2010 metų gegužės 1 d.
Vilius gan taikliai pastebėjo, kad Tarptautinę darbo žmonių dieną
žmogus turėtų dirbti dvigubai, o ne ilsėtis ar apeliuoti į papildomą
išeiginę. Jei egzistuotų Tarptautinė nedarbo žmonių diena, tuomet -
kitas reikalas. 2010-ųjų metų gegužės pirmajai dienai teko būti
šeštadieniu, todėl tokią dieną galėjo dirbti tik išties tarptautinis
darbo žmogus, o ne Vilius ir tuo labiau aš, - tarptautinis nedarbo
žmogus.
Iš pradžių galvoje kirbėjo mintis išbandyti Asveją. Vilius
išsiklausinėjo patyrusių žvejų, kurie tokį sumanymą vertino gan
skeptiškai, - esą tokiu metu nėra ko lįsti į tokius gylius - pavasaris
tikrai vėlyvas, todėl gilūs dideli ežerai dar nebus pakankamai įšilę
sėkmingai žūklei. Sužinojęs tokią nuomonę nusprendžiau, kad Asveja
tuomet kaip tik ir yra tai, ko mums reikia, nes dažnai mėgstu elgtis
priešingai, nei patyrę viską išmanantys žvejai. Tačiau paskutinę
akimirką persigalvojau. Žemėlapyje pirštas įstrigo į Vilkokšnį.
Vilkokšnis - ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų rajone, apie 6 km į
šiaurės rytus nuo Onuškio. Pietiniame krante yra įsikūrusi Grendavė.
Praeitą sezoną išbandžiau greta telkšančius Spindžių (kuriame pagavau
pirmąją kalbančiąją lydekaitę) ir Spindžiuką, o iki Vilkokšnio taip ir
neužteko laiko nusikabaroti.
Nuvažiavus apie 25 km nuo Trakų Aukštadvario link ties rodykle
„Bijūnai” (į dešinę), reikia sukti į kairę. Maždaug už kilometro
atsiduri turpuežery: kairėje minėtasis žaliasis Spindžius, o dešinėje
kur kas mažesnis Spindžiukas. Dar keletą kilometrų pariedėjus priekin
kairėje kelio pusėje pamatai lentelę „Vilkokšnio poilsio bazė” (ar
kažkas panašaus) ir asfaltuotu keliuku suki kairėn. Su Viliumi
pajuokavome, kad tik žvejai akmens ar krūmo tikslumo žino kiekvieną
posūkį bet kurioje šalies dalyje ir vienas kitą supranta iš kelių
užuominų. Iš tikrųjų neretai nutinka ir taip, jog tokių vietų apie
kurias kuo puikiausiai susikalba seni užkietėję meškeriotojai iš viso
nėra šiame pasaulyje.
Už maždaug šimto metrų dešinėje asfaltuoto keliuko pusėje lentelė:
„Vilkokšnio ežeras yra išnuomotas” ir nurodyti bent trys telefono
numeriai dėl leidimų naudotis minėtu vandens telkiniu. Niekada negalėjau
suvokti, kaip gamtos kampeliai gali būti išnuomoti. Tokie pareiškimai,
mano galva, nedera su bent jau apysveikio proto ir širdies logika.
Tačiau tiek to, pasilieku šias subjektyvias priešpriešas pats sau ir
tęsiu mūsų pasakojimą. Labai gerai (kaip paskui paaiškėjo), jog tiek
mano, tiek Viliaus telefonų sąskaitos pasirodė esančios tuščios. Lyg
pasaulio vagys automobiliu įsėlinome į šalia ežero ošiantį mišką.
Nusprendėme prisipūsti valtelę, susiruošti žūklės įrangą, priplaukti
prie tolumoje besiirstančios žvejų valties ir išsiaiškinti, kokios
tvarkos dėsniams reikėtų paklusti šiame išnuomotame ežere. Rytas alsavo
gaiva ir pavasarinių paukščių klegesiu. Šiek tiek nejaukiai apie pusę
devintos atsispyrėme nuo kranto. Pats metas spiningavimui, kurį iš
anksto buvome sumanę iškeisti į lengvą plūdinį pasisedėjimą melduose,
jei spėlionės dėl per ankstyvo užmojo sėkmingai išbandyti spiningus
kažkokiu būdu pasitvirtintų. Išties vanduo pasirodė toks šaltas, jog,
regis, tik ką būtų išgaravę paskutiniai ledo likučiai. Sunku pasakyti,
bet gali būti, kad dėl ganėtinai vėsaus vėlyvo pavasario lydekos ir
ešeriai šiemet čionai dar ne visiškai išneršę. Mūsų nuogąstavimai dėl
spiningavimo netrukus pasitvirtino.
Šį kartą Vilius pirmu metimu į krantą išvilko nuogą trišakį, o tai
yra pakankamai retas reiškinys, nes dažniausiai pirmasis jo metimas būna
pats sėkmingiausias. Dar keliolika metimų palei netankiai meldais
apžėlusią kranto liniją taip pat buvo bevaisiai. Prasilenkdami su kelių
velkiautojų valtimi, kurią tik atvažiavę regėjome tolumoje, sužinojome,
jog jie jau keturias valandas mėgina laimę ir nė krepšt. Taip pat buvome
informuoti, kad ežero „kuratoriai” patys motorine valtimi (išbaidydami
visą žuvį) priplaukia prie meškeriotojų ir surenka mokesčius (anot
velkiautojų, 5-6 Lt už dieną arba apie 24 Lt už metus). Vilkokšnio
paviršius šiaušėsi lyg vilko kailis, mūsų valtelę stumdamas vis tolyn
nuo labiau apžėlusių seklesnių pakrančių. Galutinai nusprendėme
nebesimuistyti vietoje ir „prieš kailį” nusiyrėme į ramesnę žolėmis
apaugusią įlankėlę bei išmetėme inkarą. Netrukus užmaišiau Hyper Rimi
pirktą (atleiskite už reklamą) universalų jauką žuvims su kepintomis
kanapėmis ir riešutais. Vėliau paaiškėjo, jogs toks kanapinis mišinys
žuvims tapo nebekontroliuojama priklausomybe.Vilius išskleidė labai ilgą
meškerykotį ir surezgė jo paties dažniausiai upinėje plūdinėje žūklėje
taikomą sistemėlę su slankiojančiu svareliu, vidutinio dydžio plūde ir
su 0,12 mm valo pavadėliu bei nedideliu kabliuku. Mano užtaisas itin
paprastas ir primityvus - kabliukas (kiek didesnis nei Viliaus), 4
fiksuoti vienas nuo kito atitolę svareliai, guminiai plūdės fiksatoriai,
5 g plūdė (šiuo ateju turbūt ne visai tinkama) ir guminiai
slankiojantys fiksatoriai gylio nustatymui.
Kadrilis prasidėjo. Pirmasis įkirto Vilius. Raudė. Nedidelė, bet
raudė. Ant Rimi (vėl atsiprašau už nemokamą reklamą) kepto batono. Po
dar kelių sėkmingų tikrojo žvejo užkirtimų pasisekė ir apytikriui
žvejui. Raudė. Kiek didesnė. Ant „Kote” su 14 procentų nuolaida pirkto
slieko. Užvirė azartiškas pasismaginimas. Viliui kibo dažniau, bet man
truputį didesnės. Paskui man kibti nustojo, o Vilius toliau vyniojo į
valtį vieną po kitos. Jis žvejojo tik ant batono, kuris pasirodė esąs
labai tinkamos konsistencijos. Kadangi Vilius sakėsi ne vienerius metus
mokėsi tinkamai batono gabaliuką užverti ant kabliuko ir teigė, jog tai
yra subtilus menas, aš jam pasiūliau įsteigti privačią batono ant
kabliuko vėrimo aukštąją mokyklą, kuri išduotų atitinkamus kursų baigimo
diplomus. Sąmojis sąmoju, bet kai šiek tiek apsiprato pirštai, ir aš
sliekus nustūmiau į šalį. Netrukus tikrasis žvejys įkirto jau šiek tiek į
koją panašią kuoją, kuri ir tapo šios žūklės laureate.
Kaip juokauja Vilius, galima parašyti 800 g, nes objektyvas kiek
iškreipia tikrąjį vaizdą, kuo neretas žvejys dažnai gali piktnaudžiauti.
Iš tiesų - gal kiek didesnė nei 200 g. Daugeliui nieko ypatingo, bet
mums tapo šios poetinės žūklės „vinimi”. Kuojų Vilius pagavo dar 6, bet
jau gerokai mažesnių. Įkliuvo ir vienas karšiukas.
