Kaip Čiukiškės tapo Ščiukiškėmis, arba pasakojimas apie lydekas ir stirnas

Jeigu visi normalūs žmonės prasidedant naujiesiems metams įsigyja po vieną darbo kalendorių, tai mes su Viliumi įsigyjame po 4-5 darbo kalendorius. Kodėl? Elementaru: todėl, kad mes esame itin užsiėmę žmonės ir savo veiklą planuojame ketveriems penkeriems metams į priekį, jei galima taip pasakyti. Leidyklos suka galvas kaip čia mus patenkinti, nes, ne paslaptis, jos spausdina tik ateinančiųjų metų kalendorius, tad tenka specialiai mums ruošti vienetinius leidinius.

Kadangi dar 2008 metais gegužės 9 d. nutarėme, kad 2013 rugsėjo 28 d. vyksime žvejoti į Čiukiškes, tai viskas taip ir atsitiko. Atleiskite už nenormaliai ilgą sofistinę įžangą – žygiuojame prie reikalo.

Ką Vilius išdarinėjo Rusijoje...

Grįžęs į Lietuvą amžinai potencialus Europos parlamento narys, kuriam gūdaus Rusijos kaimelio gyventojai pagarbiai spaudė ranką ir lenkėsi iki žemės, dar keletą dienų negalėjo ištarti nė žodžio. Žiopčiojo kaip kokia žuvis. Dabar jis pamažu jau atgauna sąmonę. Kartais sapnai tampa tikrove. Ir atvirkščiai. Viliaus fotoreportažas atnaujintai „Poetinės žūklės įlankėlei“:

Sveiki atvykę į tinklaraštį kūrybingiems žvejams!

Senų senovėje „Poetinės žūklės įlankėlės“ ištakų analuose buvo skelbiama taip:

„Nerijaus Laurinavičiaus (Aizbergo) ir Viliaus Dinstmano (Archangelo) poetinių žūklių įlankėlė. Pradedančiojo ir patyrusio žvejų tandemas, kuriam nesvetimas saviironijos jausmas. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekomis bei nuotykiais.“

Dabar gi norėtųsi pridėti keletą žodžių (visgi mes egzistuojame jau daugiau nei dešimtmetį!): NUOLAT pradedančiojo ir NUOLAT patyrusio žvejų tandemas…

…Iš tikrųjų tokių priedurnių internete nė su žiburiu nerasite!

„Poetinės žūklės įlankėlė“ yra nemirtinga. Tai yra aksioma.

pagaukite@gmail.com

Bendrasis pagalbos telefono numeris 112.

Kviesti Aizbergą arba Archangelą.

Pagauti negalima paleisti, arba kaip nepagauti lynų

Kiekvienas tikras žvejys laukiasi. O Vilius yra tikras žvejys! Šeštadienį, be dešimt ketvirtą ryto, „Poetinės žūklės įlankėlės“ paparaciams Žirmūnuose pavyko pričiupti besilaukiantį Vilių. Savąją žuvį reikia išnešioti. Senis ir jūra. Vilius ir Žirmūnai. Norėdami neva būti originalūs kai kurie žurnaliūkštpalaikiai ir kiti rašeivos vis dar mėgsta naudoti iki begalybės atsibodusį bei nuvalkiotą triuką su praleistu kableliu, pavyzdžiui: „Pagauti negalima paleisti“. Taip parašę jie šelmiškai šypsosi į ūsą ir slapta tikisi Nobelio premijos už neregėtą išskirtinumą, o jos negavę, kito straipsnio pavadinimą formuoja lygiai tokiu pačiu principu.

Ežerų muzikos diena Trakuose

Pagaliau ir Aizbergui pavyko pričiupti pirmąją šiltojo sezono plėšrūnę, nes vien nuo rašymo jau buvo bebaigią atšipti smegenys ir pirštai. Lydekaitė susigundė vyšninės spalvos guminuku (riperiu), o po to tarpmeldžių koridoriais sėkmingai buvo atlydėta iki pat kranto. Plėšrūnė ir labai viliojo, ir baugino juodąjį paežerių katiną Rapolą, kuris vis negalėjo apsispręsti, kaip čia geriau pasielgus. Na gi, Rapolai, apsispręsk pagaliau vieną kartą! Mes dar atvažiuosime, juodasai tyliapėdi klastūne! Čia tau ne paukštukus vaikyti…

Vilius – žuvų išsigelbėjimas

Vilius yra žuvų išsigelbėjimas. Vakar, kaip teigia vienas itin patikimas, tačiau beveik nematomas liudininkas, šis užkietėjęs, bet saulėje retkarčiais šiek tiek suminkštėjantis žvejys Vilnelėje pagavo pirmąją šiltojo sezono žuvį.

