2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Kaip užstalės armonika…

Sezoną skelbiame atidarytu! Ekožūklės specialistas V.D. pastebi, kad mūsų sezono atidarymas dažniausiai tuo pačiu yra ir sezono uždarymas. Taip tausojama gamta, mažinamas kuro vartojimas ir taupomas brangus gyvenimo laikas.

Šį kartą nusprendėme išmėginti Vilkokšnį. Pasakymas „šį kartą“ yra tikrai kvailas, nes šis ežeras jau yra tapęs neabejotina mūsų atvirų žūklės sezonų atidarymų tradicija. Jame knibždėte knibžda taip vadinamos „baltos“ žuvies, todėl toks pasirinkimas tokiu metu yra tikrai neprastas. O šiais metais visgi mes ankstyvesni nei pernai – praeitais metais startavome gegužės 1 d., o šiemet – balandžio 16 d. Ir Vilkokšnį šįkart patyrėme visai iš kitos pusės. Anksčiau važiuodavome Aukštadvario kryptimi ir sukdavome į kairę, o šį kartą nuo Trakų važiavome Alytaus kryptimi (per Rūdiškes ir Grendavę) ir sukome į dešinę. Sukti į dešinę reikia ne kaip kažkas viename forume pasakė „pravažiavus Grendavės kaimą“, o dar pačioje Grendavėje, ties upeliu.

Rengdamiesi žūklei kurį laiką svarstėme, ar tikrai visus ežerus jau paliko ledas, net mėginome pakalbinti specialius korespondentus Trakuose, kurie teigė, jog ežerai „praktiškai išsivadavę“. Įvažiavę į Trakus tuo įsitikinome patys. Nei praktiškai, nei teoriškai ledo nebebuvo.

Rūdiškės mums pasirodė labai nejaukios. Išties asocijuojasi su rūdimis. Iš visų pašalių į pavasario šviesą lindo agresyvių žmonių žvilgsniai ir rankos, stipriai įsikibusios į „bambalius“. Kelis kilometrus besitęsiantis tarsi išbombarduotas kelias (spėjame, kad čia šiuo metu vyksta kelio remonto darbai). Lyg būtų vėtra praūžusi (ne, ne toji futbolo komanda „Vėtra“, kuri vėliau persikėlė į sostinę). Kelių kilometrų išbombarduotame miestelio ruože – net keli šviesoforai! Ne visada ir Vilniuje taip atsitinka. Tiesa, šviesoforai kažkokie portatyviniai, kaip netikri, butaforiniai. Sustoję prie pirmojo (lyg ir degė raudona) po kurio laiko ėmėme abejoti, ar jis iš viso veikia, nes įtartinai ilgai nesiruošė įsižiebti bent jau geltona. Net kilo mintis, kad reikėtų išlipti ir apžiūrėti – gal šviesoforas mokamas? Įmeti litą – užsidega geltona, įmeti kitą – prašom jums ir žalia! Netgi pasvarstėme, kodėl taip galėtų būti – gal koks vietinis prasiblaivėlis gavo Europos Sąjungos paramą ir įkūrė tokį smulkųjį savo versliuką… Tačiau taip bemintijant, žalia visgi įsiplieskė. Stebėdami iš priekio parvažiuojančius automobilius supratome, kad šviesoforai čia ir viename, ir kitame kelio gale reguliuoja priešpriešinio eismo srautus, tiksliau sakant, iš pradžių važiuoja viena kryptimi traukiantys automobiliai, o po to – kita.

Kadangi šis pasakojimas ne apie Rūdiškes ir ne apie šviesoforų atsiradimo istoriją, todėl visa tai paliekame užnugaryje ir amerikietiškais kalneliais siūbuojame toliau. Kartais tiesiog neįmanoma nesistebėti kai kuriais Lietuvos vietovardžiais… Štai pravažiuojame Bajambalę (traukdami į priekį dėl greičio net nespėjome teisingai įskaityti, todėl užfiksavome taip – Bambaliambalė) ir Panošiškes (čia gal kilę iš rusiško žodžio „panošenyj“ – padėvėtas?). Kažkur netoli Panošiškių yra Verknės upės ištakos. Akimirksniu sugalvojome „Bambaliambalės“ vardo kilimo istoriją: kai visi čia gyvenantys žmonės prasigėrė taip, jog pamiršo tikrąjį vietovės pavadinimą, kažkuris vienas, labiausiai išsaugojęs sveiką protą, pasiūlė visiems parankų ir lengvai įsimenamą pavadinimą. Bambaliambalė (iš žodžio „bambalis“). Su apylinkės seniūnu išgėrę kelioliką „bambalių“ visi sukirto rankomis ir šalia kelio ant lentelės mėgino užrašyti „Bambaliambalė“, bet išėjo „Bajambalė“. Ką padarysi. Taip tegul ir lieka. Arba štai, pavyzdžiui, Trakų rajono pietvakariuose, 3 km į Šiaurę nuo Dusmenų ežero, Gėjaus (!) pelkėje telkšo nedidelis ežeriukas Gėjukas (!). O dar sakoma, kad mūsų šalyje visais įmanomais būdais pažeidžiamos seksualinių mažumų teisės…