Virš valties sklandė plačiasparnis gandras, miškuose kaip pasiutusios
kukavo gegužės pirmąją švenčiančios gegutės, ūbavo apuokai. Tik žmonės
niekaip nerado sau vietos po pavasarėjančiu tėviškės dangumi. Viename
krante rėkavo kažkoks girtas mužikas, kuris kartkartėmis nusnūsdavo
užleisdamas vietą pritilusiems paukščiams, paskui vėl pabusdavo ir
atsigriebdamas užgoždavo viską aplinkui. Kitame krante ūžė įnirtingas
šeimyninis barnis - kažkas kažko nepasidalino, kažkas kažką garsiai mokė
žvejoti. Galiausiai persiutęs vyriškas balsas išrėžė: „Aš, aišku, labai
atsiprašau, bet eik tu, uošviene, na-chuj!”. Štai taip. Kapotai ir
sulėtintai nuaidėjo antroji „mandagaus” pasiūlymo dalis. Net Vilkokšnis
akimirką nuščiuvo sustingdydamas raibuliuojantį savo paviršių. Negali
žinoti, kas ten nutiko… Gal vyrui pradėjo kibti žuvis, o uošvienė buvo
priešingos nuomonės, o gal uošvienei prasidėjo kibimas… Gal po kokių
24-erių susitvardymo metų vyriškis pagaliau ryžosi pasakyti tai, ką iš
tikrųjų galvoja… Koks skirtumas galiausiai. Žmonės dažnai mėgsta
importuoti savąjį triukšmą į gamtos ramybę ir susikaupimą. Niekaip
negaliu suprasti tų padarų, kurie vos atšilus orams tyliuose jaukiuose
kampeliuose į visas puses paskleidžia agresyvų nuodingą riaumojimą - iš
automobilių sklindančią „Russkoje radzyjo” ir t.t. ir pan.
Pietavome ant kranto, netoliese nuo įlankėlės, kurioje spardėsi nuo
kepintų kanapių apsvaigusios raudės. Pro šalį praplaukiantys tie patys
velkiautojai paklausė, kaip sekėsi mums. Vilius, kaip tikras žvejys,
atsakė, kad nieko ypatingo, gal keletas kilogramų raudžių, kuojų ir
panašių saulėgražų, nors iš tiesų tinklelyje tebuvo gal pusė tiek… Virš
tądien nesėkmingų velkiautojų valties pasklido šviežios žuvies aromatas.
Prašyčiau stipriai nepykti ant Viliaus, nes tai kas paprastam žmogui
yra grubus melas, tikram žvejui yra visiškai atleistina ir net melu
negali nuoširdžiai to pavadinti, be to tikrasis žvejys šiek tiek
išprognozavo ateitį, nes po pietų toje pačioje vietoje ištraukėme
panašiai tiek pat žuvų kaip ir priešpiet, todėl iš tikrųjų išėjo beveik 2
kilogramai. Tikriems žvejams yra būdingas savitas apvalinimo į
didesniąją pusę jausmas, ne visiškai suprantamas paprastiems
mirtingiesiems. Kadangi aš tik apytikris žvejys, tai sugebėjau pietų
metu taip švystelėti spiningu, jog galvakablis su pavadėliu ir tvisteriu
visiems laikams pasiliko viename iš povandeninių Vilkokšnio kelmų.
Kokia gi žūklė be menkiausio nuostolio! Tačiau dar prieš tai Vilius
padovanojo man visą saują mepsų ir kitokių blizgučių, tad galėsiu toliau
sėkmingai lavinti savitą poetišką žūklės jauseną.
Visus reikalus išsprendė lietus. Iš pradžių lašnojo santūriai, o
paskui ir visai išsidrąsino. Žmonės išnyko. Išnuomoto ežero „kuratoriai”
taip ir nepasirodė, taip ir neišbaidė žuvų. Dar ne sezonas. Dar tik
pradžia. Pradžia, artėjanti pabaigos link. Šio aprašymo pabaigos link.
Nepasiteisinę sliekai ir stebuklingojo batono likučiai nugrimzdo
Vilkokšnio skrandin.
Galutinis rezultatas be jokių apvalinimų - 40 žuvų (beveik 2
kilogramai per maždaug 3-4 val.): 32 raudės, 7 kuojos ir 1 karšis (ir
dar kokios 5 paleistos labai nedidelės netyčia įkliuvusios žuvelės).
Gal bus daugiau…
„Poetinės žūklės įlankėlė“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą