Kaip Čiukiškės tapo Ščiukiškėmis, arba pasakojimas apie lydekas ir stirnas

Jeigu visi normalūs žmonės prasidedant naujiesiems metams įsigyja po vieną darbo kalendorių, tai mes su Viliumi įsigyjame po 4-5 darbo kalendorius. Kodėl? Elementaru: todėl, kad mes esame itin užsiėmę žmonės ir savo veiklą planuojame ketveriems penkeriems metams į priekį, jei galima taip pasakyti. Leidyklos suka galvas kaip čia mus patenkinti, nes, ne paslaptis, jos spausdina tik ateinančiųjų metų kalendorius, tad tenka specialiai mums ruošti vienetinius leidinius.

Kadangi dar 2008 metais gegužės 9 d. nutarėme, kad 2013 rugsėjo 28 d. vyksime žvejoti į Čiukiškes, tai viskas taip ir atsitiko. Atleiskite už nenormaliai ilgą sofistinę įžangą – žygiuojame prie reikalo.

Saulė artėjant žiemai mus lepina vis rečiau ir rečiau, ir turbūt dėl šios priežasties pati tampa vis labiau išlepusi, nes kiekvieną rytą keliasi vis vėliau ir vėliau. O gultis irgi puola, kol dar žmonės visai nenori miego. Bala nematė tos saulės. Ypač nelabai jos reikia spiningautojams. Bet ar kas nors klausia, ko mums reikia ir ko nereikia?

Pirmieji troleibusai jau raižė dar neišsibudinusius tamsoje trūkčiojančius Žirmūnus, kai „taksistas“ Ledkalnis (aizbergas) įburzgėjo į Viliaus kiemą. „Taksi jau laukia Jūsų“ – trumpąja žinute Ledkalnis informavo Vilių. „Taip, sere!“, – mandagiai lakoniškai atkirto šis. „Taksistui“ vieną akimirką pasivaideno, kad ant galinės automobilio sėdynės tik ką atsisėdo kitas Vilius (teoriškai tai visai tikėtina, nes vieša paslaptimi vadinamas faktas, jog Vilius yra išsiskaidžiusi asmenybė), todėl jis parašė dar vieną žinutę: „Atėjo kitas Vilius. Ar mes jį vešimės žūklėn?“ „Taip, žinoma! Tik visų pirma bėgu butelius priduoti“, – atrašė tikrasis Vilius. Nors ką čia besuprasi šiame gyvenime, kas tikra, o kas ne...

Draugas A., trečiasis šio detektyvo veikėjas, gyvenantis Trakuose, suorganizavo mums žūklę nuostabioje vietoje, Trakų rajone telkšančiame Čiukiškių ežerėlyje. Apie 7 val. ryto, kai jau buvo visai beprašvintą, Ledkalnis ir Vilius trypčiojo prie užrakintų sodybos vartų. Tada paskambino draugas A. ir pranešė, kad jau iš Trakų pajudėjo mūsų link. Jis turėjo raktą. Raktą ežerui atrakinti. Dar po dešimties minučių vėl paskambino tas pats draugas A. ir susijaudinusiu balsu pranešė: užmušiau stirną, mašina sudaužyta.

Vilius net ir tokiose situacijose niekada nepraranda budrumo ir geros klausos. „Žirgą?“ – pasitikslino jis.

Ledkalnis suprato, kad šį kartą žūklė baigėsi net neprasidėjusi. Ir buvo neteisus. Anot draugo A., labai stipriai pridaužta stirna visgi kažkokiais nesuvokiamais būdais sugebėjo dar pasprukti, nors ant kelio mėtėsi neaišku kurios jos dalys. Draugas A. atsipirko išgąsčiu, o automobilis neteko vienos akies ir jo sparnas buvo gerokai aplankstytas. Nuotaika subjuro. Jei tokia pradžia, tai kas čia mūsų laukia toliau? Netrukus vartai atsivėrė ir mes jau ėmėme sudūrinėti spiningus.

Kadangi visiškai tikėtina, jog Vilius, kaip daugialypė asmenybė, turi daugiau nei dvi rankas, tai jo meškerė buvo paruošta greičiausiai. Ledkalnis, matyt norėdamas šiek tiek praskaidrinti paniurusio draugo A. nuotaiką, ėmė pasakoti apie praeityje patirtus Viliaus kuriozus, kai šis neordinarus žvejys traukdavo lydekas vos tik užmetęs spiningą, o po to iš karto susivyniodavo meškerę ir važiuodavo namo. Dar nebaigus pasakoti šią istoriją, Viliaus spiningas ėmė riestis į „U“ raidę. Ir ką jūs manot – akurat! Pirmoji lydeka. Iš antro karto. Išmatuojame. 45 cm. Tinka.

Tarp žvejų dabar sklando kalbos, kad ponui aplinkos apsaugos ministrui Mazuroniui itin sugriežtinus baudas už mažesnių nei leidžiama žuvų pasisavinimą, tos žuvys, kurios neatitinka leistinų dydžių, liaudyje buvo pramintos mazuroniais. Vienas žvejys visai neseniai Vilnelėje prigaudė tiek lašišinių mazuronių, jog aplinkos apsaugos institucijos „įpaišė“ jam 72 tūkstančių litų baudą.

Pirmoji Viliaus pagauta žuvis neleido Ledkalniui ramiai susidurti savąjį spiningą, nes teko bėgti graibšto. Tačiau po kelių minučių graibšto jau bėgo Vilius, nes antrą kartą užmetęs meškerę, Ledkalnis pajuto stiprų pasipriešinimą. Lydeka dar mėgino sprukti po tilteliu, bet neeilinis žvejys, spinduliuodamas olimpine ramybe, sėkmingai pričiupo ją graibštu. Kilogramas. 54 centimetrai.

Kaip vėliau tiksliai situaciją pakomentavo aštrialiežuvis Vilius: „Net ir šitie psichai kartais pagauna žuvų...“ Čia turbūt išimtis iš taisyklės.

Netrukus Vilius sėdo į valtelę ir... pagavo mazuronį, kuris nedelsiant buvo paleistas atgal į Čiukiškių vandenis.

Kaip teigiama legendoje, nuo tos akimirkos Čiukiškės tapo Ščiukiškėmis. 3 lydekos per labai trumpą laiką, o paskui... nė krepšt. Su draugu A. dar mėginome žvejoti plūdinėmis meškerėmis, bet... šnipštas. Oras buvo tikra spiningautojų svajonė. Apniukę, bet nelijo, vanduo ramut ramutėlis. Vandens paviršiumi nepastebimai kulniavo ruduo, tarp meldų jau kuždėjosi žiemos paslaptys.

Kadangi ant kabliukų niekas nebekibo, tai pirštai ėmė kibti prie stygų.

Iš kažkur net išdygo Grumpy cat antrininkas, kurio kėslai tapo akivaizdūs, kai dar kartą ištraukėme apžiūrėti lydekas.

Tokia tad pamokanti istorija-legenda, kurios niekada nepamiršime. Saugokitės migruojančių žvėrių! Nei stirnų, nei lydekų, nei mazuronių. Iki kito karto!

P.S. Viliau, gal jau reikėtų pamąstyti apie žūklę 2017 metų rugsėjo 30 dieną?

Pagarbiai

Ledkalnis

2013 09 28.