Šis reportažas taip pat ir ne apie Lietuvos vietovardžius, todėl Grendavėje, ties upeliu, sukame į dešinę, dar šiek tiek pavinguriuojame asfaltuotu keliuku ir nusileidžiame į šalia Vilkokšnio esančią tvarkingą aikštelę, kur ir pasistatome automobilį. Ežero pakraštyje – daugybė, kaip Vilius pavadino, „alkostaliukų“. Krantas kuo puikiausias. Tik žinoma ne žvejybai. Maudynėms bei šėlionėms. Nesunku įsivaizduoti, kas čia dedasi vasarą…

Guminę valtį palikome bagažinėje. Nedrąsu kažkaip kol kas su ja lįsti į atvirą vandenį, į neseniai nutirpusį ežerą… Be to ir vargo per akis – išpakuok, pripūsk, supakuok, išdžiovink, todėl susirinkome meškeres ir pajudėjome kranto link. Saulė jau buvo patekėjusi, tyluma visur aplinkui. Vandenyje – nė krepšt.
Vilius dar ruošė savąją vienintelę pasiimtą meškerę, kažką vaizdžiai pasakojo apie tam tikro mazgo svarbą sistemėlėje, o aizbergas, nieko nesiklausydamas, su dviem meškerykočiais jau skuodė liepto link, užsimojęs tuoj pat oficialiai paskelbti ilgai laukto sezono pradžią. Tik staiga… Neįvertinęs visų galimų slidaus liepto ir guminių batų sąlyčio pasekmių, nekantrusis pavasario šauklys akimirksniu vertikalią padėtį pakeitė horizontalia. Kai Vilius atsisuko, pamatė ant pilvo gulintį aizbergą. Nubalnoti delnai, nulūžusi plūdės viršūnėlė, o kabliukas su masalu įsmigęs į kairės rankos rodomąjį pirštą. Tai bent atidarymas! Kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Ne kiekvieną gi kartą pasiseka pagauti patį save. Įsivaizduojate, kaip kvatotų tokį reginį išvydusios žuvys? Ir skausmas, ir juokas iki ašarų vienu metu. Žaizdas bei skausmą akimoju užlaižė ledinis Vilkokšnio vanduo, o juoką ir ašaras pasidalino aidas ir bundanti pavasario žemė.
Kadangi toji vieta, į kurią iš pradžių nusileidome apsižvalgyti, mūsų manymu, nelabai tiko žūklei, truputį pamirkę plūdes, pasukome į kairę, perbridome siaurą į ežerą įtekantį upeliuką ir patraukėme tolyn. Pakeliui Viliui iš rankų išsprūdo dėžutė su preciziškai nudailintais jauko kukuliais, todėl teko juos surinkti atgal ir dar kartą tvardant juoko ašaras įsitikinti, kad Vilkokšnis ir naujas žūklės sezonas šiemet mus pasitinka tikrai išmoningai.

Pirmasis laimikis – nedidelis kirvis, kurio kotą pastebėjau šiek tiek kyšantį vandens paviršiuje.
Pamaniau, jog reikia pasiimti ir įsidėjau į maišelį. Jei daugiau nieko nepagautume, vaikams ir žmonai parodyčiau bent jau tokį laimikį, iš kurio kaip toje pasakoje galėtume išsivirti visai neprastą sriubą ar netgi košę.

Paėjėję 100-150 metrų, pamatėme į ežerą išsikišusį iš šiaudų sudrėbtą T formos lieptą (arba, kitaip tariant, kažką panašaus į lieptą, nes tai labiau priminė iš tvarto į gamtą iškeltą kiaulių taką), ant kurio iš pradžių nedrąsiai užkėliau koją… Galbūt jau, spėju, pagal visą įvykių eigą taip ir laukiate, kad susmigčiau iki pusės į ledinį vandenį, bet, deja, taip nenutiko visos žūklės metu. Čia ir praleidome gerą pusdienį, gal net kiek ir ilgiau.
Žuvys aišku nekibo, o Vilius vienu metu prasitarė, kad jeigu pavyktų pamatyti bent jau vieną timptelėjimą, jis laikytų šią mūsų žvejybą sėkminga. Vos ištarus šiuos žodžius, aizbergas ant kiaulaliepčio išvyniojo pirmąją tik šiek tiek už pirštą ilgesnę raudę. Kaip paskui paaiškėjo, pirmąją ir paskutinę. Tuo tarpu Vilius išlupo dar 14. Jis juokavo, kad aš jam parodžiau vietą, iš kurios reikia traukti. Ir iš tikrųjų visos 15 žuvelių ant batono (sliekų kaip visada čionai nepritaikėme – vos vieną vienintelį kažkuri žuvis šiek tiek apkramtė) pakibo beveik vienoje ir toje pačioje vietoje, šalia meldų. Tartum tenai, po vandeniu būtų buvusios kokios durelės, pro kurias į ežerą po žiemos miego įplaukia žuvys. Kibimų patyriau ir daugiau, tačiau greičiausiai dėl per didelio kabliuko nepavyko sėkmingai pakirsti nedidelių raudžių, o Vilius visos žvejybos metu naudojo visai mažytį kabliuką, slankiojantį svarelį ir upinę plūdę. Dėl savo sistemėlės nesubtilumo (nors kabliuką po pietų pakeičiau į kur kas mažesnį) turbūt ir buvau taip vienareikšmiškai ignoruojamas šaltakraujų vandens karalijos gyventojų. O gal dar dėl kažko…
Vilkokšnio kailis protarpiais vis pasišiaušdavo, todėl plūdinė mūsų žvejyba buvo labiau panaši į spiningavimą. Reikėjo užmesti į vieną vienintelę vietą, kurioje kibo, tačiau sukilusios bangos plūdes labai greitai išspjaudavo tolyn nuo meldų. Saulė nusišypsodavo tik akimirkomis, nuo ežero traukė žvarbokas vėjas. Virš kiaulaliepčio visu ūgiu išsitiesęs prasklendė grakštusis žvalgas gandras, o kažkur perdžiūvusiuose melduose kaip motoroleriai unisonu kvarkė varlės, kurios be jokių skrupulų jau pradėjo pavasarinį savo šokį:
Iš karto po pietų kiaulaliepčiu tipsendamas užmesti meškerę, ant pačio krašto, tarp kelių stagarų radau sulankstytą 20 Lt banknotą. Įdomus radinys tokioje vietoje! Kaip vėliau paaiškėjo – neapsidžiaugiau radęs tai, ką Vilius pametė traukdamas iš savo kišenės fotoaparatą. Tik niekaip negalėjome suprasti, kaip stiprokas vėjas visą pietų laiką (apie gerą pusvalandį) nenupūtė maironkės kur nors į tolimus krantus ar ežero ilgybes arba ežero nuomotojams, kurie turbūt dar neatitirpo po šaltos žiemos, nes niekas taip ir nepriplaukė surinkti mokesčio už žvejybą šiame vandens telkinyje. Kur čia plaukiosi, jei net žuvys iš mūsų juokėsi povandeniniuose savo seminaruose pelekais baksnodamos į mūsų pusę – vieninteliai tą dieną pastebėti ir patys nepavojingiausi pasaulyje žvejai.

Viliui, kuris pasak jo paties, beveik visada pamiršta į žūklę pasiimti būtiniausią žvejybos įrangą, gryname ore dažnai kyla genialių idėjų. Šį kartą pietų metu jis siūlė Vilniuje įsteigti „Kalbos pamiršimo“ mokyklą. Didžiausias tokios mokyklos mokinio pasiekimas būtų visiškas gimtosios ir kitokių kalbų pamiršimas. Vien į šonus atlenktos rankos išgirdus bet kokį klausimą. Kažkas čia ne taip su tuo „pamiršimu“ – tai jis siūlo įkurti „Dingusių be žinios žmonių pamiršimo centrą“ (bet paskui pamiršta savo ketinimus), tai dar bala žino ką, o paskui, pamiršęs visą savo žvejybinį inventorių arba maišelį žuvims susidėti, sėdi ant kranto ir dainuoja dainas… Reikėtų bent jau šeimos gydytojui pasirodyti.

Atgal vairuoti buvo be galo sunku, nes automobilio stiklus laižanti saulė ir vos kelios valandos miego prieš žūklę tarė savo žodį. Bet net ir apsnūdusi sąmonė per langus stebint tarp medžių besislepiančius Vilkokšnio vandenis leido suvokti, koks visgi ilgas yra šis ežeras. Praeitais metais mes buvome priešingame jo gale, kurio net užuominų nesimatė nuo šiandieninio kranto. Ilgas kaip užstalės armonika.

Tokios tokelės.

Ir žvynai, ir uodegos!

Likite sveiki.

Gal bus daugiau.

Bajambolė ir Panošiškės su Jumis!
„Poetinės žūklės įlankėlė“.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą