Pagaliau
ir Aizbergui pavyko pričiupti pirmąją šiltojo sezono plėšrūnę, nes vien
nuo rašymo jau buvo bebaigią atšipti smegenys ir pirštai. Lydekaitė
susigundė vyšninės spalvos guminuku (riperiu), o po to
tarpmeldžių koridoriais sėkmingai buvo atlydėta iki pat kranto. Plėšrūnė
ir labai viliojo, ir baugino juodąjį paežerių katiną Rapolą, kuris vis
negalėjo apsispręsti, kaip čia geriau pasielgus. Na gi, Rapolai,
apsispręsk pagaliau vieną kartą! Mes dar atvažiuosime, juodasai
tyliapėdi klastūne! Čia tau ne paukštukus vaikyti…
Iki. „Poetinės žūklės įlankėlė“.
2013 06 04
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą