Vos uždarius vasaros žūklės sezoną, tapo kažin kaip liūdna, tad nieko nelaukę nusprendėme, kad reikia atidaryti rudens sezoną. Ir kurgi? Ogi ten pat! Labanoro regioniniame parke. Kadangi trims nakvynėms išvykstame sekmadienį, rugsėjo 8 dieną, mūsų puikioji vieta prie Lakajos ežero, kurioje buvome pačioje vasaros pabaigoje, turėtų būti laisva.
Vakare, jau sutemus, su Judita, kaip muzikinis tandemas „Šerkšno tyla“, smagiai koncertavome Vilniaus senamiestyje, o ryte, tik prašvitus, jau krovėmės palapines ir kitą amuniciją keturių dienų išvykai į gamtą. Net Juseinas Boltas taip greitai nebėgdavo sprintų, kaip mūsų kraštuose pralekia vasara. Reikėtų ją deramai išlydėti.
Antrus metus iš eilės mes ją išlydime Labanoro regioniniame parke, prie Lakajos ežero. Kadangi praeitą kartą į stovyklavietę prasibrauti nepavyko – su automobiliu pakibome ant skardžiu virtusio atitinkamų institucijų netvarkomo kelio ir vos vos pavyko iš ten išsikapanoti (žr. „Poetinės žūklės įlankėlės“ 2024-07-19 reportažą) – tai patraukėme truputį tolėliau. Ten, kur vasaros įkarštyje pakrantės buvo nusėtos stalų, palapinių, meškerių ir hamakų, kur niekaip nepavyko įsisprausti. O dabar, rugpjūčio pabaigoje, prašom – nė gyvos dvasios, stovyklauk, kiek širdis geidžia!
Kelias dienas dviračiais smagiai pasivažinėję Druskininkų apylinkėmis, mano pusjubiliejį nusprendėme paminėti kur nors netoliese, Veisiejų rajone, kurio iki šiol, kad ir kaip nemažai būtume išmaišę Lietuvą, nesame tyrinėję.
„Oi,
nieko negaliu patarti“, – rankomis skėstėlėjo Druskininkų žūklės reikmenų
parduotuvės darbuotojas, kai atsargiai paprašiau pasufleruoti, į kurią pusę
geriau traukti, norint pamirkyti meškeres.
Šiokius tokius namų darbus gimtadienio išvakarėse buvau atlikęs – Google Maps nusižiūrėjau kelis ežerus ir pasirankiojau padrikos informacijos apie juos, tačiau labiausiai neramino vienas faktas. Ilgasis (kone keturių dienų) Žolinių savaitgalis. Jei man kas būtų leidęs pasirinkti, būčiau gimęs savaitę prieš arba savaitę po fucking šventinės dienos. O čia dar orai, kaip tyčia, išpuolė pasakiškai vasariški, tad visi gyventojai kaip pasiutę trauks prie ežerų susirankioti vasaros likučių. Iš visos širdies nekenčiu ilgųjų savaitgalių ir visokio su tuo susijusio šventinio trepsėjimo – esu prisiekęs vykendofobas ir švenčiofobas.
Grįžę iš Latvijos, nusprendėme šiek tiek atsipūsti Lietuvos pakrantėje, tiksliau tariant, patraukėme Labanoro regioniniame parke telkšančio Lakajos ežero link. Pusiasalyje įsikūrusią stovyklavietę plaukdami baidarėmis pasiekdavome tiesiog išlipę iš vandens transporto priemonės ir apsistodavome nakčiai, o pernai atradome kelią, kuriuo galima čia patekti ir automobiliu. Pusiasalio iškyšulyje, kur jautiesi gana privačiai, net jei stovyklavietėje retkarčiais būna kitų poilsiautojų, gerai kimba lynai.
2024 m. birželio 25 d.
Vos atvykęs prie Salų miestelio Dviragio ežero, ėmiau kamantinėti valtį į ežerą tempiantį žveją, kalbėjusį, berods, uteniškio tarme, kuris ruošėsi plaukti spiningauti. Jis patarė toli laimės neieškoti – čia pat, valčių nuleidimo vietoje, mesti dugninę arba bandyti sėkmę kiek kairiau nuo liepto. Echolotas rodo, kad žuvies čia netgi daugiau nei Dviragio ežero platybėse ir užkaboriuose. „Pažįstamas bandė pasigauti aukšlių lydekų žvejybai, o įkibo geras lynas“, – pasakojo patyręs žvejys.
„Keista, pradėjo kibti“, – konstatavo Tomas, vos tik per mistinius Elektrėnus atriedėjau prie dar mistiškesnio Aujėdo ežero. Jau beveik buvau bendraklasį įtikinęs, kad kur tik aš bepasirodau, žuvys staiga išnyksta. Arba taip pasislepia, kad jokiais marcipanais jų neišviliosite nei iš duobių, nei iš meldų.
Iki Joninių yra pats nuostabiausias gamtos metas, tad per kelias savaites kelis kartus ištrūkti žūklei su nakvyne – neabejotinai puikus sprendimas. Medžiuose ūbauja laukiniai karveliai, virš galvų pralekia profesionalusis parasparnininkas gandras, ir akimirką atrodo, kad jo sparnų galiukai siekia skirtingus Aujėdo ežero krantus. Paskui, žuvims be atvangos flirtuojant su dugninių meškerių galūnėlėmis, juodai baltas vaikanešys (toks vaikų į šeimas pristatymo Boltininkas) tipena kažkur už nugaros plytinčioje pievoje ir kalena snapu taip, kad galiausiai surinku Tomui: baik!
Vos tik išvažiavę į šią naktinę žūklę su Tomu supratome, kad ji bus ypatinga. Jau vien dėl to, kad išvykome pavasarį, o grįžti turėsime vasarą. Gegužės 31-oji yra beveik Naujieji metai. Net ir mėnesio pavadinimas iš tos pačios raidės. Naujos žvynuotos viltys, nauji užsimojimai meškerėmis.
Su bendraklasiu Tomu paskutinį kartą žvejojome beveik prieš trejus metus. Tuomet dar visos pandeminės žuvys po vandeniu plaukiojo su kaukėmis – nepatogu kibti. Ko tik nesugalvosi, kad pasiteisintumei, jog nekimba. O šiaip, jei galvojate, kad esate kieti žvejai, pasikvieskite kada nors mane drauge pažvejoti: suteikiu kelias paras galiojančią garantiją, kad niekas nekibs. Vos tik pasirodau pakarantėje, žuvys pasiima atostogų savo sąskaita ir išskrenda į Turkiją paplaukioti viešbučių baseinuose. Tokie mano magnetiniai laukai, čia jau mokslas ir oro slėgis niekuo dėtas.
„Norėčiau pamatyti Šiaurės pašvaistę“, – sako Tomas, vos prisiiartiname prie Elektrėnų rajone telkšančio Aujėdo, kurį bendraklasis pažįsta geriau nei savo 19 pirštų (ar kiek ten standartiškai žmogus turi?). „Bus!“, – atsakau nė kiek neabejodamas. Privažiavę ežerą, telefonu gauname signalų, kad Tomo kolega tame krante, kur žvejojome prieš trejus metus, pagavo kilograminį karšį. Viso gero, šį kartą mes būsime kitoje telkinio pusėje. Ten, kur įteka upelis.
„Tai ką pagavote?“ – jau girdžiu priekaištingą kietų žvejų klausimą. „Šiaurės pašvaistę“, – atsakau nė nemirktelėdamas. Paleidome, kad kitą kartą sugrįžtų didesnė ir spalvingesnė. O mes namo grįžome jau vasarą. Uodai sotūs, likite sveiki.
Ai, tiesa, paryčiais prie Aujėdo išdygo du vietiniai žvejai, kuriuos Tomas pažįsta daugybę metų. Vienas per apžėlusias pievas atmynė dviračiu, kitas atplerpė motoroleriu. Vieno vardas Jonas, kito... Nejonas (nes nepamenu). Vienas žilabarzdis, o kitas su pasagos formos ūsais. Tie pasagos formos ūsai matyt jam ir lėmė sėkmę tą rytą, nes jis dugninuke vienintelis pagavo kažką įdomesnio – puskilograminį lyną. Nors jeigu paklaustumėte paties, turbūt sakytų, kad 800 gramų. Taip jau būna su tais žvejais. Kai jie sako kokius nors skaičius, visada atmeskite tam tikrą infliaciją.
Tomas upelio ir ežero santakoje primeškeriojo gal 50 sprindinių ešeriukų (daugiau negu jam pačiam metų), o kai kas nors retkarčiais paskambindavo, jis pabrėždavo tą skaičių ir, patikėkite manimi, tai skambėdavo labai solidžiai. Vienintelis gyvas padaras šioje žemėje, kuris išties liks patenkintas mūsų žūkle Aujėde – žilabarzdžio katinas. Ėsk į sveikatą, murkly! Vasara prasidėjo.
Nerijus Laurinavičius
2024-06-01
