Politinė reklama

Septynios priežastys kodėl artimiausiuose rinkimuose verta balsuoti už potencialų Europos parlamento narį, Žuvų neršto partnerį, Tėvynės žuvų koalicijos kandidatą Nr. 5, Vilių Dinstmaną.

Yra kur pasistiebti…

Kodėl visi dažniausiai aprašinėja vien pasisekusias (arba sąlyginai pasisekusias) žūkles? O kaip aprašyti žūklę, kuri buvo visiškai nevykusi, o gal net ir neįvykusi? Paprastai. Tiesiog užtenka, kad pro šalį praeitų koks nors užkietėjęs, patyręs vietinis žvejys (tokių be išimties pasitaiko visur) ir paklaustas apie vietovės ypatumus bei išskirtinybes leptelėtų maždaug taip: „Jau penkerius metus čia žvejoju, dar nesu pagavęs nė vienos žuvies…”. Priplotas tokio atsakymo, iš karto paskambinau neprilygstamam ekspertui Viliui. „Yra kur pasistiebti”, - atsakė Vilius ir padėjo ragelį.

Pokalbiai (2). Mokslo šaknys karčios, o vaisiai?..

Pasibaigusios vasaros ir prasidėjusių naujų mokslo metų proga vėl kalbiname vieną kūrybingiausių ir talentingiausių Europos Sąjungos žvejų, poetą, ekspertą, potencialų Europos parlamento narį ir išradėją Vilių Dinstmaną.

- Pastaruoju metu pikti liežuviai plaka, kad vis dažniau žmonės pastebi Jus Nemenčinės miškuose su pintu krepšeliu rankoje. Ar tai reiškia, kad spiningą ir kitas meškeres iškeitėte į pintą krepšelį? Ar tai reiškia, kad žuvies kvapo trauką nugalėjo grybų aromato vilionės?

- Suprantu, kad nieko nesuprantu. Aš negalėjau spiningo ir kitų meškerių iškeisti į pintą krepšelį, nes grybauju su dviem kibirais! Būtent su dviem… Kad išlaikyčiau lygsvarą - dėl žemėn lenkiančio šilbaravykių ir musmirių svorio. Jei nerandu grybų, prisisemiu pelkių vandens. Žmonės pastebi tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra matoma. Įdomūs vaizdai Nemenčinės miškuose išplaukia keliauninkui, studentui, pensininkui, kurie bent kartą apsiriko mėgindami atpažinti-paragauti įvairiaspalvių margų grybų, apie kuriuos pilkoji masė dažniausiai nekalba. Krimstelėjęs tokių miško gėrybių, gali ilgą laiką girioje praleisti nevalgęs, grįžti namo pėsčiomis ir taip sutaupyti pinigų, nes nebereikia pirkti bilieto… Netgi yra užfiksuotas atvejis, kai Pakruojo pensininkę iš miško namo tempė keli milijonai rudųjų skruzdėlių, o šimtai voverių skandavo: „Grandmother go home!“ Tai reiškia, kad žuvies kvapo trauka visgi nugalėjo grybų aromato viliones.

Pralaužtas vasarinis ledas

Jau maniau, kad šią vasarą „Poetinės žūklės įlankėlė“ galutinai užsitrauks nebepragręžiamu ledu, tačiau šią popietę kaip sniegas iš giedro rugpjūčio dangaus mūsų redakciją užklupo toks visų žūklės sričių eksperto Viliaus-Archangelo reportažas, bent iš dalies pateisinantis ilgai trukusią tylą. Po truputį imu suprasti, kodėl dažniausiai Vilius-Viliai (kaip žinia, ši asmenybė yra išsiskaidžiusi į keletą dalių – kiekviena dalis atsakinga už atskirą žvejybos sritį) mandagiai ir taktiškai atsisako kartu su Aizbergu vykti į vieną ar kitą vandens telkinį. Vilius-Viliai galbūt to ir labai norėtų, bet… …Po šio laiško redakcijai imu abejoti, ar reportažo autoriaus duryse išvis kada nors buvo rankenos… Pagal logines sakinių konstrukcijas ir teksto bei minčių šuolių braižą sunku nustatyti ar laiškas gautas iš Vasaros, ar iš Parko gatvės (šiuo metu tai bando išsiaiškinti kompetetingi ekspertai). Galbūt visa tai ne taip ir svarbu, žodžiu, spręskite patys. Viliaus reportažas:

Vilius ant liepto galo nesnaudžia…

Tuo tarpu Vilius ant liepto galo nesnaudžia… Jo gyvenime dabar vyksta remontas. Vietoje kasmetinės savanoriškos tremties į Sibirą jis ryžtingai pasirinko… Remontą. Tik nežinau, iš didžiosios ar iš mažosios raidės…

O kai remontuotis pabosta, Vilius pasiima spiningą ir eilinį kartą patiria žvejybos miesto ruože malonumus. Kartais jam pavyksta pagauti ne vien Neries tėkmėje besislapstančių „Rimi” prekybos centro vežimėlių, o ir tokių žuvų:

Vilkokšnio lauknešėlis

Vilkokšnis jei ir neapdovanoja įspūdingais trofėjais, tai didesnį ar mažesnį lauknešėlį į užantį visuomet užkiša:

Dienoraščiai iš Lavyso jūros, arba žvejybinė kriminalų dėžutė

2011 birželio 5 d.

Jau maniau, kad taip ir nepavyks prakalbinti Lavyso. Su šeima, grįždami iš Perlojos, sustojome išsimaudyti. Buvau įsimetęs spiningą, tad greitai jį susidūriau ir išbridau į žvalgybą. Jau ne kartą teko įsitikinti, kad šis ežeras nenuspėjamo charakterio. Užsispyręs. Palei kranto liniją, esant tokioms išvien besitęsiančioms seklumoms, tikrai nėra ką veikti. Kai anksčiau forumuose ieškojau informacijos, kaip Lavyse gaudyti lynus, maniau, kad žūklautojai, tvirtinantys, kad dugninę meškerę reikia užmesti įsibridus vos ne iki kaklo, paprasčiausiai šmaikštauja. Pasirodo, visai ne! Tai patvirtino ir vienas patyręs šių kraštų meškeriotojas. Žodžiu, reikia kantriai kuo giliau įsibristi, ir užsomojus šveisti kiek leidžia jėgos centro link…

Pirmoji gimimo diena

Šiandien „Poetinės žūklės įlankėlė” švenčia pirmąjį savo gimtadienį!

Linkime poetiško meldų šlamesio ir švelnaus paslaptingų gelmių dvelktelėjimo…

Pagarbiai

„Poetinės žūklės įlankėlė“.

Kaip užstalės armonika…

Sezoną skelbiame atidarytu! Ekožūklės specialistas V.D. pastebi, kad mūsų sezono atidarymas dažniausiai tuo pačiu yra ir sezono uždarymas. Taip tausojama gamta, mažinamas kuro vartojimas ir taupomas brangus gyvenimo laikas.

Šį kartą nusprendėme išmėginti Vilkokšnį. Pasakymas „šį kartą“ yra tikrai kvailas, nes šis ežeras jau yra tapęs neabejotina mūsų atvirų žūklės sezonų atidarymų tradicija. Jame knibždėte knibžda taip vadinamos „baltos“ žuvies, todėl toks pasirinkimas tokiu metu yra tikrai neprastas. O šiais metais visgi mes ankstyvesni nei pernai – praeitais metais startavome gegužės 1 d., o šiemet – balandžio 16 d. Ir Vilkokšnį šįkart patyrėme visai iš kitos pusės. Anksčiau važiuodavome Aukštadvario kryptimi ir sukdavome į kairę, o šį kartą nuo Trakų važiavome Alytaus kryptimi (per Rūdiškes ir Grendavę) ir sukome į dešinę. Sukti į dešinę reikia ne kaip kažkas viename forume pasakė „pravažiavus Grendavės kaimą“, o dar pačioje Grendavėje, ties upeliu.

Rengdamiesi žūklei kurį laiką svarstėme, ar tikrai visus ežerus jau paliko ledas, net mėginome pakalbinti specialius korespondentus Trakuose, kurie teigė, jog ežerai „praktiškai išsivadavę“. Įvažiavę į Trakus tuo įsitikinome patys. Nei praktiškai, nei teoriškai ledo nebebuvo.

Pokalbiai (1). Nuo ko viskas prasidėjo...

Interviu su vienu kūrybingiausių Lietuvos žvejų ir vienu „Poetinės žūklės įlankėlės” tinklaraščio kūrėju poetu Viliumi Dinstmanu:

- Ar prisimenate pirmąją savo gyvenimo žūklę: kur ir kada visa tai prasidėjo?

 

- Jau tada aš buvau mažas ir mėgau azartinius žaidimus. Mama nenutuokė, su kuo ji turi reikalų… Visa tai įvyko Rusijoje, prieš maždaug 18 metų, kai baigė sukiotis mintys apie moteris, aš susimąsčiau apie žuvis: Kas jos? Kur dauginasi? Kiek kainuoja? Kodėl negaliu? Ir štai vieną dieną kankinamas tokių klausimų ir vedamas asmeninių ambicijų bei alkano katino, įkalbėjau mamą paimti meškeres ir nueiti prie upės, kad mokslų gudrių primokintų ir vaiką gyvenimui nelengvam paruoštų. Jau tada įtariau, kad batoną galima ne tik pačiam valgyti, bet ir kitus valgydinti. Schema paprasta: meškerė - kabliukas - batonas. Mama parodė porą slaptų judesių ir aš supratau, kad žvejyba - tai mano arkliukas. Bet tik tas, kitas, jūrinis. Tada viskas ir prasidėjo…

Katinas žvejys

Viskas beveik kaip senajame animaciniame filme.

O nuotrauka išties tiktų net ir brandos egzamino temai „Sukurkite istoriją“. Tad jeigu Jūsų netenkina kuklūs faktai, jog šis laimikis praeitą rudenį atiteko vienam Viliaus bičiuliui-muselininkui iš Severodvinsko (Archangelsko apskrities miestas šalia Dvinos upės deltos), laisvai galite susigalvoti savą pasakojimą. Galbūt Viliaus bičiulis iš tikrųjų ir yra katinas… (?). Katinas žvejys. Erdvės fantazijoms neribojamos.

Ir žvynai, ir uodegos!

„Poetinės žūklės įlankėlė“.

Lydekai paliepus, mums panorėjus…

Vieną kartą, kai mes su Viliumi jau buvome tapę tikrų tikriausiais žvejais, nutiko tokia istorija:

 Ir žvynai, ir uodegos… Tokios tokelės.

„Poetinės žūklės įlankėlė“.

„Pankas“ su k(u)oja burnoje

Kai Vilius man telefonu pasakojo, kad kažkurią žiemą jis iš po ledo išvyniojo ešerį su koja burnoje, aš nustebęs paklausiau: „Su kieno koja?”.. „Su kuoja”, - patikslino Vilius.

Akys didesnės už pilvą. Šis vaikystėje giliai ir vaizdžiai įsirėžęs posakis itin tinka ešeriams, kuriuos mes su Viliumi kartais vadiname pankais. Be abejo, tinka ir žmonėms. Pasakiškas scenarijus: iš pradžių griebiama avižėlė, o paskui dar ir kuoja (gerai kad ne koja!)… Arba atvirkščiai.

O po to pabundi iš žiemos miego.

Aizbergas, 2011 03 23.

Voras brakonierius, arba ant ko kimba debesys

Neseniai „Nieko rimto” leidyklos išleistoje Sigutės Ach iliustruotoje a.a. Sergejaus Kozlovo knygoje „Ežiukas rūke”, kurią sūnus ketvirtojo gimtadienio proga gavo dovanų ir kurią su malonumu dabar skaito jo tėveliai, stebėdamiesi unikaliomis autoriaus metafizinėmis bei filosofinėmis įžvalgomis ir nepakartojamu vaikišku nuoširdumu, randame stebuklingą istoriją „Kaip pagauti debesį”. Nieko rimto? Anaiptol. Transcendentinė žūklė.

Paskutinės rudeninės akistatos

Kadangi draugas (tovarišč –> tovar_išči) Vilius visai suįžūlėjo ir pradėjo nebejausti ribų, tai atsiuntė tokį elektroninį laišką be lietuviškų raidžių, kurias man galiausiai teko sulietuvinti…

(Kalba šiek tiek taisyta, bet šį kartą necenzūruota):

„Vakar paėmiau vieną šapalą (apie 800 g.) ir meknę (apie 1 kg), nuotraukoje ta kur aukščiau.

Deja, galėjau nufotografuoti tik namie, vonioje, ne natūralioje aplinkoje, nes vonioje nebuvo vandens“. 

Atkreipkite dėmesį į loginę sakinio konstrukciją-seką! Įdomu, čia dedukcija ar indukcija? :) Skaitome toliau:

„Net nežinau, ką ir aprašyti… Vietos sakyti nenoriu, geriau tegul tai lieka paslaptimi. Ne todėl, kad gaila išduoti kitiems, o todėl, kad pavogiau gal 10 obuolių prie šalia stovėjusio namo, po to gali atsekti kas.

Archangelsko apskritis ir lengvasis kultūrizmas

Kol Aizbergas gerokai aptirpusiomis ir apsnūdusiomis briaunomis irstėsi „Miego klinikoje” ir dar šen bei ten, Vilius-Archangelas spėjo nusidanginti į Archangelsko apskritį, Ustjansko rajoną, Levo Ploskoje kaimą, iš kurio neseniai sugrįžo ir parvežė keletą minėtos apylinkės ir joje sugautų laimikių nuotraukų…

Apylinkė:

Miego klinika

Tiksliau, ne miego klinika, o „Miego klinika”. Pirmoji asociacija - vieta, kurioje sėkmingai pabuvus turėtų išnykti miego sutrikimai. Gan originalus kaimo turizmo sodybos, įsikūrusios Kelmės rajone, Raudsparnės kaime, pavadinimas.

Tarsi su vasaros dangumi konkuruojančios laukų platybės, beveik iki raudonumo įkaitęs arklys šalia kelio, keli tvenkiniai, sujungti kanalu, kuris iš „bjauriojo ančiuko” (kadais) virto tikru „krioklių slėniu” su visai jaukiomis pasivaikščiojimo terasomis ir su mediniais loviais šniokščiančio vandens sistemomis… Kopėčios į medį. Lyg į daržinę? Ne, turbūt tik šiaip sau paremtos. Viename iš tvenkinių - salelė, o joje - varpinė su tikrų tikriausiu varpu. Vandeniu nutiestas siūbuojantis beždžiontiltis, jaunavedžių pėdoms ir šliaužiančių suknelių „uodegoms”.

Vilkokšnis (2)

Šiek tiek netikslią informaciją praeitos žūklės metu pateikė velkiautojai. Iš tikrųjų už žvejybą Vilkokšnyje asmeniui reikia mokėti 3 Lt už dieną arba 26 Lt už metus (plastikinės gan erdvios valties nuoma - 25 Lt). Kadangi šį kartą pavažiavome kiek toliau, tai atsidūrėme šalia Vilkokšnio poilsio bazės, kurioje vietinei moterėlei ir sumokėjome duoklę (net kvitą išrašė). Vieta jauki - nedidelis kaimelis ant kranto, pušynėlyje - poilsio bazė su šalia aptvaruose besiganančiais arkliukais, nuo statoko kranto regimos Vilkokšnio vandenų ilgybės su ramiomis įlankėlėmis…

Vilkokšnio raudės

2010 metų gegužės 1 d.

Vilius gan taikliai pastebėjo, kad Tarptautinę darbo žmonių dieną žmogus turėtų dirbti dvigubai, o ne ilsėtis ar apeliuoti į papildomą išeiginę. Jei egzistuotų Tarptautinė nedarbo žmonių diena, tuomet - kitas reikalas. 2010-ųjų metų gegužės pirmajai dienai teko būti šeštadieniu, todėl tokią dieną galėjo dirbti tik išties tarptautinis darbo žmogus, o ne Vilius ir tuo labiau aš, - tarptautinis nedarbo žmogus.

Žvejo išpažintis

2009, spalis

Vilius yra tikras žvejys. Tikrą žvejį pažinsi pagal jo nepagautą žuvį. Tiesa, Vilius žuvies kartais pagauna, bet tai jam netrukdo būti tikru žveju. Štai, pavyzdžiui, vieną rugsėjo pradžios šeštadienį nutarškėjome į Trakus, Vilius sudūrė spiningą, plačiai užsimojo nuo liepto ir, ką Jūs manot (!), iš bundančio vandens nė nemirktelėjęs išvyniojo adatiniais dantukais besišypsančią trijų šimtų gramų lydekaitę! Iš vieno vienas, kaip mėgsta sakyti sportininkai. Vilius daugiau ir nežvejoja, nes jis - tikras žvejys, o ne sportininkas. Susivynioja meškerę ir važiuoja namo. Net ir tada, kai užmetęs pirmą kartą nieko nepagauna. Antro karto niekada nebūna. Gal aš truputį idealizuoju savo bičiulį, gal truputį juokauju, ironizuoju ar pašiepiu, gal man taip tik kartais atrodo, nes tąkart, regis, Vilius pakirto dar vieną panašią žioplą plėšrūnę.