Miego klinika

Tiksliau, ne miego klinika, o „Miego klinika”. Pirmoji asociacija - vieta, kurioje sėkmingai pabuvus turėtų išnykti miego sutrikimai. Gan originalus kaimo turizmo sodybos, įsikūrusios Kelmės rajone, Raudsparnės kaime, pavadinimas.

Tarsi su vasaros dangumi konkuruojančios laukų platybės, beveik iki raudonumo įkaitęs arklys šalia kelio, keli tvenkiniai, sujungti kanalu, kuris iš „bjauriojo ančiuko” (kadais) virto tikru „krioklių slėniu” su visai jaukiomis pasivaikščiojimo terasomis ir su mediniais loviais šniokščiančio vandens sistemomis… Kopėčios į medį. Lyg į daržinę? Ne, turbūt tik šiaip sau paremtos. Viename iš tvenkinių - salelė, o joje - varpinė su tikrų tikriausiu varpu. Vandeniu nutiestas siūbuojantis beždžiontiltis, jaunavedžių pėdoms ir šliaužiančių suknelių „uodegoms”.

Viskas kultūringai sukultūrinta ir pritaikyta žmogaus poreikiams. Tiesą pasakius, tokie ladšaftai manyje visada naikindavo tikrumo jausmą ir neretai pasijusdavau toks visiškai apytikris. Bet šį kartą žmonių nebuvo. Vadinasi, jų poreikių - taip pat. Truputį meluoju. Na, tik mes, dviese su… šešiomis meškerėmis. Tokią žūklę taip pat visuomet vertindavau tik kaip apytikrę (rezultatyviai sukultūrintą), tačiau mano bičiulis R. galiausiai man įrodė, jog taip manydamas ne visada buvau teisus. Žuvies nuspėjamumo ir nenuspėjamumo faktoriai, priklausantys ir nepriklausantys nuo vietos bei laiko. Slidi erdvė pamąstymui.

Dugno sąvoka ne tokia jau ir svetima, o štai dugninė meškerė - pirmą kartą papuolė man į rankas. Tikrieji rezultatyvieji žvejai galėtų dabar patraukti per dantį… Meškerė kaip meškerė. Šeryklėlė, keli valo pavadėliai su dideliais kabliais, spalvotas „pagalys” su prikabintais skambaliukais ant meškerykočio galiuko (kibimo identifikavimui) ir…

Pirmasis mano gyvenimo karpis! Turbūt veidrodinis. Tikri žvejai tikrai paleistų atgal, bet kadangi aš tik apytikris… Masalas - konservuotas kukurūzas. Jaukas - universalaus kanapinio jauko likučiai, sumaišyti su kombikorma viščiukams šerti. Visai netrukus po to, kai viską susiruošę užmetėme sistemėles. Maždaug apie 21 val. Po keliolikos minučių įkliuvo sprindinis karosas, nedelsiant deportuotas atgal į „Miego klinikos” tvenkinio patalus, o R. išvyniojo dar vieną karpį, dydžiu panašų į pirmąjį, tik, berods, ne veidrodinį. Toks tad rezultatyvumas ir ramybė bei keletas stikliukų degtinės iki 4 val. ryto. Vakare ir apie 7 val. šiek tiek mėginom spiningauti, bet - 0. R. pasakojo, kad jam čionai kažkada įkliuvo ir lydekaičių…

Bendrai pavyko ištraukti 5 karpius (kai meškerės jau buvo suvyniotos, apylinkės prižiūrėtojas pasakė, kad visi didieji karpiai šiuo metu svečiuojasi gretimame tvenkinyje, tad menkas rezultatyvumas gavo šiek tiek pateisinimo taškų):

Teko pajusti ir šiokią tokią jo didenybės karpio jėgą, kai visai palei krantą išsprūdo kur kas didesnis dugno karalaitis, nei tie, kurie atgulė nuotraukose. Tik veidrodžiu suspindėjo šonai ir… apmaudas tarp sukąstų lūpų. Nepatirtis, dėdule, nepatirtis, o gal dar kas nors… Bala nematė (išskyrus tą netikėtą trumpalaikį paryčių lietų, sukritusį į tvenkinį ir dar kai kur), bala nematė, nors kas ją ten žino… Gal kitą kartą, gal kitą…

 

O čia ne visai į temą, lankant vieną žmogų… (nors su objektyvu draugaujančiam žmogui, objektyviai vertinant, tai irgi visai neprastas laimikis):

Kur tokie beržai auga? Parko gatvėje. Beprotnamio įtaka? Galbūt. Turbūt tik beprotnamio kiemuose įmanomi tokie reiškiniai. O kas sakė, kad protas visuomet yra išsigelbėjimas? Gal netgi dažniau pražūties preliudija? Ar įsivaizduojate kokį milžinišką kelią turi nukeliauti šaknys, kad pasiektų tikrąją žemę? Ar tai šiek tiek nepanašu į distanciją, kurią nuolat augina komfortas ir prabanga, įvairiausiais būdais trukdanti žmogui pasiekti tikrąją savo esmę?

 

Keletas „Miego klinikos” vaizdelių:

Saldžių sapnų!

Aizbergas.