Vos uždarius vasaros žūklės sezoną, tapo kažin kaip liūdna, tad nieko nelaukę nusprendėme, kad reikia atidaryti rudens sezoną. Ir kurgi? Ogi ten pat! Labanoro regioniniame parke. Kadangi trims nakvynėms išvykstame sekmadienį, rugsėjo 8 dieną, mūsų puikioji vieta prie Lakajos ežero, kurioje buvome pačioje vasaros pabaigoje, turėtų būti laisva.
Vakare, jau sutemus, su Judita, kaip muzikinis tandemas „Šerkšno tyla“, smagiai koncertavome Vilniaus senamiestyje, o ryte, tik prašvitus, jau krovėmės palapines ir kitą amuniciją keturių dienų išvykai į gamtą. Net Juseinas Boltas taip greitai nebėgdavo sprintų, kaip mūsų kraštuose pralekia vasara. Reikėtų ją deramai išlydėti.
Antrus metus iš eilės mes ją išlydime Labanoro regioniniame parke, prie Lakajos ežero. Kadangi praeitą kartą į stovyklavietę prasibrauti nepavyko – su automobiliu pakibome ant skardžiu virtusio atitinkamų institucijų netvarkomo kelio ir vos vos pavyko iš ten išsikapanoti (žr. „Poetinės žūklės įlankėlės“ 2024-07-19 reportažą) – tai patraukėme truputį tolėliau. Ten, kur vasaros įkarštyje pakrantės buvo nusėtos stalų, palapinių, meškerių ir hamakų, kur niekaip nepavyko įsisprausti. O dabar, rugpjūčio pabaigoje, prašom – nė gyvos dvasios, stovyklauk, kiek širdis geidžia!
Kelias dienas dviračiais smagiai pasivažinėję Druskininkų apylinkėmis, mano pusjubiliejį nusprendėme paminėti kur nors netoliese, Veisiejų rajone, kurio iki šiol, kad ir kaip nemažai būtume išmaišę Lietuvą, nesame tyrinėję.
„Oi,
nieko negaliu patarti“, – rankomis skėstėlėjo Druskininkų žūklės reikmenų
parduotuvės darbuotojas, kai atsargiai paprašiau pasufleruoti, į kurią pusę
geriau traukti, norint pamirkyti meškeres.
Šiokius tokius namų darbus gimtadienio išvakarėse buvau atlikęs – Google Maps nusižiūrėjau kelis ežerus ir pasirankiojau padrikos informacijos apie juos, tačiau labiausiai neramino vienas faktas. Ilgasis (kone keturių dienų) Žolinių savaitgalis. Jei man kas būtų leidęs pasirinkti, būčiau gimęs savaitę prieš arba savaitę po fucking šventinės dienos. O čia dar orai, kaip tyčia, išpuolė pasakiškai vasariški, tad visi gyventojai kaip pasiutę trauks prie ežerų susirankioti vasaros likučių. Iš visos širdies nekenčiu ilgųjų savaitgalių ir visokio su tuo susijusio šventinio trepsėjimo – esu prisiekęs vykendofobas ir švenčiofobas.
Grįžę iš Latvijos, nusprendėme šiek tiek atsipūsti Lietuvos pakrantėje, tiksliau tariant, patraukėme Labanoro regioniniame parke telkšančio Lakajos ežero link. Pusiasalyje įsikūrusią stovyklavietę plaukdami baidarėmis pasiekdavome tiesiog išlipę iš vandens transporto priemonės ir apsistodavome nakčiai, o pernai atradome kelią, kuriuo galima čia patekti ir automobiliu. Pusiasalio iškyšulyje, kur jautiesi gana privačiai, net jei stovyklavietėje retkarčiais būna kitų poilsiautojų, gerai kimba lynai.
2024 m. birželio 25 d.
Vos atvykęs prie Salų miestelio Dviragio ežero, ėmiau kamantinėti valtį į ežerą tempiantį žveją, kalbėjusį, berods, uteniškio tarme, kuris ruošėsi plaukti spiningauti. Jis patarė toli laimės neieškoti – čia pat, valčių nuleidimo vietoje, mesti dugninę arba bandyti sėkmę kiek kairiau nuo liepto. Echolotas rodo, kad žuvies čia netgi daugiau nei Dviragio ežero platybėse ir užkaboriuose. „Pažįstamas bandė pasigauti aukšlių lydekų žvejybai, o įkibo geras lynas“, – pasakojo patyręs žvejys.
„Keista, pradėjo kibti“, – konstatavo Tomas, vos tik per mistinius Elektrėnus atriedėjau prie dar mistiškesnio Aujėdo ežero. Jau beveik buvau bendraklasį įtikinęs, kad kur tik aš bepasirodau, žuvys staiga išnyksta. Arba taip pasislepia, kad jokiais marcipanais jų neišviliosite nei iš duobių, nei iš meldų.
Iki Joninių yra pats nuostabiausias gamtos metas, tad per kelias savaites kelis kartus ištrūkti žūklei su nakvyne – neabejotinai puikus sprendimas. Medžiuose ūbauja laukiniai karveliai, virš galvų pralekia profesionalusis parasparnininkas gandras, ir akimirką atrodo, kad jo sparnų galiukai siekia skirtingus Aujėdo ežero krantus. Paskui, žuvims be atvangos flirtuojant su dugninių meškerių galūnėlėmis, juodai baltas vaikanešys (toks vaikų į šeimas pristatymo Boltininkas) tipena kažkur už nugaros plytinčioje pievoje ir kalena snapu taip, kad galiausiai surinku Tomui: baik!
Vos tik išvažiavę į šią naktinę žūklę su Tomu supratome, kad ji bus ypatinga. Jau vien dėl to, kad išvykome pavasarį, o grįžti turėsime vasarą. Gegužės 31-oji yra beveik Naujieji metai. Net ir mėnesio pavadinimas iš tos pačios raidės. Naujos žvynuotos viltys, nauji užsimojimai meškerėmis.
Su bendraklasiu Tomu paskutinį kartą žvejojome beveik prieš trejus metus. Tuomet dar visos pandeminės žuvys po vandeniu plaukiojo su kaukėmis – nepatogu kibti. Ko tik nesugalvosi, kad pasiteisintumei, jog nekimba. O šiaip, jei galvojate, kad esate kieti žvejai, pasikvieskite kada nors mane drauge pažvejoti: suteikiu kelias paras galiojančią garantiją, kad niekas nekibs. Vos tik pasirodau pakarantėje, žuvys pasiima atostogų savo sąskaita ir išskrenda į Turkiją paplaukioti viešbučių baseinuose. Tokie mano magnetiniai laukai, čia jau mokslas ir oro slėgis niekuo dėtas.
„Norėčiau pamatyti Šiaurės pašvaistę“, – sako Tomas, vos prisiiartiname prie Elektrėnų rajone telkšančio Aujėdo, kurį bendraklasis pažįsta geriau nei savo 19 pirštų (ar kiek ten standartiškai žmogus turi?). „Bus!“, – atsakau nė kiek neabejodamas. Privažiavę ežerą, telefonu gauname signalų, kad Tomo kolega tame krante, kur žvejojome prieš trejus metus, pagavo kilograminį karšį. Viso gero, šį kartą mes būsime kitoje telkinio pusėje. Ten, kur įteka upelis.
„Tai ką pagavote?“ – jau girdžiu priekaištingą kietų žvejų klausimą. „Šiaurės pašvaistę“, – atsakau nė nemirktelėdamas. Paleidome, kad kitą kartą sugrįžtų didesnė ir spalvingesnė. O mes namo grįžome jau vasarą. Uodai sotūs, likite sveiki.
Ai, tiesa, paryčiais prie Aujėdo išdygo du vietiniai žvejai, kuriuos Tomas pažįsta daugybę metų. Vienas per apžėlusias pievas atmynė dviračiu, kitas atplerpė motoroleriu. Vieno vardas Jonas, kito... Nejonas (nes nepamenu). Vienas žilabarzdis, o kitas su pasagos formos ūsais. Tie pasagos formos ūsai matyt jam ir lėmė sėkmę tą rytą, nes jis dugninuke vienintelis pagavo kažką įdomesnio – puskilograminį lyną. Nors jeigu paklaustumėte paties, turbūt sakytų, kad 800 gramų. Taip jau būna su tais žvejais. Kai jie sako kokius nors skaičius, visada atmeskite tam tikrą infliaciją.
Tomas upelio ir ežero santakoje primeškeriojo gal 50 sprindinių ešeriukų (daugiau negu jam pačiam metų), o kai kas nors retkarčiais paskambindavo, jis pabrėždavo tą skaičių ir, patikėkite manimi, tai skambėdavo labai solidžiai. Vienintelis gyvas padaras šioje žemėje, kuris išties liks patenkintas mūsų žūkle Aujėde – žilabarzdžio katinas. Ėsk į sveikatą, murkly! Vasara prasidėjo.
Nerijus Laurinavičius
2024-06-01
Baigiantis vasarai, Molėtų rajono Lakajos ežeras dar kartą pradžiugino lyniniais laimikiais. Jei pavakarę tekibo už pirštą mažesnės žuvelės, o naktį niekas taip ir nesusigundė kelių fyderių masalais, tai kitos dienos 10 val. ryto į krantą prisiprašiau pirmąjį šios žūklės egzempliorių, 36 cm lyną:
Zarasų rajone yra toks senas turbūt nuo tarybinių laikų išlikęs poilsio namelių kompleksas „Paštys“. Jei norite privatumo, geriau ten nevažiuokite. Jei norite pažvejoti iš valties, geriau važiuokite, nes kiekvienam nameliui ji kaip ir priklauso. Jei norite pažvejoti dugnine, reikės pasistengti susirasti krantą, nes padorių krantų nėra daug. Jei vieną dieną užsišersi kurią nors vietelę, kitą dieną jau gali rasti toje vietelėje palapinę su visa šeima. Laužo šviesa naktyje, guodžia gaivina mane.
Keliolika metų iš eilės čia atvykstantis žvejys vieną po kito puskaršius dugninėmis vidury baltos dienos lupo tiesiog nuo liepto. Kitas, visiškai trūkęs, vis malėsi su spiningu aplink tą lieptą ir gyrėsi, kad pagavo 30-40 kilogramų karšių. „Kur tu tai pagavai?“ – paklausiau šypsodamasis. „Kad aš tau pasakyčiau!“ – atšovė iki ausų išsiviepęs spiningautojas, kuris sunkiai skyrė ežerą nuo sausumos ir vis nesėkmingai bandė iš kelnių išsegti įstrigusią blizgę.
Kitą dieną jis kitiems vyrams, atvykusiems į jo namelį, sakė, kad jaustųsi drąsiai, nes namelyje yra tūkstančiai kambarių. Kažkas negerai tam tipeliui su skaičiais. Mes jį taip ir praminėm – „tūkstančiai kambarių“. Nuo pat ryto vos pastovėdamas ant kojų „tūkstančiai kambarių“ staiga įlėkė į mūsų kiemelį su giliai įpjautu pirštu – gerai, kad nenusipjovė, ruošdamas šašlykus. Pasiūlėme kuo nors aprišti, bet „tūkstančiai kambarių“ atsakė, kad „nereikia, dabar laksiu kraują“ ir apsižiojęs pirštą nuskuodė į savo namelį su tūkstančiais kambarių.
Dar vienas žvejys visą tą laiką, nekreipdamas dėmesio į sausumos batalijas, po ežerą velkiaudamas plaukiojo su visu namu-plaustu. Tol plaukiojo, kol taip ėmė kosėti, jog gulbės, gervės ir visokie kitokie vanagai jo plaukiojantį namą ėmė lenkti puslankiu.
Paskui į sodybą atvyko daug pagyvenusių vyrų ir moterų (žemaičių) su akordeonu ir mūsų kaimynystėje siautėjo, kažką vis gurkštelėdami ir traukdami dainas apie meilę, lauko gėles ir prabėgusią jaunystę.
Tokie tad paštininkiški nuotykiai „Paštyje“. O čia trumpas fotoreportažas:
Man visada atrodė, kad plaukimas baidare visai nesuderinamas su žvejyba. Nepaisant to, visada į baidarę įsimesdavau bent vieną meškerykotį. Tai tikrai paįvairina laisvalaikį, ypač, kai žygis trunka kelias paras. Pirmąją naktį praleidome visiškai laukinėje gamtoje, miško gilumoje, ant Lakajos upės skardžio. Kai ryte, vos išlindęs iš palapinės, mirkiau plūdę srovėje ir vieną po kito traukiau kuojytes, ešeriukus, aukšlytes ir karšiukus, kažkas mane itin atidžiai stebėjo. Kažkas, kas atsėlino iš girios ir vis artėdamas kartkartėmis šnarino už žmogų aukštesnes paupio žoles.
Kitą naktį palapinę jau statėme ant ežero kranto, o bežuvaujant plūdine slieku pasivaišino lydekaitė-pieštukas. Man taip nutiko pirmą kartą, o patyrę žvejai sako, kad jiems taip buvę daugybę kartų. Tokie tad reikalai su „kanceliarinėmis priemonėmis“. Visai smagus lynas užkibo ant fyderio ir netruko grįžti į Lakajos ežerą augti toliau...
O smagiausia buvo tai, kad per beveik tris dienas plaukimo Lakajos maršrutu (jį esame įveikę jau bent tris kartus) nesutikome nė vieno kito baidarininko! Nors niekada neplaukiame savaitgaliais, vis tiek tai truputį stebino, nes visgi artėjo pats vidurvasaris. Šiek tiek žvynų ir šiek tiek uodegų:
Prieš bandant pamirkyti meškerę 2023-čiaisiais, išlindo keli praeito sezono prisiminimai:
Neris, prie Verkių malūno. 2022-08-14.
Dar nespėjus papartinei Joninių uodegai išnykti krūmuose, 2021-ųjų metų birželio 26-ąją, 6-ą valandą ryto, kai į dangaus stadioną ką tik buvo išspirtas Saulės kamuolys, puikiai nusiteikęs kažkur Kretingos rajone myniau greičio pedalą Tūbausių tvenkinio link. Viduryje plento pastebėjau nudaužtą milžinišką kiškį.
Žemėlapyje Tūbausių tvenkinys, atidžiau įsižiūrėjus, irgi primena ant galinių kojų pasistiebusį zuikį. O šis vandens telkinys kažkada atsirado užtvenkus Akmenos upę. Jo ilgis yra apie 3,5 kilometro, o plotis – apie 400 metrų. Turi keletą ilgų atšakų-įlankų, yra išnuomotas, todėl ALIS sistemoje galima įsigyti čia žvejoti tinkamą bilietą.
Keistas dalykas yra laikas. Kad labiau suprastum jo tamprumą, reikia bent kartą gyvenime palaikyti meškerę rankose. Pasiskaičiuoji ir tik tada supranti: jei jau po 24-erių metų susitinki prie ežero, vadinasi, šiek tiek nugyvenai… Trejus metus planavom, ir pagaliau pavyko! Visa Europa tą vakarą nusisuko nuo mūsų, o gal mes nusisukome nuo jos – mes ruošėme meškeres naktinei žūklei, o vyrai tą birželio 11-osios vakarą nuo žaliosios vejos vidurio linijos išspyrė pripūstą pūslę, nes prasidėjo 2020-ųjų Europos futbolo čempionatas. 2021-aisiais. Keistas dalykas yra laikas.
Tomas per tuos ilgus nuo mokyklos baigimo prabėgusius metus laiko veltui negaišo ir kaip reikiant apkeliavo pasaulį: aplankė visokias kambodžas, vietnamus, tailandus, indijas, kinijas ir kitokias tolimas bei artimesnes šalis, bet štai atsipūsti po darbų į Elektrėnų r. telkšantį Aujėdo ežerą mėgsta atvykti, kai tik ištaiko galimybę.
Birželio 3-iosios popietę sumaniau palėkti iki Spenglo arba Pravalo. Gismeteo žadėjo šiltą ir nevėjuotą orą. Bet tada iš kažin kur išlindo kipšas ir žemėlapyje savo kanopa bedė į Arvydus. Pamaniau, kodėl gi ne – reikia juk išbandyti naujas vietas, kurių skambesį lyg ir girdėdavau nuolatos ausyse. Išbandžiau. Pirmą ir paskutinį kartą, pažadu.
Tačiau apie viską iš pradžių. Savo oficialioje svetainėje jie
rašo taip: „Žvejybos darbo laikas – kasdien nuo 8:00 val. iki 18:00 val.“ Čia
man iš karto kyla įtarimas – negi jūs rimtai? Come on! Gal savo reklamuojamuose
tvenkiniuose visas žuvis įkalbėjote dirbti normalias kasdieniškas ofiso
valandas?.. Nesu tikras žvejys, bet pasakykite tikram žvejui, kad pradėsite
žvejoti tik 8-ą ryte, o susivynioti meškeres turėsite jau 18 val. – bijau, jog
pašarų kibirėliu gausite per makufelį.
Todėl skambinu nurodytu telefono numeriu. Atsiliepia atsipūtęs VYRAS. Klausiu, ar galėtume pažvejoti nuo 16 val. iki 21 val. Sako, iki 21-os nepažadu, gal iki 20-os, o gal ir iki 21-os leis. Konkretu. 15 euriukų už 5-ias valandas. OK.
Kai birželio 1-ąją visi puola ginti vaikų, mes puolame... gaudyti žuvų. Baltosios Vokės tvenkinių administratorius Dainius telefonu vėl spyriojosi ir nenorėjo imti 10-ies eurų už pusdienį. Galiausiai nusileido ir sakė, kad bus matyt, gal privažiuosiu. Duobėtu keliu su Judita šiaip ne taip atsibeldėme į vietą ir užmerkiau 2 fyderius į didįjį tvenkinį.
Žinoma, niekas nekibo. Tik vieniša gulbė atplaukė apsižvalgyti, kaip mums sekasi žiūrėti į nejudančius meškerių galiukus. Saulei besileidžiant, ėmiau mirkyti plūdę į užnugarinį kanalą, prie kurio, kitoje pusėje, tarp meldų buvo įsitaisę keli kepurėti žvejai. Kažką jie ten viliojo... Ir man per vieną valandą iš vandens langelio tarp žolių vieną po kito pavyko ištraukti 22 kuojas-raudes ir vieną ešerį.
Kai labai ėmė kibti žuvys, kaip tyčia, itin ėmė kibti ir uodai į veidą. O paskui dar ir pro šalį turėjęs braburgzti automobilis sustojo už nugaros. Demonstratyviai neatsisukau atgal, nes maniau, kad kas nors standartiškai ims klausinėti: na tai kaip, kaip kimba? Bet automobilis burzgė taip garsiai, jog susigundžiau žvilgtelėti. Išvydau trumpa barzdele apžėlusį vyruką, kuris išlipęs lauk mosavo čekių knygele. Dainius. Pirmą kartą susitikome.
Kiek žuvų matote paveikslėlyje? Teisingai, 11. Tiek šiandien sukanka metų „Poetinės žūklės įlankėlės“ tinklaraščiui, skirtam kūrybingiems ir trenktiems žvejams. Per tuos metus su Viliumi pagavome maždaug tiek žuvų. Nei daugiau, nei mažiau. Raidžių daugiau. Sabonis į mus jau žvalgosi gan įtartinai. 11. Gerai, gerai, mes sliūkiname žvejoti ir rašyti toliau. Vien žvynai, vien uodegos! Sapnuose.
„Poetinės žūklės įlankėlės“ redaktorius Nerijus Ledkalnis.
Nuo vaikystės svajojau kada nors gyvenime prie vandens telkinio savomis akimis išvysti… gamtos inspektorius. Vaikystėje žvejoti man visai nesisekė – nuolat susipainiodavau ir mesdavau meškeres į šoną. Negaliu sakyti, kad jau dabar sekasi. Visada pavyzdingai pirkdavau žvejo bilietą, bet niekam negalėdavau jo parodyti.
Senais laikais Vilniuje
gyveno tokia keista žmogysta. Vos įlipusi į troleibusą, ji iš kišenės iš karto
išsitraukdavo mėnesnį bilietą, demonstratyviai iškeldavo jį į orą ir su
begaliniu pasididžiavimu sukiodama į šonus pareikšdavo: „A u menia prajezdnoj!“ (o aš turiu mėnesinį bilietą!).
Kol Judita fotografavo vandens stagarus, rupūžes ir visokius šimtakojus kirminus, netikėtai užkukavo gegutė. Grynųjų pinigų tuo metu kišenės neturėjau (tik keletą sliekų ir konservuotų kukrūzų), bet, manau, šiuolaikinės gegutės turėtų toleruoti ir banko korteles. Nenustebčiau, jei ir jos jau būtų prisijungusios prie šviesolaidinio interneto. Šiais laikais dar būna ir bekontaktis atsiskaitymas.
Aplinkui Vilnių yra labai daug Vokių: Vokė, Trakų Vokė, Mūrinė Vokė, Juodoji Vokė, Baltoji Vokė ir visokios kitokios vokės. Net sunku susivokti, kuri yra kuri. Pradėdamas 2021-ųjų metų šiltąjį žūklės sezoną nusprendžiau apsidairyti Baltojoje Vokėje.
Internete savaitgalį radau
svetainę, kurioje skelbiama, kad dabar taikoma akcija – 7,00 EUR už pusdienį ir
gali sau žvejoti tvenkiniuose. Ragelį pakėlė nuotaikingas Dainius, kuris
paaiškino, kaip tuos tvenkinius rasti ir pažadėjo atvykti atimti pinigus, kai
jau ten pasirodysiu. Pasitikslinau, ar nereikėtų pinigų pasiimti daugiau,
tačiau jis sakė, geriau to nedaryti, nes visus ir atims.
Pirmadienio popietę pasiėmęs septynis eurus, meškeres ir visa kita, sėdau į automobilį ir patraukiau Baltosios Vokės link. Kirtus Pagirius, dešinėje palikus posūkį į Keturiasdešimties totorių kaimą, reikia važiuoti tiesiai per visokias kryžiškes, papiškes ir kitus mikašiūnus, kol galiausiai įriedėjus į Baltosios Vokės gyvenvietę iš karto sukama dešinėn ir Durpininkų (!) gatve traukiama tolyn. Vėliau, pravažiavęs prie pramoninių pastatų traktoriukais besidarbuojančius darbininkus, kiek per anksti susigundžiau pasukti dešinėn, tad pasisukiojęs po pievą, nusprendžiau grįžti pas pravažiuotus vyrukus pasitikslinti kelio.
Šį
rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys,
per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio
stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei
artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų
centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.
Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!
