Grįžę iš Latvijos, nusprendėme šiek tiek atsipūsti Lietuvos pakrantėje, tiksliau tariant, patraukėme Labanoro regioniniame parke telkšančio Lakajos ežero link. Pusiasalyje įsikūrusią stovyklavietę plaukdami baidarėmis pasiekdavome tiesiog išlipę iš vandens transporto priemonės ir apsistodavome nakčiai, o pernai atradome kelią, kuriuo galima čia patekti ir automobiliu. Pusiasalio iškyšulyje, kur jautiesi gana privačiai, net jei stovyklavietėje retkarčiais būna kitų poilsiautojų, gerai kimba lynai.
Tiesa, kelias
prie pat pusiasalio jau ir pernai žadino adrenaliną – nebuvome tikri, ar pavyks
juo pravažiuoti. O šiemet besileisdami į pamėgtą vietą pakibome tiesiogine ta
žodžio prasme.
Nei pirmyn, nei atgal… Galinis dešinysis ratas apie 30 cm pakilęs nuo žemės. Automobilis kaip reikiant prikrautas turistavimo reikmenų. Ką daryti?.. Išjungiau variklį, užtraukiau rankinį stabdį ir su Judita nuėjome pasižvalgyti į priekį – pusiasalio stovyklavietė tuščia, nė gyvos dvasios. Apmaudu, vos keli šimtai metrų iki ramybės ir poilsio, o mes taip kvailai pakibome…
Kol Judita sunkiai
ištveriamą karštį ir stresą gesino Lakajos ežero vandeniu, po priekiniais ratais
bandžiau kišti kažkokias pakrūmėse rastas lentų nuoplaišas – panašu, kad ne mes
pirmieji šioje vietoje pasimovėme. Ir toks kelias pasitinka vos pravažiavus oficialią
nuorodą „Lakajos ežero stovyklavietė“. Puiki turizmo infrastruktūra XXI
amžiuje!
Kol kišau lentų
atplaišas po priekiniais ratais ir vis atbuline eiga bandžiau ištrūkti iš
spąstų, sugebėjau prasidurti dešinės rankos pirštą, tad tapau šiek tiek panašesnis
į uogautoją nei į žveją. Nei pirmyn, nei atgal.
Skambinome
Regioninio parko direkcijai, dar kažkur, kiek trūkinėjančiu ryšiu pavyko
išgūglinti, ir informavome apie padėtį. Jie ten gerdami kavutę kvatojo, siūlė
skambinti kitur arba 112. Vieta gan atoki, gerai, turime palapinių, atsargų,
neprapultume. Tačiau vis tiek – nei pirmyn, nei atgal. Gal reikės miškais
kulniuoti ieškoti kokių nors kaimyninių kaimų gyventojų ir jų traktoriukų
pagalbos? O jei atvirai, itin atmestinas direkcijų, ar kas ten atsakingas už
stovyklavietes, požiūris, kurį galėčiau apibūdinti nekenčiamiausiu žodžiu chaltūra.
Visa laimė, po
kelioliktojo nesėkmingo karto, priekinius ratus apkaišiojęs visais rastais
lentgaliais, taip užgazavau atgal, kad dešinysis galinis ratas pagaliau sukibo
su žeme ir automobilis purtydamasis į šonus šiaip ne taip atbulas išriedėjo iš
mirties taško! Nuvariau jį kuo toliau nuo skardžiu virstančio
miško kelio.
Taip mes
nepatekome į savo mėgstamą pusiasalį, kur pernai rugpjūčio pabaigos naktimis
stebėdavome dangaus kino seansus, akimis medžiodami krentančias žvaigždes, kur
gaudėme lynus ir prisijaukinome Lakajos ežero gulbę Gloriją.
O kur dabar
prisiglausti? Pabandėme pavažiuoti šiek tiek tolyn nuo nuorodos į stovyklavietę.
Bijodamas vėl pakibti, mašiną su Judita palikęs kelkraštyje, it žvalgybininkas miško
keliu nupėdinau dešinėn, vildamasis surasti kokį nors krantą. Ir radau, po
šimts skardžių! 3-4 puikios vietos palei ežerą išsipūtusios palapinėmis,
apraišiotos hamakais, apsmaigstytos meškerėmis, nustatytos 3-4 metrų ilgio nuo
vaišių lūžtančiais stalais. Pilvoti diedai beigi jų moterys keistai sužiuro į
mane, slampinėjantį ir vertinantį galimybes, kaip nors pravažiuoti pro juos,
prasmukti ir paieškoti vietos tolėliau. Bet čia kelias ir baigiasi. „Buvau
pakibęs“, – paaiškinu diedams situaciją, bet šie tik trūkteli pečiais ir turbūt
galvoja: „Gal jau eik nachuj iš čia“. Gerai, gerai einu, gero poilsio,
prakeiktas vidurvasari…
Kai jau atrodė,
kad su visais turistavimo reikmenimis teks traukti velniop, tai yra Vilniop,
dar patikrinome vieną keliuką, kurį buvome užmatę pernai. Vėl pėstute
pasileidau į žvalgybą, o grįžau su keliolika voveraičių ir su gerąja naujiena:
„Turbūt liksime čia“.
Keliuku iki pat
palapinių statymo vietos automobiliu neprasibrausime, nes jis nelygus, įmanoma
kairėn skardžiu nugarmėti į ežerą arba vėl pakibti, bet nieko, bus puikus
sporto klubas nešiojant daiktus… Svarbiausia, kad čia garantuotas
šimtaprocentinis privatumas, nes ant kelio palikta mašina atsitversime nuo
netikėtų atklydėlių, o už mūsų – vis viena jau akligatvis ar miško proskyna,
nesvarbu, kaip pavadinsi… Beje, čia irgi esame kažkada įsikūrę nakvynei, kai
baidarėmis plaukėme Lakajos maršrutu. Krantas gal ir nestebuklingas, yra keli
priėjimai, vanduo nelabai švarus, bet tai vieni niekai, kai pagalvoji, kad
kelias dienas greičiausiai neteks matyti žmonių. Kiek kairiau, kitame krante –
mūsų pamėgtas lynų pusiasalis, į kurį šį kartą nepatekome.
Nieko nelaukusi
Judita pagamino voveraitiškus pietus, o aš užmečiau dugnines meškeres.
Tądien nieko rimtesnio taip ir neįkibo. Krantas, pasirodo, neitin tinka žvejoti dugnine, švelniai tariant – kiekvieną kartą parsivelki vandnes žolių „kelmus“. Pasižaidžiau su plūdinuke.
Kol galiausiai, besikrapštant palei staliuką tolėliau nuo meškerių, išgirdau išganingą signalizatoriaus pypsėjimą… Atpuldamas dar susikūliau kojos nykštį į žemėje kyšančią šaką, bet užtat iš ežero tolio parsivilkau pirmąjį dėmesio vertą spurdantį karšį.
Žūklė man jau įskaityta, nepuoselėju jokių didesnių lūkesčių, galima stovyklauti toliau.
Iš nepasiektojo-nepažadėtojo kranto į svečius atsiyrė… pernai mūsų prisijaukinta gulbė Glorija.
Kol aš žvejojau, Judita grybavo ir voveraičių armijai surado pirmąjį sezono pulkininką.
Lyniniame stovyklavietės krante, panašu, kažkas įsikūrė, nes naktį paleido šarmankę (kaipgi be jos gamtoje?), aidėjo šūkaliojimai. Gal baidarininkų grupė… Bet gan greitai viskas nutilo, o vėliau priešais esantis pusiasalis ištuštėjo.
Dar kitą dieną paryčiais
bandžiau prie pat kranto lelijų prisivilioti lyną, bet staiga įkliuvo… dar
vienas neblogas karšis!
Ten pat kibo ir toliau, signaliztorius vis neleido nueiti į šoną, bet smulkesnius egzempliorius paleidau – per tris paras vietą šiek tiek užsišėriau ir prisijaukinau.
Ketvirtą dieną išgirdau kažką traškant už mūsų automobilio. Palei krantus vaikštinėjo jaunuolis. Kol jo tėtis aplinkui rankiojo voveraites, truputį su juo šnektelėjau. Jie žvejojo tame krante, kur buvo daug stalų. Paskui diedai matyt išsinešdino ir atlaisvino vietas. Sakė, pagavo kelis karšius iki kilogramo. Panašiai kaip ir aš. Gal kada nors reikės išbandyti tą vietą.
O kol kas nei voveraičių, nei uodegų.
P.S. Beje, nebūk
išsižiojęs kaip lynas, būk kaip Linas, kuris visada išsiveža šiukšles.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą