Voras brakonierius, arba ant ko kimba debesys

Neseniai „Nieko rimto” leidyklos išleistoje Sigutės Ach iliustruotoje a.a. Sergejaus Kozlovo knygoje „Ežiukas rūke”, kurią sūnus ketvirtojo gimtadienio proga gavo dovanų ir kurią su malonumu dabar skaito jo tėveliai, stebėdamiesi unikaliomis autoriaus metafizinėmis bei filosofinėmis įžvalgomis ir nepakartojamu vaikišku nuoširdumu, randame stebuklingą istoriją „Kaip pagauti debesį”. Nieko rimto? Anaiptol. Transcendentinė žūklė.

Vėlyvą rudenį Ežiukas ir Meškiukas nusprendė paskutinį kartą pameškerioti. Štai sėdi jie prie tylumoje tekančios upės ir kalbasi (toliau pateiksiu keletą ištraukėlių iš šios istorijos):

„O jeigu mes sugausime debesį? - pamanė jis. - Ką tada su juo darysime?
- Ežiuk! - tarė Meškiukas. - Ką darysime, jeigu sugausime debesį?
- Nesugausime, - nuramino Ežiukas. - Debesys ant sausų žirnių nekimba! Štai jeigu gaudytume su pienių pūkeliais…
- Ar su piene galima pagauti debesį?
- Žinoma! - tarė Ežiukas. - Debesys ant pienių pūkelių ir tekimba!”

Dialogas, kuriam toli gražu neprilygsta daugumos diplomuotų ar kitokių filosofų savimeiliški postringavimai ir tuščiažodžiavimai.

Žodžiu, Ežiukas ir Meškiukas sėdėjo ant siauro beržinio lieptelio ir kantriai laukė pirmųjų kibimų, kurie vėlinosi, nes, anot Ežiuko, rudeniop žuvys tampa labai smalsios ir patyliukais klausosi meškeriotojų kalbų. O paskui prasidėjo! Skaitome toliau:

„Staiga Meškiuko plūdė ėmė šokčioti ir giliai paniro.
- Kimba! - riktelėjo Ežiukas.
- Oi! - šūktelėjo Meškiukas. - Tempia!
- Laikyk, laikyk! - šaukė Ežiukas.
- Kažkas labai sunkus, - sušnibždėjo Meškiukas. - Pernai šioje vietoje nuskendo senas debesis. Gal čia - jis?..
- Laikyk, laikyk! - kartojo Ežiukas.
Ūmai Meškiuko meškerė išlinko lanku, tada švilpdama atsitiesė - ir aukštai į dangų švystelėjo didžiulis raudonas mėnulis.
- Mėnulis! - sutartinai aiktelėjo Ežiukas ir Meškiukas.
O mėnulis kryptelėjo ir tyliai nuplaukė virš upės.
Ir tada paniro Ežiuko plūdė.
- Trauk! - sužnibždėjo Meškiukas.
Ežiukas mostelėjo meškere - ir aukštai į dangų, aukščiau už mėnulį, nuskriejo mažutė žvaigždė.
- Ta-a-aip… - nutęsė Ežiukas ir paėmė kitus du žirnius. - Dabar - kad tik užtektų masalo!..
Pamiršę žuvis, jie kiaurą naktį gaudė žvaigždes ir primėtė jų pilną dangų.
O prieš aušrą, kai žirniai baigėsi, Meškiukas persisvėrė per lieptelį ir ištraukė iš vandens du oranžinius klevo lapus.
- Užvis geriausia gaudyti su klevo lapais! - tarė jis.
Ir buvo jau beužsnūstąs, kai kažkas smarkiai sugriebė kabliuką.
- Padėk!.. - sužnibždėjo jis Ežiukui. Ir jie, pavargę, mieguisti, dviese vargais negalais ištraukė iš vandens saulutę.
Ji nusipurtė vandenį, perėjo siauručiu liepteliu ir nusirito per lauką.
Aplinkui buvo tylu, gera, ir paskutiniai lapai lyg mažučiai laiveliai palengva plaukė upe“.

(Sergejus Kozlovas, „Ežiukas rūke“).

Išties pats nuostabiausias naktinės meškerionės aprašymas, išgimdantis šviesią ir vaiskią dieną! Nebėra ką pridurti.

P.S. Tiesa, vos nepamiršau, štai šalia mūsų namų voras brakonierius išvyniojo tokį viršledinės žūklės tinklą. Dabar greičiausiai pasislėpė giliame atokiame plyšyje ir sužvarbusiomis kojelėmis drebina nedidelį puodelį liepžiedžių arbatos sau palei nosį. Įdomu koks bus laimikis? Gal paryčiui sužinosime…

„Poetinės žūklės įlankėlė“.