„Gyveno prie pat kavinės, matyt retkarčiais uždarbiaudavo”, - kiek vėliau pirštu baksnodamas į televizijos reporterių kameras pasitenkinimo neslėpė Vilius. „Ar jūs ją paleidote atgal?” - grėsmingai mosikuodami liniuotėmis teiravosi žurnalistai. „Aš ją paleidau pirmyn!” - filosofiškai atrėžė neprilygstamas žūklės ekspertas, kurio širdies suminkštėjimai jau ne vienai žvynuotajai tapo naujojo gyvenimo priežastimi. „Kiekviena pirmyn paleista žuvis kada nors sugrįžta atgal”, - toliau garsiai samprotavo žinomas ichtiontropas, neseniai parengęs Žūklės įstatymo pataisas, kuriose numatoma, jog penkis kartus pirmyn žuvį paleidęs žvejys kitą sezoną šalies vandens telkiniuose gali žvejoti nemokamai, o per metus mažai žuvies pagavę (arba išvis nepagavę) žūklautojai turi būti baudžiami didelėmis piniginėmis baudomis (iki 2000 Lt), nes jie neįsisavina už žvejo bilietą sumokėtų lėšų (50,85 Lt). Šios pataisos, psichikos sveikatos specialistams pateikus išvadas, bus svarstomos artimiausiame Seimo plenariniame posėdyje.

Specialusis „Poetinės žūklės įlankėlės” korespondentas Valentinas Unguriaveidis.
2013 05 19.

„Poetinės žūklės įlankėlei“ – treji!

Šią nuostabią gegužės dieną „Poetinės žūklės įlankėlei“ sukanka lygiai treji metai!

Ta proga (iš tikrųjų tai – tiesiog netikėtas sutapimas) su Viliumi apsilankėme žūklės reikmenų parduotuvėje „Kotas“ ir įsigijome ne kotą, o štai ką:

Pavasario atidarytuvas

Vilius yra pavasario atidarytuvas. Otkryvalkė. „Poetinės žūklės įlankėlės“ redakcija savaitgalį iš aplinkinių patikimų šaltinių gavo tokią Viliaus žinutę: „Pirmąją pavasario dieną išvažiavome iš miesto žvejoti į kitą miestą, bet Nemune.“ Atkreipkite dėmesį į nepakartojamas logines konstrukcijas! Po kelių amžių neabejotinai šias gilias mintis nuodugniai studijuos ne tik žvejybos dugninėmis meškerėmis specialistai, bet ir kiti labiausiai pripažinti Žvejybos filosofijos profesoriai.

Štai paparaciams pavyko pagauti ir mūsų didvyrį (tokie dalykai, žinoma, redakcijai kainuoja nepigiai):

Rusijos spauda apie Vilių

Apie mistinį Vilių, vieną „Poetinės žūklės įlankėlės“ kūrėjų, gandas nukeliavo toli toli, už jūrų marių… Štai šiaurinės Rusijos spaudoje, Severodvinsko laikraštyje (!), pasirodė toksai straipsnis:

Tik pavardę truputį iškraipė - Dinstmanis. Bet tai vienas ir tas pats Vilius (-iai). Straipsnio lygis, o ir pats laikraštis (net neabejojame), tikrai nenusileidžia „Poetinių žūklių įlankėlės“ lygiui. Viliui nebūtini meškerykočiai, žeberklai, tinklai ir elektra. Jis viską gyvenime atlieka savomis rankomis. Net ir žvejyboje. Todėl gandas apie Vilių nuaidėjo ne tik Briuselyje, Mėnulyje, Marso kanjonuose, bet net ir tolimoje Rusijoje.

Laikykis, brolau, mes su tavimi!

„Poetinės žūklės įlankėlė“ ir sanitarai.

2013 01 19.

Neeilinis mistinės „Poetinės žūklės įlankėlės“ akcininkų susirinkimas

2013 metų sausio 12 d. vakarą vienoje iš mistinės „Poetinės žūklės įlankėlės“ būstinių Salininkuose įvyko neeilinis šio neeilinių prietrankų leidinio-reiškinio akcininkų susirinkimas.

Su Viliumi pastaraisiais metais matausi taip dažnai, jog „Melioratorių“ autobusų stotelėje jo neatpažinau. Jis mane atpažino ir visa laimė, nes taip būtume stovėję turbūt iki ryto. Tada pasveikinome vienas kitą su Naujaisiais metais. 2011, 2012, 2013-aisiais. Ir, dėl visa ko, su 2014-aisiais.

Pokalbiai (5). Per aspera ad astra.

Šiek tiek, švelniai tariant, pasiklydęs laike (vertime?) interviu. Kaip ir mes patys. Nuoširdi užuojauta maestro Dinstmanui ir jo aplinkos žmonėms.

Ežerams ir upėms palaipsniui besiruošiant ilgam užsitraukti ledo stoglangius, mes ir vėl kalbiname niekados neužšąlantį poetą, politiką, pavydėtinai originalų gamtos mylėtoją, Lietuvos kūrybinės kančios partijos įkūrėją ir vienintelį jos narį (jei nepaisysime patalogiškojo jo asmenybės išsiskaidymo sudedamųjų) Vilių Dinstmaną.

Rinkiminė karštinė

Rinkiminė karštinė neaplenkė bei apsvilino ir vieną mūsų „Poetinės žūklės įlankėlės” autorių, visada adekvatųjų poną Vilių Dinstmaną. Vilius gyvenime viską pakelia ir iškelia pats! Vieną kartą jis, sprukdamas nuo gamtosaugos pareigūnų, išsikėlė save… į pušį! Šį kartą, kaip regime, vyksta kažkas panašaus. Tad jeigu Jūs vis dar svyruojate, už ką balsuoti antrajame rinkimų ture, nebūkite pušys – tai yra pats tinkamiausias ir adekvačiausias pasirinkimas! (Sąrašo Nr. 0,5)

P.S. Politinė reklama apmokėta iš mokesčių mokėtojų sąskaitos.

Psichologinės pagalbos telefono numeris - 033.

Grybai vs. žuvys

„Poetinės žūklės įlankėlė“ nemirė! Nesulauksite. Ji tiesiog yra nemirtinga. Net jei ir žuvys nekimba ir nekalba.

Prieš keletą dienų lankėmės Trakuose. Jachtų klubo pusėje bei aplinkui. Darbo dieną čionai labai sunku sutikti žmogų. Ir ačiū Dievui – kas gi gali būti šauniau už tai?

- „Tyku…“, – pusiau retoriškai, pusiau filosofiškai tarė pro šalį pantoniniu tiltu prasiūbavęs vietinis pagyvenęs žvejys.

„Iš tikrųjų tyku“, – mintyse pritariau aš, įdėmiai klausydamasis, kaip tartum dantys per miegus griežia pantoninio tilto konstrukcijos.

Legalaus kiršliuko konkursas

Šiandien „Poetinės žūklės įlankėlės” redakcija gavo tokį prisiekusiojo savo nario, kartais (švelniai tariant) nesiorientuojančiojo aplinkoje, laišką:

- - -

Pagavau kiršliuką. Viskas legalu. Apie 30 cm. Imamas.

Naujasis Viliaus spiningas

Šį rytą į „Poetinės žūklės įlankėlės” redakciją užsuko Vilius iš begalinio pasitenkinimo švytinčiu veidu. Jo rankose spindėjo ką tik įsigytas naujausios kartos spiningas:

Šią prekę neprilygstamas žūklių egzotiškuose kraštuose specialistas, poetas ir išminuotojas Vilius įsigijo vienoje prie žinomos ne kūno ligų gydymo įstaigos įsteigtoje žūklės reikmenų parduotuvėje, kurią prieš keletą metų įkūrė buvę ligoninės pacientai. Unikalus naujausios kartos spiningas specialiu užsakomuoju reisu atskraidintas tiesiai iš Rusijos imperijos glūdumų.

Kaubojaus Viliaus sapnas

It sliekai landiems „Poetinės žūklės įlankėlės” žurnalistams šįryt gudrumu (!) pavyko išvilioti fotoreportažą iš svajingojo kaubojaus Viliaus, kuris, laikui bėgant, metams sukant valo barzdas ežero paviršiuje, tampa vis paslaptingesnis, vis paslaptingesnis, vis paslaptingesnis… Ir tai visai ne šalutinis vaistų poveikis ir ne saulės smūgio efektas! Smalsuoliams, norintiems paklausti „Kas? Kur? Kada?”, šį kartą siūlome verčiau sudalyvauti „Tūkstantmečio vaikų” viktorinoje.

Voilà:

Vaikiška žvalgyba Vilkokšnyje (fotoreportažas)

Na, ką gi, ką gi… Artėja, turbūt artėja… Kartu su jau gerokai iš bambalių prisprogusiais bei brutaliais keiksmais plyšaujančiais perraudusiais paežerių „ruoniais“ netrukus vandens telkiniuose ims pliuškentis ir nuo žiemos ledo atitirpstančios žuvys. Vienok, vanduo dar gelia padus. „Ruoniams“ nė motais. Tiesa, net žuvys tokias vietas dažniausiai apiplaukia. Pasaulyje nėra nieko kvailiau už masines poilsiavietes, kad ir kur jos bebūtų. Nutirpus sniegui, akį rėžia ne tik šiukšlės, bet ir saulutėje išskystėję buduliai. Jei visa toji agresija gimsta iš Nemeilės, tuomet Nemeilę reikia kuo greičiau žudyti. Nemeilė Nemeile nenužudoma, tačiau Budulių krašte reikia ypatingos valios ir… gyvo humoro jausmo, jei norite iš pradžių išmokti mylėti mūsų šalį ir jos Žmogų tokį, koks jis yra, o paskui, ką ten gali žinoti, gal kas nors vėžlio žingsneliu ir pajudės šviesiosios pusės link. Platforma pamąstymui ir kūrybai.

Reportažą norėtųsi pradėti šia nuotrauka, nes ji labiausiai atitinka temos pavadinimą:

Pokalbiai (4). Žvejybinės užgavėnės.

Blic interviu su nebepagydomu žveju Viliumi Dinstmanu. Žvejybinės užgavėnės.

Yra kelios žvejų rūšys:
- Tie, kurie žvejoja visada.
- Tie kurie žvejoja vasarą, o visą žiemą apie tai kalba.
- Tie kurie žvejoja žiemą, o visą vasarą apie tai kalba.
- Tie, kurie nežvejoja niekada.

Kadangi vienas universaliausių Europos Sąjungos žvejų, poetas-išradėjas-išminuotojas, egzotiškų kraštų ekspertas Vilius Dinstmanas yra gan išsiskaidžiusi asmenybė, jį bent po truputį galime priskirti kiekvienai iš aukščiau išvardintų kategorijų. Pasibaigusios žiemos proga ir kalbiname šį niekada vietoje nenustygstantį entuziastą.

- Gal galėtumėte trumpai apibendrinti, koks Jums buvo šis poledinės žūklės sezonas: kada pradėjote, ar tebetęsiate ir kada pagaliau baigsite?

– Žūklė yra nenutrūkstantis procesas, kurio negalima skirstyti į jokius sezonus. Žvejoju, vadinasi, esu. Šis procesas vyksta visą gyvenimą, tik kartais aš pats kaltas dėl netikėtai užklumpančios mano-pauzės. Kitaip tariant, žūklė yra vienintelis veiksmas, kurį galiu atlikti pats. Su tik man matomais kabliukų broliais Neries „Zatone” planuoju pradėti žvejoti šių metų kovo 10-ąją dieną. Ten ir baigsime, ant ledo… Apsimetę brakonieriavimo įrankiais.

Linksmai pavasariop…

Aizbergas klausia Viliaus:
- Kiek tu vakar pagavai lydekų?
- Tris, - atsako Vilius. - O tu?
- Mažiau.
- Dvi?
- Mažiau.
- Vieną?
- Dar mažiau… - purtosi Aizbergas.

Pokalbiai (3). Ledkalnio viršūnė.

Susiklosčius gan sunkiai ekonominei bei politinei situacijai šalyje, ne atsitiktinai norėtume pakalbinti žmones, kurie lieka šešėlyje, bet jų svarbus vaidmuo tampa neatsiejamas nuo efektyvaus darbo našumo, stiprios valstybės moralės, sparčiai besivystančios infrastruktūros ir kitų svarbių žodžių. Kitaip tariant, kalbiname valstybę „judinantį aparatą”, Sizifo akmenų akmenskaldį, globalinio atšilimo pradininką Ledkalnį, angliškai Aizbergą, žmoniškai - Nerijų Laurinavičių.

- Gerbiamas Aizbergai, pikti liežuviai plaka, kad nuo kovo 31 d. pasikeis Žvejo bilieto kaina, kuri bus tolygi Basanavičiaus barzdos mokesčiui. Ar Jums nekyla noras mesti žvejo karjerą, ir pradėti, pavyzdžiui, spausdintis ant banknotų?

- Norėčiau Jus truputėlį pataisyti. Aš esu ne globalinio atšilimo pradininkas, o globalinio atšalimo entuziastas, ledų pardavėjų meilė ir oro kondicionierių kraujas. O taip! Siūlyčiau banknotų dizainui panaudoti prie šio interviu pridedamą nuotrauką. Žvejo karjerą mesti yra neįmanoma. Nebent ji gali tave išmesti už borto į buvusį žvyro karjerą tiesiai plėšrūnėms lydekoms į nasrus. Su Žvejo bilietų kainodara, a.a. Basanavičiaus ar Bin Ladeno barzda tai nesusiję. Be to, mano krikšto vardas - Petras.