Kiekvienas tikras žvejys laukiasi.
O Vilius yra tikras žvejys! Šeštadienį, be dešimt ketvirtą ryto,
„Poetinės žūklės įlankėlės“ paparaciams
Žirmūnuose pavyko pričiupti besilaukiantį Vilių. Savąją žuvį reikia išnešioti.
Senis ir jūra. Vilius ir Žirmūnai. Norėdami neva būti originalūs kai kurie
žurnaliūkštpalaikiai ir kiti rašeivos vis dar mėgsta naudoti iki begalybės
atsibodusį bei nuvalkiotą triuką su praleistu kableliu, pavyzdžiui: „Pagauti
negalima paleisti“. Taip parašę jie šelmiškai šypsosi į ūsą ir slapta tikisi
Nobelio premijos už neregėtą išskirtinumą, o jos negavę, kito straipsnio
pavadinimą formuoja lygiai tokiu pačiu principu.
- Tai tada laukiu tavęs apie 03.40 prie „Džinsų centro“, – tokią žinutę vakare atsiuntė Vilius, niekada (ypač žūklėje!) nesielgiantis taip, kaip elgiasi kiti. Tai ir yra jo (ne)sėkmės formulė.
- Ok! Bet būsiu su velvetinėm kelnėm... – nutaisęs rimtą
miną atrašė jam Aizbergas.
- Nu blin. Tada ne. Susitinkam geriau tada prie Seimo, – pyktelėjo žvejybos
asas.
Kadangi Aizbergui iki aso yra tas
pats, kas iš Vilniaus pėsčiomis minti iki Mingės kaimo (jis, geriausiu atveju,
tėra tik tikro aso ąselė), tai jam
belieka kitais būdais (punktualumu) kompensuoti savo netobulumą – lygiai be dvidešimties minučių ketvirtą
valandą šio straipsnio autorius įdardėjo į vieną iš Žirmūnų kiemų (nors tuo
metu nebuvo tikras, ar Vilius nelaukia jo prie Seimo). Čia po dešimties minučių
iš karto kelių įmonių reklamos veidu ir tapo amžinai žvalusis legendinis
Vilius. Greičiausiai kai kurių įmonių vadovai netrukus paskelbs šio veido
paiešką. Atkreipkite dėmesį į tai, su kokiais kontekstais šioje nuotraukoje (ir
apskritai gyvenime) siejamas Vilius: „Džinsų centras“, „Siuvykla“, „Laukiuosi“,
„Group investicija“, „Group Finance“, „Republic“, „Fashion“, „Clasic“, „Oled“,
„S85“, „Pė“...
Paklausite, kodėl aš tiek daug rašau ir kodėl tokia ilga įžanga? Viskas
itin paprasta – kas daugiau belieka, kai apie pagautą žuvį eilinį kartą beveik
nėra ką rašyti. O rūkuotas rytas lyg ir nežadėjo nieko blogo...
Tiesa, dar važiuojant Vilniumi, visiškai tuščiame Konstitucijos prospekte,
iki ašarų prajuokino vienas geziukas,
kuris beužsidegant žaliam šviesoforo signalui ir mums lėtai priartėjus iš dešinės
pusės (matyt pajuto nepaaiškinamą grėsmę?), taip „nutrūko“ iš vietos, jog šniokšdamas
ir spjaudydamasis į visas puses jo automobilis nuskriejo ne mažesniu nei 120 km
per valandą greičiu... Tokia tad konstitucija. Mes šią situaciją įvertinome
pozityviai – gal žmogus ketvirtą valandą ryto staiga pajuto, kad labai nori
miego ir todėl nusprendė šį savo troškimą kuo greičiau įgyvendinti. Kilo net
mintis, jog pamažu privažiavę šalia Edukologijos universiteto esantį žiedą, jo
viduryje rasime aukštyn ratais apsivožusią geziuko
mašiną, su giliai įmigusiu pavargėliu, į kurio akis įkyriai švies policininkų
prožektoriai. „Neskubėk ir būsi pirmas“, – byloja liaudies išmintis. „Nuo
galo...“, – per miegus iškošia apsivožęs geziukas.
O mes važiavome gaudyti lynų.
Kaip paskui paaiškėjo, dėl nesėkmingos lynų žūklės (švelniai tariant,
daugmaž nekibo visiems), vieno sutikto žvejo teigimu, kaltos vis dar per šaltos
naktys... „Atmosferos slėgis, vėjo kryptis, žemės trauka, žalingi žuvų
įpročiai, Europos sąjunga ir kitos nepalankios jėgos“, – patys sau pridūrėme
mes ir pasišėrę vietas sumerkėme plūdes:
Po kelių akimirkų legendinis žuvų gyvenimo būdo specialistas man palei nosį
nutėškė kelis ešeriūkščius. Geriau turbūt reikėjo žvejoti ešerius, tuomet galbūt
būtų atnešęs lynų:
Mums nesėkmingų žūklių nebūna. Jos būna arba labai linksmos, arba dar
linksmesnės. Tą linksmumą „pradėjo“ kažkur iš sodų paslapties išniręs akiniuotas
senukas (beje, pamiršau paminėti, kad žvejojame netoli Grigiškių telkšančiame
Skritulykštyje – šį pavadinimą sugalvojome patys, kadaise į vandenį merkdami
skritulius lydekoms gaudyti). Vilius, išauklėtas bei taktiškas europarlamentaras, mandagiai
pasiteiravo, ar neužėmė senuko vietos ir ar jam netrukdo, o šis atsakė: „Ne,
ne, nieko, nieko, ničevo...“ ir
užsiropštęs ant tiltelio užmetė plūdes visiškai greta Viliaus plūdžių. Lyg
daugiau nebūtų kur... O tuomet prasidėjo tikras Skritulykščio bombardavimas!
Akiniuotas senukas matyt yra Antrojo pasaulinio karo veteranas. Dešimt jauko
kukulių į vandenį, kelios minutės tylos ir vėl dešimt kukulių į vandenį… Tokia
veterano taktika. Po kurio laiko patenkintas į krantą parvyniojo keletą
raudžių. Vilius apsiašarojęs iš juoko abi savo meškeres atsinešė tenai, kur
žvejojau aš. Daugiau ar mažiau prijaukinti lynai matyt irgi juokėsi žiūrėdami į
mūsų sliekus, kartkartėmis krūptelėdami nuo nesiliaujančio vandens
bombardavimo.
Penkios įmerktos meškerės – nė
vieno kibimo. Nuo penktos iki aštuntos ryto. Stebėjosi net į ešeriukus besitaikantis
katinas (pastaruoju metu žūklėje nuolat persekioja katinai, kad juos kur
šunys!):
Kantrybė – dorybė, bet kai pašertose vietas staiga į vandenį ima
šokinėti iš kažkur išdygę sodų gyventojai... Tokį vaizdą stebėjau
spiningaudamas nuo tolimesnio liepto. Viliui palei nosį į tvenkinį įšoko
moteris ir nuplaukė į patį vandens telkinio vidurį… Ant kranto jos laukė
kažkoks pagyvenęs vyrukas. Nei labas,
nei atsiprašau, nei viso gero. Bombarduotojas netrukus
susivyniojo savo meškerykočius ir sumurmėjęs „meloč“ pradingo nežinoma
kryptimi. Grįždami pakrantėje aptikome tik jo raudžių žvynus, pagal kuriuos
Vilius itin tiksliai įvertino laimikio „svorį“ – dvi su puse žuvies.
Meldynų žmonės:
O taip atrodo be galo laimingas
ir viskuo apdovanotas žmogus:
Užpatentavome originalius
pribloškiančius auskarus, tinkamus net ir Vienos pokyliams:
IŠVADOS. Viliaus teigimu, viskas
su mumis aišku. Kitą kartą kartu žvejoti galime važiuoti ne anksčiau nei po
pusantrų-dvejų metų. Jei reikėtų susukti edukacinį filmą apie tai, kaip
nepagauti lynų, mes būtume kuo puikiausi to filmo personažai. Ne paslaptis, kur
mus galima surasti. Pagauti negalima paleisti.
„Poetinės žūklės įlankėlė“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą