Spenglas: bundanti gamta, bundanti gamtos inspekcija ir pabudusi gegutė

Nuo vaikystės svajojau kada nors gyvenime prie vandens telkinio savomis akimis išvysti… gamtos inspektorius. Vaikystėje žvejoti man visai nesisekė – nuolat susipainiodavau ir mesdavau meškeres į šoną. Negaliu sakyti, kad jau dabar sekasi. Visada pavyzdingai pirkdavau žvejo bilietą, bet niekam negalėdavau jo parodyti.

Senais laikais Vilniuje gyveno tokia keista žmogysta. Vos įlipusi į troleibusą, ji iš kišenės iš karto išsitraukdavo mėnesnį bilietą, demonstratyviai iškeldavo jį į orą ir su begaliniu pasididžiavimu sukiodama į šonus pareikšdavo: „A u menia prajezdnoj!“ (o aš turiu mėnesinį bilietą!).

Kol Judita fotografavo vandens stagarus, rupūžes ir visokius šimtakojus kirminus, netikėtai užkukavo gegutė. Grynųjų pinigų tuo metu kišenės neturėjau (tik keletą sliekų ir konservuotų kukrūzų), bet, manau, šiuolaikinės gegutės turėtų toleruoti ir banko korteles. Nenustebčiau, jei ir jos jau būtų prisijungusios prie šviesolaidinio interneto. Šiais laikais dar būna ir bekontaktis atsiskaitymas.

Vos užkukavus gegutei, iš už krūmų išlindo… du jauni gamtos inspektoriai, be galo išgąsdinę ant sulankstomos kėdutės patogiai įsitaisiusią ir termosinę kavą gurkšnojančią Juditą. „Laba diena, kaip sekasi?“ – lyg niekur nieko paklausė jie. „Tik prieš pusvalandį pradėjau žvejoti“, – nuotaikingai atsakiau aš, be galo apsidžiaugęs dėl to, kad pagaliau galėsiu kam nors įrodyti, kad turiu žvejo bilietą. A u menia prajezdnoj!

Tiesa, už Pabradės telkšantis Spenglo ežeras priklauso Molėtų rajonui ir jis yra valstybės išnuomotas, tad paprasto žvejo bilieto čia neužtenka. O kur jo užtenka? Nusipirkus metinį žvejo bilietą, kur tik bepasisuksi, beveik visur vis vien reikia mokėti papildomai. Per ALIS (Aplinkos Leidimų Informacinė Sistema) internetu buvau įsigijęs dvi dienas galiojantį bilietą žūklauti Spengle. Užeko gamtos inspektoriams padiktuoti jo numerį ir pasakyti savo vardą. „Linkime pagauti didelę žuvį! Nei žvyno, nei uodegos“, – palinkėjo nueidami mandagūs uniformuoti juonuoliai.

Yra keletas lietuvių pamėgtų posakių, kuriuos galiu ištverti tik tvirtai sukandęs dantis. Vienas iš jų: „Būkim biedni, bet teisingi“ (ypač jei žmogus savo kalboje jį įterpia kaip kas trečią sakinį), o kitas – žvejų įsikąstas ir nuvalkiotas „Nei žvyno, nei uodegos“. O pats absurdiškiausias – „Gyvenimas ne rožėmis klotas“. Rožėmis klotą gyvenimą turbūt beveik visi įsivaizduoja kaip absoliučią palaimą, o man iš šio posakio lenda dygūs spygliai – linkiu jums visiems, kad gyvenimas jokiu būdu nebūtų klotas rožėmis. Absoliutus absurdas, o ne posakis. Logikos klaida.

„Ku-kū“, – tarė gegutė, kai gamtos inspektoriai išnyko krūmuose. Tada paskambino Vilius. „Jei jau pagavai gamtos apsaugą, gali vynioti meškeres ir varyti namo, nes toks laimikis, toli gražu, ne kiekvienam pasitaiko“, – pasiūlė jis. „Pagalvosiu“, – atsakiau jam, į Spenglo tolumą švystelėdamas feederio užtaisą. Netoliese girdėjosi ir kitų žvejų balsai. „Tave persekioja taksistai“, – įspėjo Vilius, kai paskiau, kad ant kranto vėl stovi mašina su taksi numeriais. Tada jis padėjo ragelį.

Tiesą sakant, su gamtos apsauga susidūrėme antrą kartą gyvenime. Prieš keletą metų vienas itin nemalonus tipas iš už krūmų išlindo kažkur Aukštadvario rajone. Jis taip mus su Judita norėjo už ką nors nubausti, kad nėrėsi iš kailio it tikra gyvatė. Atrodė, kad tai jam buvo gyvybės ir mirties klausimas – neišrašysi baudos kvito, išlėksi iš darbo. Deja, jam nepavyko. Visa tai – niekai. Liūdniausia buvo tai, kad prieš akis stovėjo jokio humoro jausmo neturinčios žmogystos pavyzdžių pavyzdys.

Didelės žuvies, aišku, ir vėl nepagavau. Bet smagiai ištraukiau vieną kitą delno dydžio kuoją, keletą karšiukų ir plakių. Ant plūdinės. O raudonieji feederių galiukai tik protarpiais suvirpčiodavo, nors masalus nuo kabliukų kažkas vis nučiulpdavo. Smulkmė. Boilių irgi niekas nenorėjo skanauti. Turbūt truputį ankstoka. Kai nurimo vėjas, ežero paviršius tapo kaip stiklas. Taip nutinka retai. Taksistai išsivažinėjo savo keliais, gegutė užmigo, šimtakojai ir rupūžės išsilakstė į šonus.

„Metas vynioti meškeres“, – tariau Juditai, į krantą sukdamas naujojo savo feederio valą. Ir tada pamačiau, kad ši nauja meškerė tapo pakrikštyta – ant vieno iš kalbliukų buvo pasimovęs karšiukas! Nei žvyno, nei… oi… būkim biedni, bet tesingi, nes gyvenimas gi ne rožėmis klotas.

Iki kitų kartų.

„Poetinės žūklės įlankėlės“ redaktorius Nerijus Ledkalnis.

2021-04-29