Sezoną skelbiame atidarytu!
Ekožūklės specialistas V.D. pastebi, kad mūsų sezono atidarymas
dažniausiai tuo pačiu yra ir sezono uždarymas. Taip tausojama gamta,
mažinamas kuro vartojimas ir taupomas brangus gyvenimo laikas.
Šį kartą nusprendėme išmėginti
Vilkokšnį. Pasakymas „šį kartą“ yra tikrai kvailas, nes šis ežeras jau
yra tapęs neabejotina mūsų atvirų žūklės sezonų atidarymų tradicija.
Jame knibždėte knibžda taip vadinamos „baltos“ žuvies, todėl toks
pasirinkimas tokiu metu yra tikrai neprastas. O šiais metais visgi mes
ankstyvesni nei pernai – praeitais metais startavome gegužės 1 d., o
šiemet – balandžio 16 d. Ir Vilkokšnį šįkart patyrėme visai iš kitos
pusės. Anksčiau važiuodavome Aukštadvario kryptimi ir sukdavome į kairę,
o šį kartą nuo Trakų važiavome Alytaus kryptimi (per Rūdiškes ir
Grendavę) ir sukome į dešinę. Sukti į dešinę reikia ne kaip kažkas
viename forume pasakė „pravažiavus Grendavės kaimą“, o dar pačioje
Grendavėje, ties upeliu.
Rengdamiesi žūklei kurį laiką svarstėme, ar tikrai visus ežerus jau paliko ledas, net mėginome pakalbinti specialius korespondentus Trakuose, kurie teigė, jog ežerai „praktiškai išsivadavę“. Įvažiavę į Trakus tuo įsitikinome patys. Nei praktiškai, nei teoriškai ledo nebebuvo.
Rūdiškės mums pasirodė labai
nejaukios. Išties asocijuojasi su rūdimis. Iš visų pašalių į pavasario
šviesą lindo agresyvių žmonių žvilgsniai ir rankos, stipriai įsikibusios
į „bambalius“. Kelis kilometrus besitęsiantis tarsi išbombarduotas
kelias (spėjame, kad čia šiuo metu vyksta kelio remonto darbai). Lyg
būtų vėtra praūžusi (ne, ne toji futbolo komanda „Vėtra“, kuri vėliau
persikėlė į sostinę). Kelių kilometrų išbombarduotame miestelio ruože –
net keli šviesoforai! Ne visada ir Vilniuje taip atsitinka. Tiesa,
šviesoforai kažkokie portatyviniai, kaip netikri, butaforiniai. Sustoję
prie pirmojo (lyg ir degė raudona) po kurio laiko ėmėme abejoti, ar jis
iš viso veikia, nes įtartinai ilgai nesiruošė įsižiebti bent jau
geltona. Net kilo mintis, kad reikėtų išlipti ir apžiūrėti – gal
šviesoforas mokamas? Įmeti litą – užsidega geltona, įmeti kitą – prašom
jums ir žalia! Netgi pasvarstėme, kodėl taip galėtų būti – gal koks
vietinis prasiblaivėlis gavo Europos Sąjungos paramą ir įkūrė tokį
smulkųjį savo versliuką… Tačiau taip bemintijant, žalia visgi
įsiplieskė. Stebėdami iš priekio parvažiuojančius automobilius
supratome, kad šviesoforai čia ir viename, ir kitame kelio gale
reguliuoja priešpriešinio eismo srautus, tiksliau sakant, iš pradžių
važiuoja viena kryptimi traukiantys automobiliai, o po to – kita.
Kadangi šis pasakojimas ne apie
Rūdiškes ir ne apie šviesoforų atsiradimo istoriją, todėl visa tai
paliekame užnugaryje ir amerikietiškais kalneliais siūbuojame toliau.
Kartais tiesiog neįmanoma nesistebėti kai kuriais Lietuvos
vietovardžiais… Štai pravažiuojame Bajambalę (traukdami į priekį dėl
greičio net nespėjome teisingai įskaityti, todėl užfiksavome taip –
Bambaliambalė) ir Panošiškes (čia gal kilę iš rusiško žodžio „panošenyj“
– padėvėtas?). Kažkur netoli Panošiškių yra Verknės upės ištakos.
Akimirksniu sugalvojome „Bambaliambalės“ vardo kilimo istoriją: kai visi
čia gyvenantys žmonės prasigėrė taip, jog pamiršo tikrąjį vietovės
pavadinimą, kažkuris vienas, labiausiai išsaugojęs sveiką protą, pasiūlė
visiems parankų ir lengvai įsimenamą pavadinimą. Bambaliambalė (iš
žodžio „bambalis“). Su apylinkės seniūnu išgėrę kelioliką „bambalių“
visi sukirto rankomis ir šalia kelio ant lentelės mėgino užrašyti
„Bambaliambalė“, bet išėjo „Bajambalė“. Ką padarysi. Taip tegul ir
lieka. Arba štai, pavyzdžiui, Trakų rajono pietvakariuose, 3 km į Šiaurę
nuo Dusmenų ežero, Gėjaus (!) pelkėje telkšo nedidelis ežeriukas
Gėjukas (!). O dar sakoma, kad mūsų šalyje visais įmanomais būdais
pažeidžiamos seksualinių mažumų teisės…
Šis reportažas taip pat ir ne apie
Lietuvos vietovardžius, todėl Grendavėje, ties upeliu, sukame į dešinę,
dar šiek tiek pavinguriuojame asfaltuotu keliuku ir nusileidžiame į
šalia Vilkokšnio esančią tvarkingą aikštelę, kur ir pasistatome
automobilį. Ežero pakraštyje – daugybė, kaip Vilius pavadino,
„alkostaliukų“. Krantas kuo puikiausias. Tik žinoma ne žvejybai.
Maudynėms bei šėlionėms. Nesunku įsivaizduoti, kas čia dedasi vasarą…
Guminę valtį palikome bagažinėje.
Nedrąsu kažkaip kol kas su ja lįsti į atvirą vandenį, į neseniai
nutirpusį ežerą… Be to ir vargo per akis – išpakuok, pripūsk, supakuok,
išdžiovink, todėl susirinkome meškeres ir pajudėjome kranto link. Saulė
jau buvo patekėjusi, tyluma visur aplinkui. Vandenyje – nė krepšt.
Vilius dar ruošė savąją vienintelę pasiimtą meškerę,
kažką vaizdžiai pasakojo apie tam tikro mazgo svarbą sistemėlėje, o
aizbergas, nieko nesiklausydamas, su dviem meškerykočiais jau skuodė
liepto link, užsimojęs tuoj pat oficialiai paskelbti ilgai laukto sezono
pradžią. Tik staiga… Neįvertinęs visų galimų slidaus liepto ir guminių
batų sąlyčio pasekmių, nekantrusis pavasario šauklys akimirksniu
vertikalią padėtį pakeitė horizontalia. Kai Vilius atsisuko, pamatė ant
pilvo gulintį aizbergą. Nubalnoti delnai, nulūžusi plūdės viršūnėlė, o
kabliukas su masalu įsmigęs į kairės rankos rodomąjį pirštą. Tai bent
atidarymas! Kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Ne kiekvieną gi
kartą pasiseka pagauti patį save. Įsivaizduojate, kaip kvatotų tokį
reginį išvydusios žuvys? Ir skausmas, ir juokas iki ašarų vienu metu.
Žaizdas bei skausmą akimoju užlaižė ledinis Vilkokšnio vanduo, o juoką
ir ašaras pasidalino aidas ir bundanti pavasario žemė.
Kadangi toji vieta, į kurią iš
pradžių nusileidome apsižvalgyti, mūsų manymu, nelabai tiko žūklei,
truputį pamirkę plūdes, pasukome į kairę, perbridome siaurą į ežerą
įtekantį upeliuką ir patraukėme tolyn. Pakeliui Viliui iš rankų išsprūdo
dėžutė su preciziškai nudailintais jauko kukuliais, todėl teko juos
surinkti atgal ir dar kartą tvardant juoko ašaras įsitikinti, kad
Vilkokšnis ir naujas žūklės sezonas šiemet mus pasitinka tikrai
išmoningai.
Pirmasis laimikis – nedidelis kirvis, kurio kotą pastebėjau šiek tiek kyšantį vandens paviršiuje.
Pamaniau, jog reikia pasiimti ir
įsidėjau į maišelį. Jei daugiau nieko nepagautume, vaikams ir žmonai
parodyčiau bent jau tokį laimikį, iš kurio kaip toje pasakoje galėtume
išsivirti visai neprastą sriubą ar netgi košę.
Paėjėję 100-150 metrų, pamatėme į
ežerą išsikišusį iš šiaudų sudrėbtą T formos lieptą (arba, kitaip
tariant, kažką panašaus į lieptą, nes tai labiau priminė iš tvarto į
gamtą iškeltą kiaulių taką), ant kurio iš pradžių nedrąsiai užkėliau
koją… Galbūt jau, spėju, pagal visą įvykių eigą taip ir laukiate, kad
susmigčiau iki pusės į ledinį vandenį, bet, deja, taip nenutiko visos
žūklės metu. Čia ir praleidome gerą pusdienį, gal net kiek ir ilgiau.
Žuvys aišku nekibo, o Vilius vienu metu prasitarė, kad
jeigu pavyktų pamatyti bent jau vieną timptelėjimą, jis laikytų šią mūsų
žvejybą sėkminga. Vos ištarus šiuos žodžius, aizbergas ant
kiaulaliepčio išvyniojo pirmąją tik šiek tiek už pirštą ilgesnę raudę.
Kaip paskui paaiškėjo, pirmąją ir paskutinę. Tuo tarpu Vilius išlupo dar
14. Jis juokavo, kad aš jam parodžiau vietą, iš kurios reikia traukti.
Ir iš tikrųjų visos 15 žuvelių ant batono (sliekų kaip visada čionai
nepritaikėme – vos vieną vienintelį kažkuri žuvis šiek tiek apkramtė)
pakibo beveik vienoje ir toje pačioje vietoje, šalia meldų. Tartum
tenai, po vandeniu būtų buvusios kokios durelės, pro kurias į ežerą po
žiemos miego įplaukia žuvys. Kibimų patyriau ir daugiau, tačiau
greičiausiai dėl per didelio kabliuko nepavyko sėkmingai pakirsti
nedidelių raudžių, o Vilius visos žvejybos metu naudojo visai mažytį
kabliuką, slankiojantį svarelį ir upinę plūdę. Dėl savo sistemėlės
nesubtilumo (nors kabliuką po pietų pakeičiau į kur kas mažesnį) turbūt
ir buvau taip vienareikšmiškai ignoruojamas šaltakraujų vandens
karalijos gyventojų. O gal dar dėl kažko…
Vilkokšnio kailis protarpiais vis pasišiaušdavo, todėl
plūdinė mūsų žvejyba buvo labiau panaši į spiningavimą. Reikėjo užmesti į
vieną vienintelę vietą, kurioje kibo, tačiau sukilusios bangos plūdes
labai greitai išspjaudavo tolyn nuo meldų. Saulė nusišypsodavo tik
akimirkomis, nuo ežero traukė žvarbokas vėjas. Virš kiaulaliepčio visu
ūgiu išsitiesęs prasklendė grakštusis žvalgas gandras, o kažkur
perdžiūvusiuose melduose kaip motoroleriai unisonu kvarkė varlės, kurios
be jokių skrupulų jau pradėjo pavasarinį savo šokį:
Iš karto po pietų kiaulaliepčiu
tipsendamas užmesti meškerę, ant pačio krašto, tarp kelių stagarų radau
sulankstytą 20 Lt banknotą. Įdomus radinys tokioje vietoje! Kaip vėliau
paaiškėjo – neapsidžiaugiau radęs tai, ką Vilius pametė traukdamas iš
savo kišenės fotoaparatą. Tik niekaip negalėjome suprasti, kaip
stiprokas vėjas visą pietų laiką (apie gerą pusvalandį) nenupūtė
maironkės kur nors į tolimus krantus ar ežero ilgybes arba ežero
nuomotojams, kurie turbūt dar neatitirpo po šaltos žiemos, nes niekas
taip ir nepriplaukė surinkti mokesčio už žvejybą šiame vandens
telkinyje. Kur čia plaukiosi, jei net žuvys iš mūsų juokėsi
povandeniniuose savo seminaruose pelekais baksnodamos į mūsų pusę –
vieninteliai tą dieną pastebėti ir patys nepavojingiausi pasaulyje
žvejai.
Viliui, kuris pasak jo paties,
beveik visada pamiršta į žūklę pasiimti būtiniausią žvejybos įrangą,
gryname ore dažnai kyla genialių idėjų. Šį kartą pietų metu jis siūlė
Vilniuje įsteigti „Kalbos pamiršimo“ mokyklą. Didžiausias tokios
mokyklos mokinio pasiekimas būtų visiškas gimtosios ir kitokių kalbų
pamiršimas. Vien į šonus atlenktos rankos išgirdus bet kokį klausimą.
Kažkas čia ne taip su tuo „pamiršimu“ – tai jis siūlo įkurti „Dingusių
be žinios žmonių pamiršimo centrą“ (bet paskui pamiršta savo ketinimus),
tai dar bala žino ką, o paskui, pamiršęs visą savo žvejybinį inventorių
arba maišelį žuvims susidėti, sėdi ant kranto ir dainuoja dainas… Reikėtų bent jau šeimos gydytojui pasirodyti.
Atgal vairuoti buvo be galo sunku,
nes automobilio stiklus laižanti saulė ir vos kelios valandos miego
prieš žūklę tarė savo žodį. Bet net ir apsnūdusi sąmonė per langus
stebint tarp medžių besislepiančius Vilkokšnio vandenis leido suvokti,
koks visgi ilgas yra šis ežeras. Praeitais metais mes buvome priešingame
jo gale, kurio net užuominų nesimatė nuo šiandieninio kranto. Ilgas
kaip užstalės armonika.
Tokios tokelės.
Ir žvynai, ir uodegos!
Likite sveiki.
Gal bus daugiau.
Bajambolė ir Panošiškės su Jumis!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą