Man visada atrodė, kad plaukimas baidare visai nesuderinamas su žvejyba. Nepaisant to, visada į baidarę įsimesdavau bent vieną meškerykotį. Tai tikrai paįvairina laisvalaikį, ypač, kai žygis trunka kelias paras. Pirmąją naktį praleidome visiškai laukinėje gamtoje, miško gilumoje, ant Lakajos upės skardžio. Kai ryte, vos išlindęs iš palapinės, mirkiau plūdę srovėje ir vieną po kito traukiau kuojytes, ešeriukus, aukšlytes ir karšiukus, kažkas mane itin atidžiai stebėjo. Kažkas, kas atsėlino iš girios ir vis artėdamas kartkartėmis šnarino už žmogų aukštesnes paupio žoles.
Kitą naktį palapinę jau statėme ant ežero kranto, o bežuvaujant plūdine slieku pasivaišino lydekaitė-pieštukas. Man taip nutiko pirmą kartą, o patyrę žvejai sako, kad jiems taip buvę daugybę kartų. Tokie tad reikalai su „kanceliarinėmis priemonėmis“. Visai smagus lynas užkibo ant fyderio ir netruko grįžti į Lakajos ežerą augti toliau...
O smagiausia buvo tai, kad per beveik tris dienas plaukimo Lakajos maršrutu (jį esame įveikę jau bent tris kartus) nesutikome nė vieno kito baidarininko! Nors niekada neplaukiame savaitgaliais, vis tiek tai truputį stebino, nes visgi artėjo pats vidurvasaris. Šiek tiek žvynų ir šiek tiek uodegų:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą