Poetinės žūklės įlankėlė: Kol į Snaigyno ežerą nekrenta snaigės

Kelias dienas dviračiais smagiai pasivažinėję Druskininkų apylinkėmis, mano pusjubiliejį nusprendėme paminėti kur nors netoliese, Veisiejų rajone, kurio iki šiol, kad ir kaip nemažai būtume išmaišę Lietuvą, nesame tyrinėję.

„Oi, nieko negaliu patarti“, – rankomis skėstėlėjo Druskininkų žūklės reikmenų parduotuvės darbuotojas, kai atsargiai paprašiau pasufleruoti, į kurią pusę geriau traukti, norint pamirkyti meškeres.

Šiokius tokius namų darbus gimtadienio išvakarėse buvau atlikęs – Google Maps nusižiūrėjau kelis ežerus ir pasirankiojau padrikos informacijos apie juos, tačiau labiausiai neramino vienas faktas. Ilgasis (kone keturių dienų) Žolinių savaitgalis. Jei man kas būtų leidęs pasirinkti, būčiau gimęs savaitę prieš arba savaitę po fucking šventinės dienos. O čia dar orai, kaip tyčia, išpuolė pasakiškai vasariški, tad visi gyventojai kaip pasiutę trauks prie ežerų susirankioti vasaros likučių. Iš visos širdies nekenčiu ilgųjų savaitgalių ir visokio su tuo susijusio šventinio trepsėjimo – esu prisiekęs vykendofobas ir švenčiofobas.

„Pernai bandžiau prie Avirio pažvejoti, apvažiavau visą ežerą, bet taip ir neradau vietos, kur įsiterpti“, – visai neįkvepiančiai porino žūklės reikmenų parduotuvės darbuotojas. Vieną akimirką net kilo noras grįžti atgal į Vilnių, palaukti kol išsitaškys visos šventės ir tada jau traukti stovyklauti į gamtą. „Duokite dvi dėžutės trečio dydžio sliekų ir dvi dėžutės dykūnų“, – paprašiau pardavėjo. Negi dabar varysi į sostinę, kai prisikrovei automobilį trijų-keturių dienų išvykai. „Beje, o kur pats dažniausiai žvejojate?“, – pasmalsavau prieš išeidamas. „Nemune“, – atsakė pardavėjas.

Netoli Veisiejų, kairėje kelio pusėje telkšo ežeriokas Teirus. Šalia automobilio stovėjimo aikštelės pastebėjau informacinę lentą, kad šis vandens telkinys yra privatus. Kadangi radome lieptą ir šiokią tokią pakrantę palapinei, nusprendžiau paskambinti lentoje nurodytu telefono numeriu. Atsiliepusysis viską paaiškino: taip, čia žvejoti galima, tačiau… reikia turėti specialią žuvų gaivinimo įrangą, valas turi būti ne plonesnis nei 0,30 (kad nežalotų žuvies), visi pagauti laimikiai nedelsiant paleidžiami atgal ir t.t. ir pan. Para 15-20 eurų. Telkinys ne vienerius metus nuolatos įžuvinamas, pagaunami ir 15-20 kg egzemplioriai. Labai greitai supratau, kad tokiai žūklei esu visiškai nepasiruošęs, tad palinkėjau sėkmės ir pasakiau, kad galbūt kada nors ateityje užsuksime. O čia ežerioke Teirus pagaunamos žuvys (nuotraukas pasiskolinau iš jų FB paskyros).

Nepasakyčiau, kad mane itin žavi didelių paršų lupimas iš vandens – žūklę suprantu kiek kitaip, nors didesnį egzempliorių įkabinti turbūt visai smagu. Man reikia pačio proceso, tūpčiojimo aplink krantą, priežasties ilgai būti prie vandens telkinio, minčių iš(si)valymo, atitolimo nuo klastingosios rūšies – žmogaus – ir suartėjimo su povandeninėmis paslaptimis, su ant meškerės galiuko kartais nutupiančiais laumžirgiais, su iš meldų staiga išnyrančiomis ančių šeimynėlėmis, su virš galvos pralekiančiomis gervėmis…

Patraukėme Veisiejų link. Bandysime paieškoti vietos prie Snaigyno ežero, o jei nepavyks, kiek tolėliau – ištįsusi Ančia. Keli Snaigyno krantai jau buvo užimti besimaudančiųjų, o prie pat įvažiavimo į „Saulėtekio“ kempingą spygliuočių apsuptyje aptikome jaukią vietelę su pavėsine, staliukais, sūpynėmis, tualetu ir net lauko pirtele, panašia į šiltnamį. Privati valda.

Nesitikėdami, kad čia galėtume apsistoti, paskambinome lentoje nurodytu telefono numeriu. Atsiliepęs komunikabilus vyrukas pasakė, kad šią naktį vieta laisva! Pasijutome lyg išlošę Žolinių loterijoje. Gaila, kad tik viena naktis, bet gimtadienio vakaras užtat garantuotas. Žmogui 10 eurų, iš viso 20. Savininkas mums leido įsikurti ir sakė, kad netrukus kelioms valandoms atvažiuos pjauti žolės. Vieno švariausių Lietuvoje Snaigyno ežero krantas, tiesa, pasiekiamas tik kirtus į kempingą vedantį kelią, kuriuo prarūksta vienas kitas automobilis, tačiau man pavyko užsiimti dešiniau esantį lieptą, ant kurio vakarosime.

Atvykęs savininkas, pasirodo, studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir dabar užsiima kalvystės darbais. Kol jis pjaus žolę, mums pasiūlė pasiplaukioti į nuomos kainą įskaičiuota kelioms jo nuomojamoms pakrantėms skirta valtele. Tik niekaip rakto nepavyko rasti nuo spynos, tad kalvis iš įrankių pilnos automobilio bagažinės išsitraukė diskinį pjūklą ir akimirksniu nurėžė storos grandinės grandį. Spyną atrakins, kai ras raktą, o paskui ją užsegs ant kitos grandies ir baigtas kriukis. Simple. Nebūtų kalvis. Galėtų net vilkui liežuvį paploninti. Pasiplaukiokime po švarutėlį šiet tiek žalsvą Snaigyną.

Kai žolę nupjovęs kalvis išvyko, nuo liepto ėmiau mirkyti plūdę. Iš kempingo atbėgo keli vaikai, o paskui juos vėliau atpuškavo ir tėtis. Pakamantinėję, kaip sekasi, paliko mane ramybėje ir nusprendė vėliau patys pažvejoti iš valties, kurią išsinuomos kempinge. Kaip čia dar gali sektis, jei tik ką įsitaisiau. Štai taip.

O mes galime į taures įsipilti vyno ir paminėti mano pusjubiliejį. Visgi išlošėme Žolinių loterijoje…

Ramiai su Judita bevakarojant ant liepto, už nugarų staiga išniro iš sustojusio automobilio išlipusi klastingoji rūšis – žmogus, moters pavidalu, – ir iš karto ėmė aiškinti, kad ji mums čia leidžia būti, bet… „Matau, kaip reikiant balius, tik stiklų, jaunimas, nepridaužykite, čia rytoj atvyks grupė į mano krantą…“. Taip ir išrėžė rūpestingoji sanitarė. Aš buvau užsiprogramavęs itin pozityviai, gimtadieniškai, tai tik perdėm maloniai atsakiau, kad mes ne tik šiukšlių niekada nepaliekame, bet dar ir kitų surenkame. O šiaip, rūpestingoji sanitare, visų pirma, kur tu buvai, kai mes buvome jaunimas – mūsų vaikai jau greitai bus pilnamečiai. Visų antra, nieko tu čia negali leisti – ežeras yra valstybinis, jo krantai visiems lygiai prieinami pagal įstatymą. Visų trečia, kokia migla užtraukė tavąsias akis, jei neįžiūri, kad čia ramiai su vyno taurėmis sėdi pora, o ne vandalų grupė, kuri daužo butelius. „Kaip reikiant balius“, matai. Pravartu būtų pasitikrinti regėjimą, o gal net ir garsus kartais girdite, ponia? Visada atsiranda klastingosios rūšies atstovų, kurie reikia-nereikia mėgsta pademonstruoti vienokią ar kitokią valdžią, įsivaizduojamą galią. Neatsikirtome į įžeidimą, nors galėjome. Viešpatauk, rūpestingoji sanitare, jei tik tau į sveikatą. Mes laisvų sielų drugeliai, nepavaldūs jūsų viešpatavimui.

Kai sutemo ir virš galvų pakibo Grįžulo ratai, ant dugninės viena po kitos ėmė kibti smagios raudės.

Pasveikinusios mane jos grįžo į Snaigyno gelmes. Paskutinės vasaros smiltys besisukdamos išlekia į apatinę metų smėlio laikrodžio dalį.

Gaila, kad kitą dieną papusryčiavus teko susirinkti palapines ir svarstyti, kur čia toliau pasidėjus.

Į rūpestingosios sanitarės priekrantes taip niekas ir neatvažiavo, o į mūsų vietą vidurdienį atvyko visa kompanija su dviem šunėkais-mopsais, kurie kaipmat ėmė lakstyti po poilsiavietę. Taip skubėjau išvaryti automobilį iš teritorijos, kad pamiršau, jog priekyje buvau pastatęs žvejybos kibirą su masalų dėžutėmis, vanilės-marcipanų buteliuku ir kt. Paverstas kibiras įsigudrino nelūžti, sutrupėjo tik iš jo išslydusi masalų dėžutė ir išsipylė šiek tiek marcipanų skysčio. „Gero poilsio!“, – palinkėjau atvykėliams, kol ant žemės raitėsi laisvę netikėtai gavę dykūnai.

Staiga pajutome, kad nebenorime ilgajam savaitgaliui tik įsibėgėjant ieškoti naujų vietų, iš naujo statyti palapinę ir galbūt vėl ją surinkinėti. Visą karštą dieną dar pasisukiosime prie Snaigyno, pasimaudysime, paiškylausime, o vakare užsuksime į Veisiejus, tada jau trauksime į Vilnių.

Pariedėję vos kelis šimtus metrų nuo nakvynės vietos, aptikome kitą nuomojamą pakarantę, kurioje sukiojosi keli vyrai. Vieną iš jų užkalbinome. Juozas. Privačios valdos šeimininko pažįstamas. Sakė, kad šeimininkas dabar guli ligoninėje, geriau jo netrukdyti, o jei norėtume išsinuomoti vietą, reikėtų skambinti jo žmonai, tačiau čia šį vakarą kažkas jau turi atvykti. Dar Juozas mielai papasakojo, kur aplink Snaigyno salas yra duobių, kur kimba dideli karšiai. Čionai vertėtų atvykti rudenį pažvejoti lydekų, nes išsinuomojęs pakrantę gauni ir valtį. 10 eurų para žmogui. Ši vieta kur kas privatesnė nei ta, kurioje mes apsistojome prieš tai. Tačiau nėra tualeto. Smulkmena, bet jei čia lankosi didesnė grupė, kartais tampa gan nepatogu. Užtat pakrantėje yra didžiulis puikus lieptas, o iki jo – vos keli žingsniai, valtimi nereikia dalintis su kitais.

Juozas, kai užsiminiau apie įžuvintąjį ežerioką Teirus, kurį pravažiavome atvykdami, sakė, kad žino jo šeimininką (visi čia vieni kitus pažįsta) ir kad tasai neturi kojos. Lyg mums tai turėtų rūpėti. Kai skambinau pasiteirauti dėl žūklės Teiruse, net nekilo mintis paklausti, ar atsiliepusysis turi visas kojas. Bet Juozas mus informavo. O mes paprašėme Juozo telefono numerio – kas ten žino, gal kada nors čia dar sugrįšime. „Maudykitės į sveikatą!“, – palinkėjo privačios valdos šeimininko pažįstamas ir išvyko savo keliais.

O mes taip ir padarėme: prisimaudėme, prisideginome ant liepto, ant dujinukės išsivirėme pietų ir kavos, kurią gurkšnodami žvalgėmės į vieną švariausių Lietuvos ežerų, į Snaigyną. Beje, itin poetiškas pavadinimas, netgi labai tinkantis mūsų su Judita muzikiniam tandemui „Šerkšno tyla“.

Kol gurkšnojome kavą, į mus įtartinai žvalgėsi, berods, pilkasis garnys (pataisykite, jei klystu). Gal norėjo nuvaryti pakrantės valtį…