingosios aplinkosaugininkės, nors miškininkų funkcijos gal
ir visai kitokios). Kalbantis susidarė įspūdis, kad atviras nuoširdus ir pagal
pašaukimą savo darbą dirbantis žmogus yra atgaiva visoje toje sisteminėje
mėsmalėje. Praminkime jį Geruoju
miškininku. Jis sakė pažįstąs lokį Robertą.
Gerasis miškininkas palinkėjo susirankioti kuo daugiau saulės spindulių, prisipažino,
kad pats maudosi rytais ežere, o kai kalba pasisuko apie klimato atšilimą,
uždavė klausimą: kas labiausiai teršia mūsų planetą? Akimirką susimąsčiau, o
kai jau prisiminiau ir nedrąsiai tariau atsakymą, jis pabrėžė: gyvulininkystė.
Dar išreiškė rūpestį apie karo metu nuolat sproginėjančias vietoves, kas, jo
manymu, irgi planetos plaučiams nepriduoda sveikatos.
O Šūdinė musė kitame krante
toliau vis labiau plyšavo iš visų plaučių, vis labiau girtėjo, kartais
patologinių okupantų kalbą praskiesdavo lietuviškais intarpais, tada vėl
įsijungęs telefono garsiakalbį skambino irgi apspangusiam Valėrai, daugiau nei
valandą vis sunkiau versdamas liežuvį aiškino, kaip jį uvažalina, prisipažino, kad neseniai palaidojo mamą, todėl dabar
laka ir laks dar daugiau, aptarinėjo bendrus pažįstamus, turbūt kur nors
garažuose montuojančius vogtas padangas, labai piktinosi, kad kažkuris sėbras
drįso kažką negero leptelėti apie Putiną, porino, kad lietuviai yra pyzdabolai ir t.t. ir panašiai. Žodžiu,
tokia yra demokratijos kaina, tokius neretai tenka tverti savo pašonėje. Tuo metu
milžiniško pasididžiavimo jausmas užplūsdavo, kai iš Pabradės poligono
ataidėdavo vis stiprėjančios ir modernėjančios, su amerikiečiais ir vokiečiais
bendradarbiaujančios mūsų kariuomenės pratybų sprogimai.
Kadangi visą dieną ir visą vakarą visiškai niekas nekibo, regis, net ir Šūdinės musės krante liovėsi
signalizatorių pypsėjimai, nusprendžiau eiti ilsėtis ir jau stojausi nuo kėdutės,
kai staiga... dešinysis signalizatorius, lyg nenorėdamas manęs paleisti, ėmė
pratisai triukšmauti. Staigiai pakirtau. Pajutau, kad kažkas kitame gale
stiprokai suspurdėjo. Pamaniau, kad šį kartą įkliuvo gerokai didesnis karšis,
tačiau vos prisivyniojęs laimikį prie kranto, akimirką išvydau po vandeniu
kažką besirangant. Negi ungurys?!
Gerai, kad laiku atleidau frikcioną
– žuvis rovė į kairę, palindo po užmesta kaire meškere, kaip formulė 1 nuvarė į
žoles. Kai vėl ją parsitraukiau atgal ir šiaip ne taip įprašiau į graibštą,
tada suvokiau, kad... pagavau savo pirmąjį gyvenimo šamą!
Vis
tebebandant išsegti į graibšto tinklą įsitrigusį kabliuką, ėmė intensyviai pyspsėti
ir kairės meškerės signalizatorius! Še tau, kad nori po visos paros tylos… Negi
dar vienas šamas? Bet ten tebuvo tik maždaug 400 gramų karšiukas.
Tad
šitaip buvo vainikuota trijų dienų žūklė ir atidarytas rudeninis sezonas
Labanoro regioniniame parke. Per aspera ad astra!
P.S.
Naktį Šūdinė musė staiga ėmė dvėsti –
protarpiais kriokė iš skausmo, kai nusitašė taip, kad jau bandė miegoti, staiga
surėmė stiprūs kojos skausmai. Valėra, Valėra, kas gi dabar išgelbės tavo
draugužį? Kartkartėmis sunerimdavo net aplink besisukiojęs jo draugelis Jūra. Jūra
iki kelių. Juditai pasakiau: „Pamatysi, kita rytą čia bus tylu kaip bažnyčioje“.
Ir neprašoviau – pagirios pagiriuose visgi yra galingas slopinantysis užtaisas.
Mes išvykome, o Šūdinė musė su Jūra
liko paipaliotis nuostabiame gamtos kampelyje, tikroje Poetinės žūklės įlankėlėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą