2021 m. kovo 27 d., šeštadienis

Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai (artėjant žūklės sezonui, pasakojime dalyvauja ir legendinis Vilius)

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!

Ji buvo kone keturis kartus už mane didesnė – svėrė mažiausiai 120 kilogramų. Garbanoti, beveik juodi plaukai. Kairė akis šviesiai žalia, dešinė – sodriai žydra. Vos įžiūrima, beveik kaip Maiklo Džeksono nosis. Išsipūtę, gerokai išraudę žandai. Nenusakomo amžiaus. Galbūt už mane šiek tiek jaunesnė, o gal ir ne. Dėvėjo kūno formas truputį maskuojančią gėlėtą palaidinę. Bet kaip ji giliai šnopuodama putliomis plaštakomis sukiojo troleibuso vairą! Žodžiu, įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Pirmą kartą gyvenime. Netikėkite tais, kurie sako, kad taip nebūna.

Taip ir sustingau, vos įlipęs. Ji manęs nė nepastebėjo. Kai užnugaryje trankiai užsivėrė „Škodos“ durys, patogiai įsitaisiau ant kairėje buvusios tuščios sėdynės, kad kuo geriau galėčiau matyti vairuotoją.

Nuo tos akimirkos mano gyvenimas pasikeitė. Niekada nemaniau, jog įsimylėjus galima šitaip paaugti. Kartais net atrodydavo, kad tuoj patogiai įsitaisęs sėdynėje batų padais imsiu siekti troleibuso grindis. Širdis taip daužėsi, kad jaučiau, jog ji yra gerokai sunkesnė nei mano meilės objektas. Viduje vis plėčiausi ir plėčiausi. Jei taip ir toliau, greitai nebepralįsiu pro duris. Nė vieno kito keleivio, žinoma, nemačiau. Net tada, kai troleibusas tapo sausakimšas. Tik labai pykau dėl to, kad bilietėlius iš vairuotojos perkantys keleiviai laikinai sutrukdydavo stebėti Ją.

Nusipirkęs naują mėnesinį bilietą, dvi savaites tuo maršrutu nuo ryto iki vakaro važinėjau pirmyn atgal, stengdamasis pernelyg nekristi į akis. Palaipsniui kalendoriuje susižymėjau troleibuso vairuotojos darbo grafiką. Kartais ji vairuodavo nuo ankstyvo ryto iki pietų; kartais nuo pietų iki vėlyvo vakaro.

Nors viduje jaučiausi nuolat besiplečiantis, ji manęs, regis, ne nepastebėjo. Gal tik žydrosios akies krašteliu. Taip ilgai tęstis negalėjo. Man reikėjo pradėti veikti. Penkiasdešimt metų – visgi ne juokas.

Tą vėlyvą vakarą, kai troleibuse tešmėžavo vienas kitas keleivis, atsargiai priėjau prie vairuotojos kabinos. Pasiutusiai drebėjo kinkos, batuose tirtėjo pirštai. Į metalinį pinigams ir bilietukams dėti skirtą stalčiuką įtarškinau kelias monetas. Nusprendžiau nusipirkti bilietėlį, nors ir turėjau mėnesinį bilietą. Gudrybė. Drebančiu prakaituotu delnu pastūmiau tą stalčių taip, kaip daro kiti keleiviai, kad pinigai pasiektų vairuotoją. Tyčia įdėjau didesnę sumą, kad jai reikėtų ieškoti grąžos. Gudrybė. Mus teskyrė menka stiklinė pertvara. Ką ji tereiškia gyvenime!

Netrukus teko nuryti karčią seilę – troleibuso vairuotoja grąžą ir bilietėlį į stalčių įtėškė nė nežvilgtelėjusi mano pusėn. „Dženkšt“, – dar nespėjus atsipeikėti manęs link iššoko stalčius. Gudrybė neišdegė. Nepavyko užmegzti net akių kontakto. Norėjosi prasmegti skradžiai troleibuso grindis. Vairuotoja sankryžoje išsuko visą vairą, o paskui lėtai „melždama“ jį atleido. Taip vairą „melžia“ pradedantieji vairuotojai. Ji greičiausiai nebuvo pradedanti, nes spinduliuote spinduliavo pasitikėjimą tuo, ką daro. Toks vairo „melžimas“ papildomai suteikė jai pritrenkiančio seksualumo.

O kaip aš tą akimirką troškau būti bent jau vienas iš šoninių troleibuso veidrodėlių! Ar bent jau vienas iš valytuvų. Tuomet turbūt būčiau turėjęs kur kas daugiau galimybių patekti į Jos regos lauką. O dabar mano galva tik vos vos kyšo virš metalinio bilietėlių stalčiuko, iš kurio šiaip ne taip susigraibiau tai, ką vairuotoja man įdėjo.

Kaip visa amžinybė per žemę ritosi pavasaris. Jau ir vasara ne už kalnų. Pro troleibuso langus slinko Stotis, miesto centras, Antakalnis, Saulėtekis... Manoji vairuotoja giliai šnopavo, sukiojo vairą, spaudinėjo durų atidarymo-uždarymo mygtukus, o manęs taip ir nepastebėjo. Šį kartą man jau reikėjo ne gudrybės, o rimto plano. Dar ims ir išeis vasaros atostogų – vaikyk tuomet vėją laukuose!

Naktį sapnavau keistą sapną. Trypčioju šalia vairuotojos kabinos. Netikėtai Ji atsisuka į mane ir kiaurai perveria meilės kupinu žvilgsniu. Žalioji ir žydroji akys staiga ima lietis į vieną darinį, į vieną spinduliuojamos šviesos telkinį, įspraustą pačiame kaktos viduryje, virš mažutės nosies. Jai nepaliaujamai šnopuojant, abu išraudę žandai kilnojosi kaip miegančios meškos šonai. Troleibuso vairuotoja nuspaudė žalią mygtuką ir mus skiriantis stiklas ėmė lėtai leistis žemyn. Visai kaip lengvajame automobilyje. Kai stiklo neliko, Ji nežymiu galvos linktelėjimu leido suprasti, kad ropščiausi į vairuotojo kabiną. Nieko nelaukęs užsikabarojau viršun, batais atsispirdamas nuo metalinio bilietėlių stalčiaus; tada patogiai įsitaisiau jai ant kelių. Mano nugarą šildė minkštas Jos pilvas, o ant siaurų pečių atgulė visą pasaulio svorį sutelkusios krūtys. Putliomis plaštakomis Ji užtikrintai sukiojo vairą. Nė neįtariau, ar transporto priemonėje yra daugiau keleivių, bet pastebėjęs, kad Ji niekada nestoja ir nespaudžia durų atidarymo-uždarymo mygtukų, nusprendžiau, jog keliaujame tik mudu abu. Pasaulyje daugiau nebuvo jokių žmonių, jokių kitų transporto priemonių. „Kita stotelė – Saulėtekis“, – nežinia iš kur nuaidėjo stotelių pranešėjos balsas. Kažin kodėl maniau, kad tas monotoniškas balsas skverbiasi iš begalinio dangaus gelmių. Žvelgdamas priekin, rankas tvarkingai susidėjau ant kelių. Kai užnugaryje liko Antakalnis, priartėjome prie Saulėtekio. Tačiau troleibuso vairuotoja nepasuko į dešinę ir mes tiesiu taikymu šovėme į Nemenčinės plentą. Man buvo ramu ir gera. Bet palauk, palauk... Čia juk neturėtų būti troleibusų laidų, tad kaip mes judame tolyn? Ai, koks skirtumas. Svarbiausia, riedame. Visiškai tylėdami. Tyla gaivinanti, konstruktyvi. Seno troleibuso girgždėjimai ir Jos šnopavimas tylą tik dar labiau įsodrino. Palaipsniui tarsi virtau Jos kūdikiu. Troleibuso vairuotojos ir Tylos vaiku.

Kai pabudau, visa pižama buvo permirkusi prakaitu. Man jau greitai penkiasdešimt, o rūbus visada perku vaikų drabužių skyriuje.

Vakarop stoties rajone esančiame lombarde nupirkau balto aukso žiedą. Pardavėjo paprašiau duoti patį didžiausią. Jis keistai pažvelgė į mane žemyn. Nekantriai mindžikavau prie prekystalio. Išleidau beveik visas turėtas santaupas. Man atrodo, jis mane truputį apgavo. Nesvarbu. Šiek tiek šlamančiųjų dar turiu pasislėpęs po pagalve.

Nors ir buvau tik metro trisdešim dviejų centimetrų ūgio, kažkada, pasilipęs ant taburetės, kažin kaip baigiau profesinę mokyklą ir įgijau tekintojo-frezuotojo specialybę. Ta proga a.a. tėvai, visa galva aukštesni už mane, padovanojo man... kaklaraištį. Tai buvo pats paprasčiausias tamsiai mėlynas sintetinis kaklaraištis. Kai pasirišau jį po kaklu ir žvilgtelėjau į spintoje įmontuotą veidrodį, pasijutau truputį nejaukiai. Kaklaraiščio galiukas kone siekė linoleumą.

Kai įgijau profesiją, mokykla mane iš karto rekomendavo vienam žinomos gamyklos cechui. Darbo vietoje netrukau įsitvirtinti ir pelnyti kruopštaus bei atsakingo darbuotojo reputaciją. Aišku, ir toliau buvau niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Negana to, po daugybės metų monotoniško ir varginančio darbo, vieną kartą plušėdamas prie staklių pajutau, kad labai susverdėjau ir akimirksniu žemyn galva nukritau nuo taburetės. Išsikūliau kelis priekinius dantis. Galvą medikai apvyniojo tvarsčiu, o štai dešinę ranką kaip reikiant nusilaužiau. Kai vėliau paaiškėjo, kad sugijusi ranka niekada nebebus tokia kaip anksčiau, kad vos ją bepajudinsiu, cecho vadovas liepė kaire ranka rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo. Prašymas išėjo beveik neįskaitomas. Gavau šiokią tokią išeitinę kompensaciją. Dalį jos paslėpiau po vata trijų litrų stiklainyje, kuriame anksčiau gyveno mano geriausias draugas a.a. žiurkėnas Šprotas. Kitą dalį pakišau po pagalve. Tai buvo lygiai prieš metus.

Nusipirktą balto aukso žiedą įsikišau į piniginę, į smulkių pinigų skyrių. Ir patenkintas patraukiau į troleibusų stotelę. Buvau tikras, kad 18.59 val. troleibusą iš Stoties išvairuos mano Didžioji Gyvenimo Meilė. Taip ir nutiko. Ore tvyrojo kone vasariškas tvaikas, nesijautė jokio vėjelio. Į viešojo transporto priemonę įšokau per viduriniąsias duris. Iš karto patraukiau vairuotojos link. Patogiai įsitaisiau ant įprastos sėdynės. Iš čia visada kuo puikiausiai per stiklą galėjau stebėti Ją. Atrodė, kad visi miestiečiai kažkur išgaravo it kamparas – tik vienas kitas sukiojosi šen bei ten. Man labai prakaitavo delnai.

Netoli Šilo tilto pro priekines duris į troleibusą, į vairuotojos kabiną mikliai įšoko aukštas stambus vyras. Atmintin įsirėžė kumpa nosis, tamsiai rudi, vešlūs ūsai. Jis dėvėjo šviesiai mėlynus garintus džinsus ir juostuotus jūreiviškus marškinėlius be rankovių. Iš pažastų tankiu mišku veržėsi beveik raudonų plaukų „šepečiai“. 

-       - Privet, Zinaida! – sušuko jis, kreipdamasis į vairuotoją ir vos neužgriūdamas ant jos. – Tai vis sukioji baranką, ane?

-       - To tak, kaip matai, – atsiduso Ji. Tada iš „Kastyčio“ pakuotės išsitraukė cigaretę, įsikišo ją tarp vos padažytų siaurų lūpų. Paleidusi beįsibėgėjančio troleibuso vairą, putliais pirštais brūkštelėjo degtuką ir prisidegė papirosą. Tirštas dūmas pakibo vairuotojos kabinoje ir nė nesiruošė sklaidytis pro pravirą langą kairėje pusėje. Rudaūsis sudribo pašonėje ir užsimerkęs paskendo savo mintyse. Daugiau jie nesikalbėjo. Tik žvelgė į priekyje išnyrantį kelią.

Mane staiga sukaustė begalinis pavydas, kokio anksčiau gyvenime niekada nebuvau patyręs. Kaip tyčia, stotelėje sustojus troleibusui, ūsuotasis stuobrys mikliai pašoko it įkąstas širšės, gnybtelėjo riebų Zinaidos šoną ir iškošė pro dantis „einu tikrinti bilietų“. Vairuotoja dešine ranka juokais užsimojo vožti niekdariui, bet šis jau buvo pasprukęs pro priekines duris ir po akimirkos į transporto priemonę atgal įšoko pro viduriniąsias. Toks didelis, o toks vikrus kaip kiškis! Nors keleivių buvo visai nedaug, kontrolierius manęs nė nesiteikė pastebėti, lyg būčiau nematomas. Pasiblaškęs pirmyn atgal ir nesučiupęs nė vieno „zuikio“, galiausiai kitoje stotelėje jis pro galines duris išdūmė savo keliais. Tą akimirką aš jį norėjau užmušti. Dievaži, tikėjau, galįs tai padaryti. Atrodė, kad vienu smūgiu pajėgčiau nudobti patį didžiausią pasaulio raganosį. Tokia išsiplėtusi ir pritvinkusi meilės buvo mano širdis.

Štai Zinaida jau įvairavo troleibusą į Saulėtekį, greitai bus paskutinė stotelė. Mano sumanymas buvo toks – troleibusų žiede įteikti žiedą Didžiajai Gyvenimo Meilei ir jai pasipiršti. Simboliška.

Kai lauk išlipo keli iki galo važiavę keleiviai, atsistojau ir iš piniginės išsitraukiau balto aukso žiedą. Pasigirdo girgždesiai. Ji šiaip ne taip pakilo nuo sėdynės ir šonais braukdama kampus pravėrė vairuotojos kabinos duris, kuriose buvo įtvirtintas bilietėlių ir pinigų stalčiukas. Dabar artėja manęs link – o, Viešpatie! Turbūt eis patikrinti, ar troleibuse kas nepaliko daiktų. Mano širdis gaudė kaip bažnyčios varpas.

Sutinku, ne taip lengva kelyje pastebėti vieną metrą ir trisdešimt du centimetrus. Bet tada nutiko netikėtas dalykas. Dešinės rankos pirštai drebėjo taip, kad žiedas išslydo iš jų ir pariedėjo po viena iš sėdynių. Puoliau ant kelių jo ieškoti. Šio šurmulio pakako, kad Ji mane pamatytų!

-       - Kas atsitiko? – iš viršaus nuaidėjo žemas Zinaidos balsas.

-       - A-a-a-š, pa-a-a-mečiau, – sumekenau kaip tikra ožka.

-       - Ką pametei? Monetą?

-       - Ne-e-e, – išstenėjau vis mėgindamas surasti po sėdyne pasprukusį nelemtą žiedą.

Troleibuso vairuotojai turbūt manęs pagailo. Ji garsiai šnopuodama šiaip ne taip priklaupė ant grindų. Dabar klūpėjome abu – beveik bažnyčia. Nuo jos trenkė saldžiarūgščiu prakaitu ir „Kastyčio“ cigarečių dūmais.

-       - Nieko nesimato, – konstatavo Zinaida, skirtingų spalvų akimis žvalgydamasi po sėdynėmis.

-       - T-t-t-uoj, – ėmiau mikčioti beveik kaip vaikystėje.

Visai prie troleibuso krašto apgraibomis užčiuopiau žiedelį ir jį ištraukęs pasijutau atgaunantis savitvardą. Visa laimė, tai nutiko!

-       - Kas čia?! – baisiausiai nustebo troleibuso vairuotoja, o išsipūtę jos žandai išraudo kaip Žagarės vyšnios.

Kai šiaip ne taip atsistojau, mūsų žvilgsniai susilygino. Tebeklūpančiai Didžiajai Gyvenimo Meilei žvelgiau tiesiai į akis. Ir į priekį atkišęs žiedą, nelyg kunigas Dievo Avinėlį, iš begalinės širdies gelmių išdrožiau:

-       - Tekėk už manęs, Zinaida! Mūsų laukia pati šviesiausia ateitis!

Už troleibuso langų plieskė nuovoką praradusi vakaro saulė. Išorinio pasaulio garsai išnyko.

-       - Uch, uch, uch, – šnopavo Ji, negalėdama patikėti tuo, ką girdi. Tuomet įsistvėrusi ranktūrių lėtai ėmė keltis virš visos mano esybės. Žvelgiau į viršuje „pakibusį“ Jos veidą. – Diiink iš čia, neūžauga!!! – užriaumojo kaip traktorius. – Von pro duris, cirko artistas, o tai tuoj policiją iškviesiu! Arba greitąją…

Aš praradau sąmonę.

 - - -

 -       Klausyk, kaip manai, kaip geriau pasikarti: ant futbolo vartų skersinio ar ant krepšinio lanko? – vieną niūrų spalio vakarą telefonu paklausiau Viliaus, seno bičiulio, su kuriuo kažkada drauge mokėmės profesinėje mokykloje. Jis buvo beveik dviejų metrų ūgio, todėl vienas šalia kito visada atrodėme kur kas įspūdingiau nei Balys Sruoga greta Vinco Krėvės-Mickevičiaus. Studijų laikais Vilius buvo kandidatas į jaunių krepšinio rinktinę ir net svajojo kada nors tapti krepšinio treneriu. Proto jis labai daug neturėjo, bet krepšinį žaisti tiko. Galiausiai kaip ir aš tapo tekintoju-frezuotoju, tačiau niekada gyvenime pagal specialybę nedirbo. Iki šiol jis pluša apsaugos darbuotoju prekybos centre „Norfa“.

-       - Na, jei esi žmogus žemas, geriau tiktų futbolo vartų skersinis. Krepšinio lankas – aukštesnių žmonių privilegija, – ramiu lygiu balsu atsakė Vilius, kuris niekada man nepašykštėdavo puikių, išmintingų patarimų.

-       - Labai tau ačiū, – padėkojau ir padėjau ragelį.

- - -

„Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi“, – visą vaikystę man nuolat kartojo tėvai. Ir jie, po šimts pypkių, buvo neteisūs!

Futbolo vartų skersinį aš visgi pasiekiau! Tai net nebuvo labai sunku. Lapkričio 1-ąją, kai futbolo stadione prie mokyklos nesiregėjo nė gyvos dvasios (visi šventė mirusiųjų dieną), kai jau buvo sutemę, o stadioną spigino ryškios aukštų stulpų lempos, virpstu it alpinistas užsliuogiau į viršų. Kaklą jau buvau stipriai užsiveržęs mėlynojo kaklaraiščio, kurį tėvai man padovanojo, kai baigiau profesinę mokyklą, galu. Kojytėmis prisilaikydamas už virpsto, pirštais šiaip ne taip ant skersinio pririšau kitą kaklaraiščio galą. Ir pasikoriau.

 - - -

 Vos išleidęs paskutinį kvapą, pavirtau paprastuoju nykštuku. Ne pasakos veikėju, ne, o paukšteliu, ne kažin kiek didesniu už karkvabalį.

 - - -

 Greitai Kalėdos. Saulėtekio žiede troleibuso vairuotoja Zinaida pro pravirą langą išpučia tirštą cigaretės dūmą. Ji nė neįtaria, kad virš galvos vos įžiūrimu snapeliu į transporto priemonės stogą kalenu aš, visiškai mažas, bet amžinai ištikimas paukštelis.

 

2021-03-16

1 komentaras: