Neeilinis mistinės „Poetinės žūklės įlankėlės“ akcininkų susirinkimas

2013 metų sausio 12 d. vakarą vienoje iš mistinės „Poetinės žūklės įlankėlės“ būstinių Salininkuose įvyko neeilinis šio neeilinių prietrankų leidinio-reiškinio akcininkų susirinkimas.

Su Viliumi pastaraisiais metais matausi taip dažnai, jog „Melioratorių“ autobusų stotelėje jo neatpažinau. Jis mane atpažino ir visa laimė, nes taip būtume stovėję turbūt iki ryto. Tada pasveikinome vienas kitą su Naujaisiais metais. 2011, 2012, 2013-aisiais. Ir, dėl visa ko, su 2014-aisiais.

Kadangi vienbalsiai nusprendėme, kad susirinkimui reikėtų tam tikros simbolinės alkoholinės instaliacijos, užsukome į „Iki“ parduotuvę. Alaus skyriuje nebėra bambalių. Vien bambaliukai. Apskritai šis skyrius šioje parduotuvėje labai turiningas - maždaug 2,5 rūšies alaus. Bet užtat arčiau namų! Kiekvienos rūšies lentynose po 3-4 butelius. Vienu metu Vilius šiek tiek labiau palinko prie lentynos. Man pasirodė, jog jis suabejojo, ar tie butelaičiai nėra nugerti. Nesvarbu.

Kasoje linksmi vaikinukai (kažkodėl dingtelėjo mintis, kad jie kartais mėgsta mušti žmones) pardavėjos paprašė „Teleloto” bilieto. „Oi, aš daug jų primušiau!.. Norėjau tik vieną, o išėjo koks šimtas…“, - retoriškai atsiduso kasininkė. „Ponia, reikia ne mušti bilietus, o atspausdinti“, - filologiškai išmintingai pataisė ją linksmi vaikinukai. „Padariau. Tai bent padariau…“, - savo galiomis vis neatsistebėdama su savimi ir su visais pirkėjais kalbėjo smagi senyva pardavėja. Visi juokėsi.

Šalia parduotuvės buvo pririštas nedidelis šunėkas. Tokios veislės, kuri telpa po pažastimi. Smulkus snukutis ir didelės stačios ausys. Jis buvo aprengtas dailiu žiemišku švarkeliu, kuris šunėkui be galo tiko. „Šikšnosparnis“, - tarė įdėmiai įsižiūrėjęs Vilius. Akimirką net suabejojome, ar tikrai reikėjo pirkti alaus, jei ir taip beprotiškai linksma, tačiau visgi atgal negrąžinome.

Akcininkų susirinkimas prasidėjo viena akimi žvairuojant į televizijos kanalo „Ochota y Rybalka“ laidą. Joje buvo rodoma, kaip tikri vyrai su tikromis galingomis meškerėmis žvejojo menkes kažkur pasakiškuose Norvegijos fiorduose. Jie gailestingai atgal į vandenį paleisdavo tokio dydžio žuvis, kokių gyvų su Viliumi nesame net regėję (nebent prekybos centro akvariumuose). Neva, menkniekis, nevertas net mažojo kojos piršto.

Išgėręs truputį alaus Vilius ėmė pasakoti visokias keistenybes - apie poledinę („poledinę“) žūklę Brazilijoje - kaip šalia vienos Amazonės baseino upės pievą (!) grąžtu išsigręžę žūklautojai iš „eketės“ į krantą traukia kažkokius ten šamus, apie Kinijos žvejų išmonę - kaip šie, panaudodami tam tikras priemones ir beribę fantaziją, „įdarbina“ pelikanus (ar tai kormoranus), kurie savo tampriose plačiose gerklėse žvejams parneša žuvį, taip pat apie ant pavadėlių pririštas šešias ūdras, kurios paleistos į upę taip ima taškyti vandenį, jog žuvys pačios iššoka į krantus - belieka tik susirinkti grobį ir už tokį nuostabų darbą dalį žuvų (kaip atlyginimą) atiduoti darbščiosioms ūdroms. Neįtikėtinas žmonijos ir gyvūnijos bendradarbiavimas!

Nepaisant visų šių keistenybių, neeilinis mistinės „Poetinės žūklės įlankėlės“ akcininkų susirinkimas nusprendė:

- Ir toliau taip sėkmingai plėtoti kūrybinę-leidybinę „Poetinės žūklės įlankėlės“ veiklą (labiau liežuviais, nei meškerykočiais), idant kuo daugiau šio leidinio prenumeratorių darbo įstaigose ir namuose dėl juoko sąrėmių nesugebėtų išlįsti iš po stalų;
- Kada nors (arba niekada) įvesti bent jau simbolinį prenumeratos mokestį;
- Dar šią žiemą (arba kitais metais) ištirti, kas slepiasi po Salininkų tvenkinių ledu (pasižadėta garsiai nesijuokti, kad po ledu neatsidurtume patys);
- Šią vasarą pamėginti pažvejoti ir net galbūt ką nors pagauti;
- Kitą susirinkimą sušaukti kaip galima greičiau - 2017 arba 2023 metais. Sausio 12 dieną.

Linksmų metų!

Pagarbiai

„Poetinės žūklės įlankėlė“.

Redaktorius Ledkalnis ir mistinis Vilius (-iai).
2013 01 13.