Šį
rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys,
per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio
stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei
artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų
centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.
Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!
Ji
buvo kone keturis kartus už mane didesnė – svėrė mažiausiai 120 kilogramų.
Garbanoti, beveik juodi plaukai. Kairė akis šviesiai žalia, dešinė – sodriai
žydra. Vos įžiūrima, beveik kaip Maiklo Džeksono nosis. Išsipūtę, gerokai
išraudę žandai. Nenusakomo amžiaus. Galbūt už mane šiek tiek jaunesnė, o gal ir
ne. Dėvėjo kūno formas truputį maskuojančią gėlėtą palaidinę. Bet kaip ji
giliai šnopuodama putliomis plaštakomis sukiojo troleibuso vairą! Žodžiu,
įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Pirmą kartą gyvenime. Netikėkite tais, kurie
sako, kad taip nebūna.
Taip
ir sustingau, vos įlipęs. Ji manęs nė nepastebėjo. Kai užnugaryje trankiai
užsivėrė „Škodos“ durys, patogiai įsitaisiau ant kairėje buvusios tuščios
sėdynės, kad kuo geriau galėčiau matyti vairuotoją.
Nuo
tos akimirkos mano gyvenimas pasikeitė. Niekada nemaniau, jog įsimylėjus galima
šitaip paaugti. Kartais net atrodydavo, kad tuoj patogiai įsitaisęs sėdynėje batų
padais imsiu siekti troleibuso grindis. Širdis taip daužėsi, kad jaučiau, jog
ji yra gerokai sunkesnė nei mano meilės objektas. Viduje vis plėčiausi ir
plėčiausi. Jei taip ir toliau, greitai nebepralįsiu pro duris. Nė vieno kito
keleivio, žinoma, nemačiau. Net tada, kai troleibusas tapo sausakimšas. Tik
labai pykau dėl to, kad bilietėlius iš vairuotojos perkantys keleiviai laikinai
sutrukdydavo stebėti Ją.
Nusipirkęs
naują mėnesinį bilietą, dvi savaites tuo maršrutu nuo ryto iki vakaro važinėjau
pirmyn atgal, stengdamasis pernelyg nekristi į akis. Palaipsniui kalendoriuje
susižymėjau troleibuso vairuotojos darbo grafiką. Kartais ji vairuodavo nuo
ankstyvo ryto iki pietų; kartais nuo pietų iki vėlyvo vakaro.
Nors
viduje jaučiausi nuolat besiplečiantis, ji manęs, regis, ne nepastebėjo. Gal
tik žydrosios akies krašteliu. Taip ilgai tęstis negalėjo. Man reikėjo pradėti
veikti. Penkiasdešimt metų – visgi ne juokas.
Tą
vėlyvą vakarą, kai troleibuse tešmėžavo vienas kitas keleivis, atsargiai
priėjau prie vairuotojos kabinos. Pasiutusiai drebėjo kinkos, batuose tirtėjo
pirštai. Į metalinį pinigams ir bilietukams dėti skirtą stalčiuką įtarškinau
kelias monetas. Nusprendžiau nusipirkti bilietėlį, nors ir turėjau mėnesinį
bilietą. Gudrybė. Drebančiu prakaituotu delnu pastūmiau tą stalčių taip, kaip
daro kiti keleiviai, kad pinigai pasiektų vairuotoją. Tyčia įdėjau didesnę
sumą, kad jai reikėtų ieškoti grąžos. Gudrybė. Mus teskyrė menka stiklinė
pertvara. Ką ji tereiškia gyvenime!
Netrukus
teko nuryti karčią seilę – troleibuso vairuotoja grąžą ir bilietėlį į stalčių
įtėškė nė nežvilgtelėjusi mano pusėn. „Dženkšt“, – dar nespėjus atsipeikėti manęs
link iššoko stalčius. Gudrybė neišdegė. Nepavyko užmegzti net akių kontakto.
Norėjosi prasmegti skradžiai troleibuso grindis. Vairuotoja sankryžoje išsuko
visą vairą, o paskui lėtai „melždama“ jį atleido. Taip vairą „melžia“
pradedantieji vairuotojai. Ji greičiausiai nebuvo pradedanti, nes spinduliuote
spinduliavo pasitikėjimą tuo, ką daro. Toks vairo „melžimas“ papildomai suteikė
jai pritrenkiančio seksualumo.
O
kaip aš tą akimirką troškau būti bent jau vienas iš šoninių troleibuso
veidrodėlių! Ar bent jau vienas iš valytuvų. Tuomet
turbūt būčiau turėjęs kur kas daugiau galimybių patekti į Jos regos lauką. O
dabar mano galva tik vos vos kyšo virš metalinio bilietėlių stalčiuko, iš kurio
šiaip ne taip susigraibiau tai, ką vairuotoja man įdėjo.
Kaip visa
amžinybė per žemę ritosi pavasaris. Jau ir vasara ne už kalnų. Pro troleibuso
langus slinko Stotis, miesto centras, Antakalnis, Saulėtekis... Manoji
vairuotoja giliai šnopavo, sukiojo vairą, spaudinėjo durų atidarymo-uždarymo
mygtukus, o manęs taip ir nepastebėjo. Šį kartą man jau reikėjo ne gudrybės, o
rimto plano. Dar ims ir išeis vasaros atostogų – vaikyk tuomet vėją laukuose!
Naktį sapnavau
keistą sapną. Trypčioju šalia vairuotojos kabinos. Netikėtai Ji atsisuka į mane
ir kiaurai perveria meilės kupinu žvilgsniu. Žalioji ir žydroji akys staiga ima
lietis į vieną darinį, į vieną spinduliuojamos šviesos telkinį, įspraustą
pačiame kaktos viduryje, virš mažutės nosies. Jai nepaliaujamai šnopuojant, abu
išraudę žandai kilnojosi kaip miegančios meškos šonai. Troleibuso vairuotoja
nuspaudė žalią mygtuką ir mus skiriantis stiklas ėmė lėtai leistis žemyn. Visai
kaip lengvajame automobilyje. Kai stiklo neliko, Ji nežymiu galvos linktelėjimu
leido suprasti, kad ropščiausi į vairuotojo kabiną. Nieko nelaukęs
užsikabarojau viršun, batais atsispirdamas nuo metalinio bilietėlių stalčiaus;
tada patogiai įsitaisiau jai ant kelių. Mano nugarą šildė minkštas Jos pilvas,
o ant siaurų pečių atgulė visą pasaulio svorį sutelkusios krūtys. Putliomis
plaštakomis Ji užtikrintai sukiojo vairą. Nė neįtariau, ar transporto
priemonėje yra daugiau keleivių, bet pastebėjęs, kad Ji niekada nestoja ir
nespaudžia durų atidarymo-uždarymo mygtukų, nusprendžiau, jog keliaujame tik
mudu abu. Pasaulyje daugiau nebuvo jokių žmonių, jokių kitų transporto
priemonių. „Kita stotelė – Saulėtekis“, – nežinia iš kur nuaidėjo stotelių
pranešėjos balsas. Kažin kodėl maniau, kad tas monotoniškas balsas skverbiasi
iš begalinio dangaus gelmių. Žvelgdamas priekin, rankas tvarkingai susidėjau
ant kelių. Kai užnugaryje liko Antakalnis, priartėjome prie Saulėtekio. Tačiau
troleibuso vairuotoja nepasuko į dešinę ir mes tiesiu taikymu šovėme į
Nemenčinės plentą. Man buvo ramu ir gera. Bet palauk, palauk... Čia juk
neturėtų būti troleibusų laidų, tad kaip mes judame tolyn? Ai, koks skirtumas.
Svarbiausia, riedame. Visiškai tylėdami. Tyla gaivinanti, konstruktyvi. Seno
troleibuso girgždėjimai ir Jos šnopavimas tylą tik dar labiau įsodrino.
Palaipsniui tarsi virtau Jos kūdikiu. Troleibuso vairuotojos ir Tylos vaiku.
Kai pabudau,
visa pižama buvo permirkusi prakaitu. Man jau greitai penkiasdešimt, o rūbus
visada perku vaikų drabužių skyriuje.
Vakarop stoties
rajone esančiame lombarde nupirkau balto aukso žiedą. Pardavėjo paprašiau duoti
patį didžiausią. Jis keistai pažvelgė į mane žemyn. Nekantriai mindžikavau prie
prekystalio. Išleidau beveik visas turėtas santaupas. Man atrodo, jis mane
truputį apgavo. Nesvarbu. Šiek tiek šlamančiųjų dar turiu pasislėpęs po
pagalve.
Nors ir buvau
tik metro trisdešim dviejų centimetrų ūgio, kažkada, pasilipęs ant taburetės,
kažin kaip baigiau profesinę mokyklą ir įgijau tekintojo-frezuotojo specialybę.
Ta proga a.a. tėvai, visa galva aukštesni už mane, padovanojo man...
kaklaraištį. Tai buvo pats paprasčiausias tamsiai mėlynas sintetinis
kaklaraištis. Kai pasirišau jį po kaklu ir žvilgtelėjau į spintoje įmontuotą
veidrodį, pasijutau truputį nejaukiai. Kaklaraiščio galiukas kone siekė
linoleumą.
Kai įgijau
profesiją, mokykla mane iš karto rekomendavo vienam žinomos gamyklos cechui.
Darbo vietoje netrukau įsitvirtinti ir pelnyti kruopštaus bei atsakingo
darbuotojo reputaciją. Aišku, ir toliau buvau niekam nežinomas, nereikšmingas
ir labai nuobodus žmogelis. Negana to, po daugybės metų monotoniško ir
varginančio darbo, vieną kartą plušėdamas prie staklių pajutau, kad labai
susverdėjau ir akimirksniu žemyn galva nukritau nuo taburetės. Išsikūliau kelis
priekinius dantis. Galvą medikai apvyniojo tvarsčiu, o štai dešinę ranką kaip
reikiant nusilaužiau. Kai vėliau paaiškėjo, kad sugijusi ranka niekada nebebus
tokia kaip anksčiau, kad vos ją bepajudinsiu, cecho vadovas liepė kaire ranka
rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo. Prašymas išėjo beveik neįskaitomas.
Gavau šiokią tokią išeitinę kompensaciją. Dalį jos paslėpiau po vata trijų
litrų stiklainyje, kuriame anksčiau gyveno mano geriausias draugas a.a.
žiurkėnas Šprotas. Kitą dalį pakišau po pagalve. Tai buvo lygiai prieš metus.
Nusipirktą balto
aukso žiedą įsikišau į piniginę, į smulkių pinigų skyrių. Ir patenkintas
patraukiau į troleibusų stotelę. Buvau tikras, kad 18.59 val. troleibusą iš
Stoties išvairuos mano Didžioji Gyvenimo Meilė. Taip ir nutiko. Ore tvyrojo
kone vasariškas tvaikas, nesijautė jokio vėjelio. Į viešojo transporto priemonę
įšokau per viduriniąsias duris. Iš karto patraukiau vairuotojos link. Patogiai
įsitaisiau ant įprastos sėdynės. Iš čia visada kuo puikiausiai per stiklą
galėjau stebėti Ją. Atrodė, kad visi miestiečiai kažkur išgaravo it kamparas –
tik vienas kitas sukiojosi šen bei ten. Man labai prakaitavo delnai.
Netoli Šilo
tilto pro priekines duris į troleibusą, į vairuotojos kabiną mikliai įšoko
aukštas stambus vyras. Atmintin įsirėžė kumpa nosis, tamsiai rudi, vešlūs ūsai.
Jis dėvėjo šviesiai mėlynus garintus džinsus ir juostuotus jūreiviškus
marškinėlius be rankovių. Iš pažastų tankiu mišku veržėsi beveik raudonų plaukų
„šepečiai“.
- - Privet,
Zinaida! – sušuko jis, kreipdamasis į vairuotoją ir vos
neužgriūdamas ant jos. – Tai vis sukioji baranką,
ane?
- - To tak,
kaip matai, – atsiduso Ji. Tada iš „Kastyčio“ pakuotės išsitraukė cigaretę,
įsikišo ją tarp vos padažytų siaurų lūpų. Paleidusi beįsibėgėjančio troleibuso
vairą, putliais pirštais brūkštelėjo degtuką ir prisidegė papirosą. Tirštas
dūmas pakibo vairuotojos kabinoje ir nė nesiruošė sklaidytis pro pravirą langą
kairėje pusėje. Rudaūsis sudribo pašonėje ir užsimerkęs paskendo savo mintyse.
Daugiau jie nesikalbėjo. Tik žvelgė į priekyje išnyrantį kelią.
Mane staiga
sukaustė begalinis pavydas, kokio anksčiau gyvenime niekada nebuvau patyręs.
Kaip tyčia, stotelėje sustojus troleibusui, ūsuotasis stuobrys mikliai pašoko
it įkąstas širšės, gnybtelėjo riebų Zinaidos šoną ir iškošė pro dantis „einu
tikrinti bilietų“. Vairuotoja dešine ranka juokais užsimojo vožti niekdariui,
bet šis jau buvo pasprukęs pro priekines duris ir po akimirkos į transporto
priemonę atgal įšoko pro viduriniąsias. Toks didelis, o toks vikrus kaip kiškis! Nors keleivių buvo
visai nedaug, kontrolierius manęs nė nesiteikė pastebėti, lyg būčiau nematomas.
Pasiblaškęs pirmyn atgal ir nesučiupęs nė vieno „zuikio“, galiausiai kitoje
stotelėje jis pro galines duris išdūmė savo keliais. Tą akimirką aš jį norėjau
užmušti. Dievaži, tikėjau, galįs tai padaryti. Atrodė, kad vienu smūgiu
pajėgčiau nudobti patį didžiausią pasaulio raganosį. Tokia išsiplėtusi ir
pritvinkusi meilės buvo mano širdis.
Štai Zinaida jau
įvairavo troleibusą į Saulėtekį, greitai bus paskutinė stotelė. Mano sumanymas
buvo toks – troleibusų žiede įteikti žiedą Didžiajai Gyvenimo Meilei ir jai
pasipiršti. Simboliška.
Kai lauk išlipo
keli iki galo važiavę keleiviai, atsistojau ir iš piniginės išsitraukiau balto
aukso žiedą. Pasigirdo girgždesiai. Ji šiaip ne taip pakilo nuo sėdynės ir
šonais braukdama kampus pravėrė vairuotojos kabinos duris, kuriose buvo
įtvirtintas bilietėlių ir pinigų stalčiukas. Dabar artėja manęs link – o, Viešpatie! Turbūt eis patikrinti, ar troleibuse
kas nepaliko daiktų. Mano širdis gaudė kaip bažnyčios varpas.
Sutinku,
ne taip lengva kelyje pastebėti vieną metrą ir trisdešimt du centimetrus. Bet
tada nutiko netikėtas dalykas. Dešinės rankos pirštai drebėjo taip, kad žiedas
išslydo iš jų ir pariedėjo po viena iš sėdynių. Puoliau ant kelių jo ieškoti.
Šio šurmulio pakako, kad Ji mane pamatytų!
- - Kas atsitiko? – iš viršaus nuaidėjo žemas Zinaidos
balsas.
- - A-a-a-š, pa-a-a-mečiau, – sumekenau kaip tikra ožka.
- - Ką pametei? Monetą?
- - Ne-e-e, – išstenėjau vis mėgindamas surasti po sėdyne pasprukusį
nelemtą žiedą.
Troleibuso
vairuotojai turbūt manęs pagailo. Ji garsiai šnopuodama šiaip ne taip priklaupė
ant grindų. Dabar klūpėjome abu – beveik bažnyčia. Nuo jos trenkė
saldžiarūgščiu prakaitu ir „Kastyčio“ cigarečių dūmais.
- - Nieko nesimato, – konstatavo Zinaida, skirtingų spalvų
akimis žvalgydamasi po sėdynėmis.
- - T-t-t-uoj, – ėmiau mikčioti beveik kaip vaikystėje.
Visai
prie troleibuso krašto apgraibomis užčiuopiau žiedelį ir jį ištraukęs pasijutau
atgaunantis savitvardą. Visa laimė, tai nutiko!
- - Kas čia?! – baisiausiai nustebo troleibuso vairuotoja,
o išsipūtę jos žandai išraudo kaip Žagarės vyšnios.
Kai
šiaip ne taip atsistojau, mūsų žvilgsniai susilygino. Tebeklūpančiai Didžiajai
Gyvenimo Meilei žvelgiau tiesiai į akis. Ir į priekį atkišęs žiedą, nelyg
kunigas Dievo Avinėlį, iš begalinės širdies gelmių išdrožiau:
- - Tekėk už manęs, Zinaida! Mūsų laukia pati šviesiausia
ateitis!
Už
troleibuso langų plieskė nuovoką praradusi vakaro saulė. Išorinio pasaulio
garsai išnyko.
- - Uch, uch, uch, – šnopavo Ji, negalėdama patikėti tuo,
ką girdi. Tuomet įsistvėrusi ranktūrių lėtai ėmė keltis virš visos mano esybės.
Žvelgiau į viršuje „pakibusį“ Jos veidą. – Diiink iš čia, neūžauga!!! –
užriaumojo kaip traktorius. – Von pro
duris, cirko artistas, o tai tuoj policiją iškviesiu! Arba greitąją…
Aš
praradau sąmonę.
- - -
- Klausyk, kaip manai, kaip geriau pasikarti: ant futbolo vartų skersinio ar ant krepšinio lanko? – vieną niūrų spalio vakarą telefonu paklausiau Viliaus, seno bičiulio, su kuriuo kažkada drauge mokėmės profesinėje mokykloje. Jis buvo beveik dviejų metrų ūgio, todėl vienas šalia kito visada atrodėme kur kas įspūdingiau nei Balys Sruoga greta Vinco Krėvės-Mickevičiaus. Studijų laikais Vilius buvo kandidatas į jaunių krepšinio rinktinę ir net svajojo kada nors tapti krepšinio treneriu. Proto jis labai daug neturėjo, bet krepšinį žaisti tiko. Galiausiai kaip ir aš tapo tekintoju-frezuotoju, tačiau niekada gyvenime pagal specialybę nedirbo. Iki šiol jis pluša apsaugos darbuotoju prekybos centre „Norfa“.
- - Na, jei esi žmogus žemas, geriau tiktų futbolo vartų
skersinis. Krepšinio lankas – aukštesnių žmonių privilegija, – ramiu lygiu
balsu atsakė Vilius, kuris niekada man nepašykštėdavo puikių, išmintingų
patarimų.
- - Labai tau ačiū, – padėkojau ir padėjau ragelį.
- - -
„Tu
nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi“, – visą vaikystę man
nuolat kartojo tėvai. Ir jie, po šimts pypkių, buvo neteisūs!
Futbolo
vartų skersinį aš visgi pasiekiau! Tai net nebuvo labai sunku. Lapkričio 1-ąją,
kai futbolo stadione prie mokyklos nesiregėjo nė gyvos dvasios (visi šventė
mirusiųjų dieną), kai jau buvo sutemę, o stadioną spigino ryškios aukštų stulpų
lempos, virpstu it alpinistas užsliuogiau į viršų. Kaklą jau buvau stipriai
užsiveržęs mėlynojo kaklaraiščio, kurį tėvai man padovanojo, kai baigiau
profesinę mokyklą, galu. Kojytėmis prisilaikydamas už virpsto, pirštais šiaip
ne taip ant skersinio pririšau kitą kaklaraiščio galą. Ir pasikoriau.
- - -
Vos išleidęs paskutinį kvapą, pavirtau paprastuoju nykštuku. Ne pasakos veikėju, ne, o paukšteliu, ne kažin kiek didesniu už karkvabalį.
- - -
Greitai Kalėdos. Saulėtekio žiede troleibuso vairuotoja Zinaida pro pravirą langą išpučia tirštą cigaretės dūmą. Ji nė neįtaria, kad virš galvos vos įžiūrimu snapeliu į transporto priemonės stogą kalenu aš, visiškai mažas, bet amžinai ištikimas paukštelis.
2021-03-16
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą