2024 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

Rudens sutiktuvės Labanoro regioniniame parke: pirmasis gyvenimo ŠAMAS!

Vos uždarius vasaros žūklės sezoną, tapo kažin kaip liūdna, tad nieko nelaukę nusprendėme, kad reikia atidaryti rudens sezoną. Ir kurgi? Ogi ten pat! Labanoro regioniniame parke. Kadangi trims nakvynėms išvykstame sekmadienį, rugsėjo 8 dieną, mūsų puikioji vieta prie Lakajos ežero, kurioje buvome pačioje vasaros pabaigoje, turėtų būti laisva.

Kaip niekad trankiai atsipurtę žvyrkeliais, sustojome prie miško kelio, vedančio numatytos pakrantės link. Pasakiau Juditai, kad nubėgsiu iki ežero žvilgtelėti, kad nereikėtų be reikalo įvažinėti. Ir še tau, kad nori! Tas jausmas, kai sėlini sėlini, ir galiausiai pamatai… pakrantėje jau pūpsantį automobilį.

Gerai, galvoju, dešiniau, traukiant Lokio liepto link (taip praeitą kartą praminėme gretimos sodybos šeimininko Roberto krantą), yra dar viena puiki vieta. Sėlinu sėlinu… Iš še tau, kad nori! Ir čionai pūpso mašina, po šimts žalčių! Praeitą kartą mes čia maudydavomės (žvejodavau kairiau), o vienas nedidukas žaltys prašliaužė tiesiai pro mano rūbus. Teks šliaužti ieškoti kitos vietos.

Bet prieš tai dar pakalbinau kairiau su moterimi meškeres išsiskleidusį žveją. Jis sakė, kad bus iki 18 valandos, bet įsikūrusieji dešinėje jau rezervavo krantą atvykstantiems savo draugams. Taip ir yra, kaip lokys Robertas sakė: rusakalbiai ežerą alinantys žvejai iš Vilniaus čia krantus vieni kitiems perleidžia iš rankų į rankas, neįsiterpsi…

Matyt užkalbintajam žvejui manęs šiek tiek pagailo, tad jis prasitarė, kad Žukaučiznoje, pasukus į dešinę, galima rasti dar kelias puikias lynų žvejybai itin tinkamas pakrantes. Nustebau tik dėl dešinės, nes Lakaja prie Žukaučiznos, važiuojant iš Švenčionėlių pusės, lyg ir tyvuliuoja kairėje. Gal kažkaip užsisuka? Važiuojame patikrinti, ką darysi.

Prie Žukaučiznos pasukę į dešinę, tol sukiojomės ir niekaip negalėjome rasti tinkamos vietos, kol pagaliau supratome, kad blaškomės ne palei Lakają, o prie Aldikio ežero. Nusispjovę vėl patraukėme Lakajos link.

Liepos viduryje, kai nepavyko tragišku keliu prasibrauti iki stovyklavietės, tris naktis buvome apsistoję truputį atokiau, priešais ją. Tą vietą praminiau Kemsyne (nes vanduo buvo truputį kemsinas). Kemsynėje pagavau kelis smagius karšius, radome daug voveraičių, virėme sriubą, klausėmės rytais įstabiai giedančių paukščių – visiškas privatumas, nes prisiparkavęs ant keliuko atsitveri visą likusią pakarantės dalį, kuri driekiasi iki miško proskynos.

Ir še tau, kad nori: ir čia jau išpampęs dunkso iš toli matomas busikas! Štai jums ir geri orai, štai jums ir rudens pradžia! Nebenoriu derėtis su jokiais žvejais. Negi dabar traukti atgal į Vilnių?..

Įsiutęs dar nusprendžiau važiuoti pasižūrėti tragiškojo kelio į stovyklavietę – gal kas nors stebuklingai jį sutvarkė? Užsibėgioję skundo taip ir neparašėme, nors mūsų prašė net pačios už ne vietoje pasistatytą palapinę nubaudusios gamtosaugininkės ir lokys Robertas. Jei kelias bus toks pats, kaip skardis, tai įsibėgėsiu ir šausiu su mašina į apačią it nuo tramplino. Juokauju.

Jau šis pasakojimas tampa tikru kantrybės išbandymu, o vietos ieškojimo aprašymas turbūt truks ilgiau nei pačios trijų dienų žūklės atpasakojimas. Pakeliui į stovyklavietę dar stabtelėjau prie takelio, kuris mišku leidžiasi žemyn. Vėl patraukiau į žvalgybą. PAGALIAU!!! Apačioje radau puikų laisvą krantą. Jį kažkada esame matę iš stovyklavietės iškyšulio, kuris iš čia atrodo ranka pasiekiamas. Tiesa, laukia negailestinga sportinė programa, nes daiktus teks kaip reikiant patampyti, kadangi mašiną paliksime viršuje, kelkraštyje – gal ji niekam netrukdys ir niekas jos neužkabins. Galime įsitaisyti.

Pirmas užmetimas kone iš karto pažadino dugninukės signalizatorių, o to kaltininkas buvo štai ši kuojytė.

Paskui meškerių galiukai visiškai sustingo, lyg nenorėdami išgądinti besileidžiančios saulės. Temsta dabar jau gerokai anksčiau…

Nakvojome automobilyje ant kalniuko, o virš mūsų mašinos stogo ir virš siūbuojančių pušų padangė plyšo nuo nesuskaičiuojamų žvaigždžių svorio, nuo jų spiečių, tarsi Kūrėjas būtų nesuvaldęs savo dangiškųjų avilių ir todėl visas jų turinys chaotiškai išsilakstė į visas šalis. Beprotiškas, smegenimis nesuvokiamas kosmosas – visatos elektrinė – žibėjo visu pajėgumu.

Ryte nusileidau nuo kalniuko patikrinti meškerių. Ant kairės įkibo karšiukas. O ir dešinė nenorėjo pasirodyti veltui praleidusi naktį – parvyniojant į krantą pajutau gan stiprų spurdėjimą. Ir štai – 38 cm lynas! Galima drąsiai sakyti, kad ne aš jį pagavau, o jis mane.

Turbūt užsikirtęs įsipainiojo į žolių „kelmą“, tad nepajėgė nutraukti sistemėlės. Vos permetęs meškerę, sulaukiau žaibiško kirtimo ir su kitu panašiu lynu jau tuoj turėjau pasimatyti akis į akį, tačiau bandant jį įprašyti į graibštą, šis sukaupęs jėgas nuplėšė kabliuką ir paspruko... Sakyčiau, nei žvyno, nei uodegos, bet kad ir taip lynai nelabai tų žvynų turi. Ar gerai perrišau kabliuką, patestavo štai šis ežerų pankas. Turbūt gerai.

O tada jau prasidėjo gulbių ežeras. Visų pirma į rytinę pramankštą išsiyrė gulbių pora su keliais jau gerokai ūgtelėjusiais, bet vis dar pilkokais gulbiukais.

Ko tos gulbės tik neišdarinėjo: parplukdžiusios gulbiukus atgal į Poetinės žūklės įlankėlės užkulisius, toliau plaukiojo, nardė, turškėsi, skraidė virš galvų ir demonstravo sparnų plotį bei vokalinius sugebėjimus – tikra praūžusios vasaros gulbės giesmė!

Išbandžiau boilius, bet jais niekas po vandeniu nesusigundė.

Ant kitų masalų kartais pakibdavo smulkmė.

O tada priešais mus esančio pusiasalio iškyšulyje, kur pernai gaudėme puikius lynus, pasigirdo džžž, džžž. Tai reiškia vienintelį dalyką – jei kelias į stovyklavietę vis dar nesutvarkytas, kažkieno važiuoklė yra pakankamai aukšta, kad ten patektų. Džžž, džžž, – trankosi automobilio durelės. Greičiausiai atvyko žvejai.

Gulbių ežero idilę iš karto ėmė trikdyti patologinių okupantų kalba ir keiksmažodžiai, vienas iš atvykusių žvejų nedelsdamas puolė skambinti draugui Valėrai ir įsijungęs telefono garsiakalbį (kad visi aplinkui girdėtų!) raportavo, kad čia užsibus kelias paras, kad prisiruošti žvejybos pradžiai yra sunkiau nei visa kita. Tik kalbasi kažin kaip lengvai…

Gulbės nunarinusios snapus pasislėpė melduose, geniai pritilo – galime lažintis iš visų mano sliekų ir musių lervų, kad nuo šiol šioje nuostabioje vietoje jokios ramybės nebeturėsime. „Cha cha cha cha“, – velnišku juoku putoja raportuotojas, o paskui aukštu balsu kokią valandą Valėrai porina savo paniatkes, be jokio atokvėpio, neužsičiaupdamas. Praminkime jį Šūdine muse (su visa pagarba šūdinėms musėms), bus lengviau suprasti, apie ką aš čia. Kitas žvejoti atvykęs sėbras kažką irgi vapa kiek žemesniu balsu.

Po gerų kelių valandų iš pusiasalio pasigirdo pyp pypyp pyyyyyyyp… Vadinasi, žvejų žvejai šiaip ne taip pasiruošė meškeres ir ėmė „groti“ signalizatoriais. Anksčiau aš irgi pernelyg „grodavau“ tais signalizatoriais, bet paskui supratau, kad užmetus dugninę meškerę, į signaliztoriaus griovelį valą galima nuleisti tada, kai jau susuki jį tiek, kad būtų pakankamai įtemptas.

Kadangi žvejų žvejai iškyšulyje turi po tris meškeres, tai nuolatinis pypsėjimas nesiliovė nei vakare, nei, naktį, nei paryčiais, o jų vis labiau girtėjančios srėbtuvės, atrodė, niekada neužsičiaups. Būčiau sutikęs rugsėjį vis dar tebezyziančių uodų skaičių padauginti iš penkių, kad tik koks nors žvejų žvejams įkibęs milžiniškas laimikis abu juos paskui save amžiams nusitemptų į povandeninę karalystę.

Apie ketvirtą valandą ryto šiaip ne taip ausys abiejų krantų signalizatorių „košėje“ atskyrė, kad pagaliau supypsėjo ir manasis, o pakirtęs į krantą parsivilkau beveik kilograminį karšį.

Prieš septynias kitas kilograminis karšis taip rovė, kad iš stovelių išplėšė meškerę, kuri pliumptelėjo vandenin, vos spėjau sulaikyti. Štai šitas nenaudėlis!

Panašu, kad kibimai Lakajos ežere tapo daugiau mažiau standartiniai – žuvys įkliūva ne per pietus, kaip praeitais kartais, o naktį arba paryčiais.

Dieną kibimai visai liovėsi. Atrodė, kad žuvys išplaukė į kokį nors seminarą ir žvejus paliko likimo valiai.

„Laba diena“, – vėl pasigirdo už nugarų, kai su Judita krapštinėjomės aplink dujinę viryklę. Niekad taip nebūna, kad kas nors neateitų. „Ko taip išsigandote? Mes juk ne kokios nors meškos“, – kvatojo keli ne civilių rūbais apsirengę vyrai. Juditai vos širdis į kulnus nenusirito iš išgąsčio. Praeitą kartą apsireiškusį pakrantės sodybos šeimininką praminėme lokiu, nes jis gynėsi, nesąs lokys, o dabar atėjo nemeškos!

„Kaip kimba žuvys? Kokių egzempliorių pasitaiko?“, – lyg iš smalsumo, lyg švelniai tardydamas klausinėjo vienas iš pusamžių malonaus balso vyrų. Kitas truputį pasisukiojo ir patraukė atgal į kalniuką. „Žvejoti ruošiatės?“, – pats netikėdamas tokia versija paklausiau pareigūno. „Ne, ne, mes miškininkai“, – nusijuokė jis.

Pasirodo, miškininkai (girininkai) ant kalniuko jau ne pirmą dieną pastebi kelkraštyje paliktą mūsų automobilį, todėl nusileido pažiūrėti, ar atvykėliams viskas gerai. Paklausiau, ar aplink mus yra miško žvėrių. Sakė, kad stovyklautojams vis labiau atsitraukiant, rudeniop iš pakraščių, iš papievių žvėrys vis labiau grįžta miškop. Tą akimirką pagalvojau, kad dėl pusiasalio iškyšulyje be atvangos zyziančios Šūdinės musės šiais metais žvėrys į mišką grįš gerokai vėliau.

Judita pasiteiravo, ar gali čia užklysti vilkas, o gerasis miškininkas teigė, kad vilko reikia mažiausiai bijoti. Dar pasišnekučiavome apie gulbes (miškininkas klausė, kiek jauniklių su jomis plaukioja), volunges, strazdus giesmininkus, gegutes, žuvis ir kitokius gyvus sutvėrimus. Tai buvo toks pareigūnas, kuris nekėlė grėsmės ir, atrodė, tikrai nenusiteikęs žūtbūt bausti (priešingai, nei jaunosios entuziastingosios aplinkosaugininkės, nors miškininkų funkcijos gal ir visai kitokios). Kalbantis susidarė įspūdis, kad atviras nuoširdus ir pagal pašaukimą savo darbą dirbantis žmogus yra atgaiva visoje toje sisteminėje mėsmalėje. Praminkime jį Geruoju miškininku. Jis sakė pažįstąs lokį Robertą.

Gerasis miškininkas palinkėjo susirankioti kuo daugiau saulės spindulių, prisipažino, kad pats maudosi rytais ežere, o kai kalba pasisuko apie klimato atšilimą, uždavė klausimą: kas labiausiai teršia mūsų planetą? Akimirką susimąsčiau, o kai jau prisiminiau ir nedrąsiai tariau atsakymą, jis pabrėžė: gyvulininkystė. Dar išreiškė rūpestį apie karo metu nuolat sproginėjančias vietoves, kas, jo manymu, irgi planetos plaučiams nepriduoda sveikatos.

O Šūdinė musė kitame krante toliau vis labiau plyšavo iš visų plaučių, vis labiau girtėjo, kartais patologinių okupantų kalbą praskiesdavo lietuviškais intarpais, tada vėl įsijungęs telefono garsiakalbį skambino irgi apspangusiam Valėrai, daugiau nei valandą vis sunkiau versdamas liežuvį aiškino, kaip jį uvažalina, prisipažino, kad neseniai palaidojo mamą, todėl dabar laka ir laks dar daugiau, aptarinėjo bendrus pažįstamus, turbūt kur nors garažuose montuojančius vogtas padangas, labai piktinosi, kad kažkuris sėbras drįso kažką negero leptelėti apie Putiną, porino, kad lietuviai yra pyzdabolai ir t.t. ir panašiai. Žodžiu, tokia yra demokratijos kaina, tokius neretai tenka tverti savo pašonėje. Tuo metu milžiniško pasididžiavimo jausmas užplūsdavo, kai iš Pabradės poligono ataidėdavo vis stiprėjančios ir modernėjančios, su amerikiečiais ir vokiečiais bendradarbiaujančios mūsų kariuomenės pratybų sprogimai.

Kadangi visą dieną ir visą vakarą visiškai niekas nekibo, regis, net ir Šūdinės musės krante liovėsi signalizatorių pypsėjimai, nusprendžiau eiti ilsėtis ir jau stojausi nuo kėdutės, kai staiga... dešinysis signalizatorius, lyg nenorėdamas manęs paleisti, ėmė pratisai triukšmauti. Staigiai pakirtau. Pajutau, kad kažkas kitame gale stiprokai suspurdėjo. Pamaniau, kad šį kartą įkliuvo gerokai didesnis karšis, tačiau vos prisivyniojęs laimikį prie kranto, akimirką išvydau po vandeniu kažką besirangant. Negi ungurys?! Gerai, kad laiku atleidau frikcioną – žuvis rovė į kairę, palindo po užmesta kaire meškere, kaip formulė 1 nuvarė į žoles. Kai vėl ją parsitraukiau atgal ir šiaip ne taip įprašiau į graibštą, tada suvokiau, kad... pagavau savo pirmąjį gyvenimo šamą!

Vis tebebandant išsegti į graibšto tinklą įsitrigusį kabliuką, ėmė intensyviai pyspsėti ir kairės meškerės signalizatorius! Še tau, kad nori po visos paros tylos… Negi dar vienas šamas? Bet ten tebuvo tik maždaug 400 gramų karšiukas.

Tad šitaip buvo vainikuota trijų dienų žūklė ir atidarytas rudeninis sezonas Labanoro regioniniame parke. Per aspera ad astra!

P.S. Naktį Šūdinė musė staiga ėmė dvėsti – protarpiais kriokė iš skausmo, kai nusitašė taip, kad jau bandė miegoti, staiga surėmė stiprūs kojos skausmai. Valėra, Valėra, kas gi dabar išgelbės tavo draugužį? Kartkartėmis sunerimdavo net aplink besisukiojęs jo draugelis Jūra. Jūra iki kelių. Juditai pasakiau: „Pamatysi, kita rytą čia bus tylu kaip bažnyčioje“. Ir neprašoviau – pagirios pagiriuose visgi yra galingas slopinantysis užtaisas. Mes išvykome, o Šūdinė musė su Jūra liko paipaliotis nuostabiame gamtos kampelyje, tikroje Poetinės žūklės įlankėlėje.

N.L.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą