Žūklė su bendraklasiu Tomu Aujėdo ežere po 24-erių metų nesimatymo

Keistas dalykas yra laikas. Kad labiau suprastum jo tamprumą, reikia bent kartą gyvenime palaikyti meškerę rankose. Pasiskaičiuoji ir tik tada supranti: jei jau po 24-erių metų susitinki prie ežero, vadinasi, šiek tiek nugyvenai… Trejus metus planavom, ir pagaliau pavyko! Visa Europa tą vakarą nusisuko nuo mūsų, o gal mes nusisukome nuo jos – mes ruošėme meškeres naktinei žūklei, o vyrai tą birželio 11-osios vakarą nuo žaliosios vejos vidurio linijos išspyrė pripūstą pūslę, nes prasidėjo 2020-ųjų Europos futbolo čempionatas. 2021-aisiais. Keistas dalykas yra laikas.

Tomas per tuos ilgus nuo mokyklos baigimo prabėgusius metus laiko veltui negaišo ir kaip reikiant apkeliavo pasaulį: aplankė visokias kambodžas, vietnamus, tailandus, indijas, kinijas ir kitokias tolimas bei artimesnes šalis, bet štai atsipūsti po darbų į Elektrėnų r. telkšantį Aujėdo ežerą mėgsta atvykti, kai tik ištaiko galimybę.

Pasilabinę ir šiek tiek retrospektyviai žvilgtelėję praeitin, į priekį užmetėme meškeres. Aujėdas, panašu, tą vakarą ruošėsi būti nebylus, nes jam turbūt reikėjo pasiklausyti, apie ką mes kalbėsimės. Tiesa, ant plūdinių tiek Tomui, tiek man pakibo po vieną kuoją. Žuvies kibirėlyje spardėsi dar viena šiek tiek didesnė už delną kuoja, kurią Tomas, prieš man atvykstant, gavo kaip palikimą iš prieš tai ant kranto žvejojusio žvejo.

Žvejojome trise, nes prie mūsų prisijungė ir keliais metais už mus jaunesnis Tomo brolis. Tad meškerių į valias – viskas paruošta naktinei žūklei. Žuvauti per naktį išsiruošiu itin retai. Tomas apšaudė Aujėdą virtais žirniais, bet žuvys vis nenorėjo susivilioti mūsų masalais. Tik kažkur melduose garsiai rėkavo paukščiai ir, atrodė, šaipėsi iš mūsų: „Žiūrėk, kokie kvailiai susirinko ant kranto, ir dar visi trys!“. Šaipykitės sau į valias, mes juk ne žuvų atvažiavome!

Nors Tomas pasakojo, kad ne kartą šioje vietoje ant kranto išlupęs nemažų karšių, vežė juos į rūkyklą gretimame kaime. Nuoširdžiai norėjo, kad ir aš patirčiau tokių kibimų. Tačiau įkyriai nekibo nei jam, nei jo broliui (kuris yra didžiulis entuziastas ir iš Neries ne kartą ištraukė net keliolikos kilogramų lašišas, kurias paskui paleido atgal!), nei man. Užtat broliai pamokė mane visokių žvejojimo dugnine subtilybių, kurias vėliau imsiu praktikuoti kitose žūklėse.

Maniau, kad čia tik man taip nesiseka: dieną prieš tai buvau nulėkęs iki Spenglo už Pabradės – per visą vakarą pakibo vos kelios nusususios kuojos. Panašu, kad žuvys paskelbė neki(m)badienius. Tomas, sako, kad mokslininkai sako, kad tai gali būti susiję su žuvų plaukiojimo pūslėmis ir su oro slėgiu. Esant tam tikram slėgiui, žuvys tampa vangios, apatiškos, tarsi ištiktos depresijos ir nenori maitintis, sunkiau pasisavina deguonį. Jei teisingai supratau. Bet kai visai nekimba, tokie paaiškinimai puikiai padeda suversti kaltę orui, slėgiui, žemės pasvirimo kosmose kampui ir kaimynų šuniui, kuris kreivai į tave pažiūrėjo, kai dėjaisi meškeres į bagažinę.

Nori nenori, paskui ėmė temti ir atėjo naktis. Uodai įkyriai zyzė savo tiesas, Tomas užkūrė lauželį. Tomo brolis po vidurnakčio susipakavo meškeres ir išrūko į Vilnių. Žuvies kibirėlyje žuvų buvo mažiau nei meškerių ant stovų. Tik tamsoje švytinčios signalizatorių akys ilgesingai žvelgė į užtemusius Aujėdo vandenis ir paslapčia mąstė: „Ir kodėl gi tos žuvys nieko neėda?“.

Apie 1.30 val. Tomas prigulė numigti savo autobusiuke, o aš atsisėdęs prie savojo bolido vairo, mėginau trumpam sulipinti akis, nors sekėsi gan sunkiai. Vos sulipo, už langų ėmė brėkšti. Birželį kažkas Lietuvoje nuolat pavogia naktis. Tad 3.30 val. jau sriūbčiojau kavą iš termosėlio, o 4.00 val. trypčiojau ant kranto prie meškerių. Ežeras užprakaitavo rūku.

Tomas pakirdo prie 8-ias, bet jis nieko neprarado, nes geriau jau pailsėti ir atgauti jėgas, nei per tą laiką nuo kabliuko nusegti vieną kuojytę ir vieną ešeriuką. Spėjau dar ir apspiningauti visą aprėpiamą teritoriją – nė stukt.

„Kaip sekasi?“– išgirdau kuždesį iš už meldų dešinėje. Pagyvenęs žvejys, kuris mėtė plūdę nuo gretimo kranto, kai nuo jo keli jaunuoliai šokę pripučiamon valtin nusiyrė spiningauti, nusprendė užkalbinti mane. „Visai ne kaip“, – atsakiau interesantui. „Aš tai nė vieno kibimo nemačiau“, – pasiguodė pagyvenęs žvejys, kuris vėliau pasirodė ir mūsų krante. „Žuvys turbūt dar neatsigavo nuo pandemijos, kaukės trukdo kibti“, – pagyvenusiam žvejui paaiškino pakirdęs Tomas. Tuo metu kažkas plunksnomis aplipino dangų.

„Sugalvojau“, – tarė Tomas. „Dabar važiuosime į greta esančią uošviją ir tvekinyje pagausime 5-ių kilogramų karpį, tada galėsime skirstytis, pajusi, ką reiškia didžiulė žuvis ant kabliuko“. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Pirmas metimas – ir 250-300 g. karosas ėmė spardytis kitame gale! Paskui kitas ir dar kitas panašaus dydžio. Skanūs žirniai! Paskui karšiukas. Paleidome atgal.

„Čia yra reabilitacijos ir savivertės atgavimo centras“, – tariau Tomui, kuris ant kabliuko užspaudė didžiulį šmotą „Palangos“ duonos, vildamasis pričiupti didelį karpį. Tačiau vis labiau artėjo pietų metas, o žuvys, kaip žinia, viską daro atvirkščiai, joms nusispjauti ant žmonių pasaulio – jūs pietaukite, o mes nusnausime dumblo fotelyje! Na, ir neki(m)badieniams bei oro slėgiui dar kartą pagrūmojome pirštais. Tomas nuoširdžiausiai norėjo, kad man pakibtų didelis karpis, bet gal kitą kartą… „Kibo vakar, kibs rytoj“, – po to pasakė Simonas Žuvų Karalius ir jis turbūt buvo visiškai teisus.

P.S. Tomas, dar kartą atgavęs jėgas, neprarado entuziazmo ir kitą naktį taip pat praleido ant Aujėdo ežero kranto. Jis yra tikras žvejys! „Kelios kuojos ir tona lietaus“, – rašė man žinutę, kai sausas sėdėjau fotelyje ir žiūrėjau Europos futbolo čempionato rungtynes. „Ištryniau programėlę, kuri tą naktį prognozavo didesnį nei vidutinį kibimą“, – pridūrė po to kitoje žinutėje.

Kas tie metai, žūklei jie turbūt niekada netrukdo – svarbiausia entuziazmas!

Nei oro slėgio, nei plaukiojimo pūslių – iki kitų kartų!

Nerijus Ledkalnis

„Poetinės žūklės įlankėlė“

2021-06-11.