Kaip užstalės armonika…

Sezoną skelbiame atidarytu! Ekožūklės specialistas V.D. pastebi, kad mūsų sezono atidarymas dažniausiai tuo pačiu yra ir sezono uždarymas. Taip tausojama gamta, mažinamas kuro vartojimas ir taupomas brangus gyvenimo laikas.

Šį kartą nusprendėme išmėginti Vilkokšnį. Pasakymas „šį kartą“ yra tikrai kvailas, nes šis ežeras jau yra tapęs neabejotina mūsų atvirų žūklės sezonų atidarymų tradicija. Jame knibždėte knibžda taip vadinamos „baltos“ žuvies, todėl toks pasirinkimas tokiu metu yra tikrai neprastas. O šiais metais visgi mes ankstyvesni nei pernai – praeitais metais startavome gegužės 1 d., o šiemet – balandžio 16 d. Ir Vilkokšnį šįkart patyrėme visai iš kitos pusės. Anksčiau važiuodavome Aukštadvario kryptimi ir sukdavome į kairę, o šį kartą nuo Trakų važiavome Alytaus kryptimi (per Rūdiškes ir Grendavę) ir sukome į dešinę. Sukti į dešinę reikia ne kaip kažkas viename forume pasakė „pravažiavus Grendavės kaimą“, o dar pačioje Grendavėje, ties upeliu.

Rengdamiesi žūklei kurį laiką svarstėme, ar tikrai visus ežerus jau paliko ledas, net mėginome pakalbinti specialius korespondentus Trakuose, kurie teigė, jog ežerai „praktiškai išsivadavę“. Įvažiavę į Trakus tuo įsitikinome patys. Nei praktiškai, nei teoriškai ledo nebebuvo.

Pokalbiai (1). Nuo ko viskas prasidėjo...

Interviu su vienu kūrybingiausių Lietuvos žvejų ir vienu „Poetinės žūklės įlankėlės” tinklaraščio kūrėju poetu Viliumi Dinstmanu:

- Ar prisimenate pirmąją savo gyvenimo žūklę: kur ir kada visa tai prasidėjo?

 

- Jau tada aš buvau mažas ir mėgau azartinius žaidimus. Mama nenutuokė, su kuo ji turi reikalų… Visa tai įvyko Rusijoje, prieš maždaug 18 metų, kai baigė sukiotis mintys apie moteris, aš susimąsčiau apie žuvis: Kas jos? Kur dauginasi? Kiek kainuoja? Kodėl negaliu? Ir štai vieną dieną kankinamas tokių klausimų ir vedamas asmeninių ambicijų bei alkano katino, įkalbėjau mamą paimti meškeres ir nueiti prie upės, kad mokslų gudrių primokintų ir vaiką gyvenimui nelengvam paruoštų. Jau tada įtariau, kad batoną galima ne tik pačiam valgyti, bet ir kitus valgydinti. Schema paprasta: meškerė - kabliukas - batonas. Mama parodė porą slaptų judesių ir aš supratau, kad žvejyba - tai mano arkliukas. Bet tik tas, kitas, jūrinis. Tada viskas ir prasidėjo…

Katinas žvejys

Viskas beveik kaip senajame animaciniame filme.

O nuotrauka išties tiktų net ir brandos egzamino temai „Sukurkite istoriją“. Tad jeigu Jūsų netenkina kuklūs faktai, jog šis laimikis praeitą rudenį atiteko vienam Viliaus bičiuliui-muselininkui iš Severodvinsko (Archangelsko apskrities miestas šalia Dvinos upės deltos), laisvai galite susigalvoti savą pasakojimą. Galbūt Viliaus bičiulis iš tikrųjų ir yra katinas… (?). Katinas žvejys. Erdvės fantazijoms neribojamos.

Ir žvynai, ir uodegos!

„Poetinės žūklės įlankėlė“.

Lydekai paliepus, mums panorėjus…

Vieną kartą, kai mes su Viliumi jau buvome tapę tikrų tikriausiais žvejais, nutiko tokia istorija:

 Ir žvynai, ir uodegos… Tokios tokelės.

„Poetinės žūklės įlankėlė“.

„Pankas“ su k(u)oja burnoje

Kai Vilius man telefonu pasakojo, kad kažkurią žiemą jis iš po ledo išvyniojo ešerį su koja burnoje, aš nustebęs paklausiau: „Su kieno koja?”.. „Su kuoja”, - patikslino Vilius.

Akys didesnės už pilvą. Šis vaikystėje giliai ir vaizdžiai įsirėžęs posakis itin tinka ešeriams, kuriuos mes su Viliumi kartais vadiname pankais. Be abejo, tinka ir žmonėms. Pasakiškas scenarijus: iš pradžių griebiama avižėlė, o paskui dar ir kuoja (gerai kad ne koja!)… Arba atvirkščiai.

O po to pabundi iš žiemos miego.

Aizbergas, 2011 03 23.

Voras brakonierius, arba ant ko kimba debesys

Neseniai „Nieko rimto” leidyklos išleistoje Sigutės Ach iliustruotoje a.a. Sergejaus Kozlovo knygoje „Ežiukas rūke”, kurią sūnus ketvirtojo gimtadienio proga gavo dovanų ir kurią su malonumu dabar skaito jo tėveliai, stebėdamiesi unikaliomis autoriaus metafizinėmis bei filosofinėmis įžvalgomis ir nepakartojamu vaikišku nuoširdumu, randame stebuklingą istoriją „Kaip pagauti debesį”. Nieko rimto? Anaiptol. Transcendentinė žūklė.

Paskutinės rudeninės akistatos

Kadangi draugas (tovarišč –> tovar_išči) Vilius visai suįžūlėjo ir pradėjo nebejausti ribų, tai atsiuntė tokį elektroninį laišką be lietuviškų raidžių, kurias man galiausiai teko sulietuvinti…

(Kalba šiek tiek taisyta, bet šį kartą necenzūruota):

„Vakar paėmiau vieną šapalą (apie 800 g.) ir meknę (apie 1 kg), nuotraukoje ta kur aukščiau.

Deja, galėjau nufotografuoti tik namie, vonioje, ne natūralioje aplinkoje, nes vonioje nebuvo vandens“. 

Atkreipkite dėmesį į loginę sakinio konstrukciją-seką! Įdomu, čia dedukcija ar indukcija? :) Skaitome toliau:

„Net nežinau, ką ir aprašyti… Vietos sakyti nenoriu, geriau tegul tai lieka paslaptimi. Ne todėl, kad gaila išduoti kitiems, o todėl, kad pavogiau gal 10 obuolių prie šalia stovėjusio namo, po to gali atsekti kas.

Archangelsko apskritis ir lengvasis kultūrizmas

Kol Aizbergas gerokai aptirpusiomis ir apsnūdusiomis briaunomis irstėsi „Miego klinikoje” ir dar šen bei ten, Vilius-Archangelas spėjo nusidanginti į Archangelsko apskritį, Ustjansko rajoną, Levo Ploskoje kaimą, iš kurio neseniai sugrįžo ir parvežė keletą minėtos apylinkės ir joje sugautų laimikių nuotraukų…

Apylinkė:

Miego klinika

Tiksliau, ne miego klinika, o „Miego klinika”. Pirmoji asociacija - vieta, kurioje sėkmingai pabuvus turėtų išnykti miego sutrikimai. Gan originalus kaimo turizmo sodybos, įsikūrusios Kelmės rajone, Raudsparnės kaime, pavadinimas.

Tarsi su vasaros dangumi konkuruojančios laukų platybės, beveik iki raudonumo įkaitęs arklys šalia kelio, keli tvenkiniai, sujungti kanalu, kuris iš „bjauriojo ančiuko” (kadais) virto tikru „krioklių slėniu” su visai jaukiomis pasivaikščiojimo terasomis ir su mediniais loviais šniokščiančio vandens sistemomis… Kopėčios į medį. Lyg į daržinę? Ne, turbūt tik šiaip sau paremtos. Viename iš tvenkinių - salelė, o joje - varpinė su tikrų tikriausiu varpu. Vandeniu nutiestas siūbuojantis beždžiontiltis, jaunavedžių pėdoms ir šliaužiančių suknelių „uodegoms”.

Vilkokšnis (2)

Šiek tiek netikslią informaciją praeitos žūklės metu pateikė velkiautojai. Iš tikrųjų už žvejybą Vilkokšnyje asmeniui reikia mokėti 3 Lt už dieną arba 26 Lt už metus (plastikinės gan erdvios valties nuoma - 25 Lt). Kadangi šį kartą pavažiavome kiek toliau, tai atsidūrėme šalia Vilkokšnio poilsio bazės, kurioje vietinei moterėlei ir sumokėjome duoklę (net kvitą išrašė). Vieta jauki - nedidelis kaimelis ant kranto, pušynėlyje - poilsio bazė su šalia aptvaruose besiganančiais arkliukais, nuo statoko kranto regimos Vilkokšnio vandenų ilgybės su ramiomis įlankėlėmis…

Vilkokšnio raudės

2010 metų gegužės 1 d.

Vilius gan taikliai pastebėjo, kad Tarptautinę darbo žmonių dieną žmogus turėtų dirbti dvigubai, o ne ilsėtis ar apeliuoti į papildomą išeiginę. Jei egzistuotų Tarptautinė nedarbo žmonių diena, tuomet - kitas reikalas. 2010-ųjų metų gegužės pirmajai dienai teko būti šeštadieniu, todėl tokią dieną galėjo dirbti tik išties tarptautinis darbo žmogus, o ne Vilius ir tuo labiau aš, - tarptautinis nedarbo žmogus.

Žvejo išpažintis

2009, spalis

Vilius yra tikras žvejys. Tikrą žvejį pažinsi pagal jo nepagautą žuvį. Tiesa, Vilius žuvies kartais pagauna, bet tai jam netrukdo būti tikru žveju. Štai, pavyzdžiui, vieną rugsėjo pradžios šeštadienį nutarškėjome į Trakus, Vilius sudūrė spiningą, plačiai užsimojo nuo liepto ir, ką Jūs manot (!), iš bundančio vandens nė nemirktelėjęs išvyniojo adatiniais dantukais besišypsančią trijų šimtų gramų lydekaitę! Iš vieno vienas, kaip mėgsta sakyti sportininkai. Vilius daugiau ir nežvejoja, nes jis - tikras žvejys, o ne sportininkas. Susivynioja meškerę ir važiuoja namo. Net ir tada, kai užmetęs pirmą kartą nieko nepagauna. Antro karto niekada nebūna. Gal aš truputį idealizuoju savo bičiulį, gal truputį juokauju, ironizuoju ar pašiepiu, gal man taip tik kartais atrodo, nes tąkart, regis, Vilius pakirto dar vieną panašią žioplą plėšrūnę.