2026 m. rugpjūčio
3 d., pirmadienis
Praėjo daugiau nei dvi savaitės nuo pastarosios žūklės Lakajos ežere. Kur buvęs, kur nebuvęs, į vasaros koncerto pabaigą įsiveržė rugpjūtis. Neseniai praūžė škvalai ir audros, o dabar orai vėl pagaliau ketina nusistovėti.
„Važiuojam, pakuok daiktus!“ – pirminį impulsą davė Judita. „Bet ar bus laisva mūsų vieta? Daug kas gali panorėti dar pavasaroti, nors pirmadienį tai gal ir neužims dar jos...“, – abejojau aš. „Bus laisva!“ – užtikrintai pareiškė žmona. „Pažadi?“ „Pažadu“.
Nepaisant to,
kad tris dienas žada puikų orą (+24, +25, +29) be lietaus, vėjo kryptis vis
kinta: pučia tai iš rytų, tai iš šiaurės rytų ir panašiai. Kaip ir praeitą
kartą žuvys gali kibti vangokai. Bet gal ką užkabinsiu...
Automobilį su
Judita palieku prie posūkio į mišką ir entuziastingai kulniuoju priekin
patikrinti, ar vieta laisva. Reikia nupėdinti apie kelis šimtus metrų. Bus,
nebus, bus, nebus, bus, nebus... Yra!!!
Laisva!
Laisva. Žmona pažadą ištesėjo.
Tyčia trunku kiek ilgiau, apsižiūrinėju aplinkui, ar dešinėje irgi nėra žvejų,
kad Judita pagalvotų, jog mūsų vieta jau užimta ir aš dabar ten kalbuosi su
poilsiautojais, klausinėju, kiek jie ketina užsibūti.
„Spėk, ar laisva…“, – neišsiduodu
sėsdamas už vairo. „Tai jau turbūt ne, nes taip ilgai užtrukai…“, – svarsto ji.
„Laisva!“, – džiugiai
deklaruoju. „Jau maniau, kad tikrai užimta, kad ten kalbiesi su žmonėmis…“
Triukas suveikė! Ką
gi, galime lėtai įsikurti pamėgtoje pakrantėje.
Niekur neskubėdamas suruošiu tris duginines meškeres ir vieną po kitos švysteliu Lakajon. Žmona šį kartą iš namų pasiėmė lanką, tad ėmė jį sukti meškerių fone man palei nosį, kol galiausiai kaip undinė pokštelėjo vandenin.
Išankstinės prognozės pasitvirtino – nuo 14.30 val. iki 19.30 val. nė vieno kibimo. Tad ir šašlykų spėjau iškepti, ir su vabalu (pušiniu ožiaragiu) pasilabinti – tasai kaip mūsų katinas Bagis netikėtai užšoko ant turistinės kėdės ranktūrio, pakraipė ilgus ūsus ir nuskrido bala žino kur.
Labai nenorom išleidau Juditą grybauti, nujausdamas, kad ji gali pasiklysti. Kol žmona klaidžiojo miškais, pas mane atklydo... žvejys. Su nedidele mašinėle. Ketino apsistoti Lakajos pusiasalio stovyklavietėje, bet prasibrovęs iki ten, išvydo pirmadieniui visai neįprastą reginį – daugybę automobilių, palapinių, žmonių... Todėl jis ir atsidūrė čia.
Prieš tai dar
pabraidžiojo kemsynėje, kitame ežero krante, kur paliko kelis savo bičiulius.
„Lenkiškai, lietuviškai?“ – vos atkulniavęs paežerės takeliu, man pateikė
kalbų, kuriomis galime bendrauti, meniu. „Lietuviškai“, – pasirinkau aš. Ir jis
kuo puikiausia lietuvių kalba ėmė pilti visas susikaupusias mintis.
Kadangi vėliau
sužinojau, jog žvejys gyvena Nemenčinėje, nuo to laiko praminiau jį sau
Zbygniewu. Zbygniewas užsikniso su bičiuliais iš ano kranto kiurksoti purve,
tad atkako čia, į sausą pušimis apaugusią pakrantę. „Kitame krante visada
geriau kimba“, – savo motyvą šyptelėjęs išdėstė jis.
Netrukau šią
legendą paneigti – štai jau daugybę valandų nė vieno kibimo, visos trys
meškerės ištiktos stuporo.
Zbygniewas
labai nustemba, kai išgirsta, kad čia esu pagavęs ne vieną didoką lyną. Jam iki
šiol to padaryti nepavyko. Gal dar ir dėl to, kad pastaruoju metu čia užsuka
gan retai. O kai paminėjau, kad kažkada įkibo kelių kilogramų šamas, jis sakė,
jog jam šamai ne kartą nuplėšė sistemėles su visomis šeryklėlėmis.
„Gerai“, – taria Zbygniewas, –
„Einu ruošti plūdinę ir dugnines meškeres. Gal dar paskambinsiu draugams, kad
čia atsikraustytų, bus linksmiau… Kai tokie karščiai, visai nesinori namie
tupėti prie kondicionieriaus.“
„O, ne!“, – galvoju, – „Tik ne
tai!“ ir sakau: – Žinot, kaip su tuo išsiruošimu ir meškerių perkėlimu –
sunkokas reikalas. Leidžiu suprasti, jog gal tu verčiau ramiai žvejok vienas.
„Tikra tiesa – susiruošti kurs kas lengviau, azartas ir panašiai, o kai jau
reikia vynioti meškeres, tai jau baisiai tingisi…“, – sutinka atklydėlis.
Pasigiriu, kad prieš kelias
savaites čia pagavau ungurį. Nes koks tu žvejys, po galais, jei nemoki normaliai
pasigirti! Nemenčinietis pasidomi, ar aš čia vienas. Sakau, su
žmona, kuri dabar patraukė grybauti. Jis pasišauna vėliau ateiti pasimatuoti
laimikiais. Aš ir be to išgyvenčiau. Tarsi berniukai, besimatuojantys savo
reprodukcinėmis ataugėlėmis.
Kol žvejys
atklydo, Judita, kaip ir baiminausi, sugebėjo pasiklysti. Gerai, kad palipus į
kalniuką, bent jau pavyko susiskambinti, nes atstumas tarp mūsų jau buvo toks,
jog susirėkavimų beveik nesigirdėjo.
Kaip tyčia, it
pasiutę ėmė kapoti uodai. Štai tau ir rugpjūtis! Pasirodo, grybautoja nuklydo net iki pusiasalio
stovyklavietės ir jau buvo beapsidžiaugianti, išvydusi tokios pačios kaip mūsų
spalvos automobilį, kol galiausiai atsitokėjo...
Šiaip ne taip
telefonu instruktavau, kaip iš ten ištrūkti: pasuk į dešinę, eik keliu tiesiai,
dešinėje liks lokio Roberto sodyba, trauk tolyn ir vėl suk į dešinę... Maždaug
po penkiolikos minučių atgavau žmoną. Su sauja permirkusių voveraičių – tarsi
nevykusi kompensacija už pražudytas nervų ląsteles.
Jei be
matavimosi žuvimis kuo puikiausiai išgyvenčiau, tai be namuose netyčia palikto
vieno žvejybinio krepšio išsiversti gali būti kur kas sunkiau. Prarandu tam
tikrą žūklės įvairovės galimybę. Krepšyje liko paruoštos sistemėlės unguriui,
karšiams, boilių sistemėlės ir t.t. ir pan. Bent jau pagrindinę žvejo dėžę ir
meškeres pasiėmiau! O
kai taip nekimba, tai bent simboliškai pakiurksosiu ant kranto ir bus gerai.
Pirmą kartą išbandėme prieš pat
kelionę įsigytą uodų atbaidymo 15-os kvadratinių metrų plote aparatą
„Thermacell“. Jis užsikuria su dujų balionėliu, o jo priekyje už grotelių
kišama tamsiai žydra plokštelė, kuri turėtų būti veiksminga bent keturias valandas,
po kurių ji tampa balta, ir tada ją reikia pakeisti.
Iš pradžių didelio efekto
nepajutome – kai kurios uodės vos ne tūpė ant prietaiso grotelių ir deginosi,
lyg būtų pasiskiepijusios nuo tokių aparatų skleidžiamų garų. Tačiau, kai
Judita prietaisą pasiėmė į hamaką, skaityti jame tapo kur kas lengviau – zvimbeklių
lyg ir sumažėjo.
O kibimų sumažėti negalėjo, nes jų ir taip nebuvo. Zbygniewo beveik visai nesigirdėjo, kaip ir kitame krante esančio Pabradės poligono. Visatos fotografas debesų properšose išryškino kelias dešimtis rugpjūčio žvaigždžių.
2026 m.
rugpjūčio 4 d., antradienis
– Labas rytas! – prie palapinės pasigirdo entuziastingas Zbygniewo iš Nemenčinės balsas. Judita dar vartaliojosi palapinėje, o aš jau gėriau kavą prie staliuko ir rašiau šiuos žūklės dienoraščius. – Na, ir kaip?
– Visą vakarą taip nekibo, kad net ir
nežvejojau naktį, vienos meškerės visi sliekai nukramtyti, kitų aplaižyti,
visiškai nieko, – raportuoju aš.
– Cha! – entuziastingai šauna
pusamžis žvejys, ir jauste jaučiu, kad jam kažkas įkibo. – Žvejojau visą naktį.
Apie vidurnaktį plūdė su švytinčia viršūnėle ėmė traukti į šoną. Pakirtau –
lynas, štai toks, – delnais rodo maždaug 30 centimetrų atkarpą. – Pasikepsim su
žmonele.
– Sveikinu, šaunu! – nuoširdžiai
pasidžiaugiu už jį. – O vakar sakėte, kad čia niekada nesate pagavęs lyno.
Dabar jau taip sakyti negalėsite.
– Po to ilgai nekibo, bet paryčiais
dar stuktelėjo vienas – net nežinau, kas – gal karosas, tokie dideli žvynai,
žiūrėsim, kai valgysim, ar bus saldokas, – laimikiais džiaugiasi Zbygniewas.
– O aš nepamenu per
ketverius-penkerius metus, ar šiose vietose kada nors taip nekibo…
– Man vietinis eigulys pasakojo, kad
prieš šešerius-septynerius metus tinklais buvo susemta žuvis ir užleista mažų,
tad jos auga, o kilogramo ar pusantro karšis dabar jau yra geras laimikis, –
paaiškina vakarykštis atklydėlis, kurio draugeliai, visa laimė, taip ir liko
kito ežero kranto kemsynėje. – O tuos sliekus tau turbūt nukapojo siaurašikniai
plakiai.
– Gali būti, – pritariu, – dar
liksite vieną naktį?
– Oi, ne… – atsidūsta Zbygniewas. –
Pavargau kaip niekad per visą naktį… Važiuosiu namo.
Dar maloniai šnektelėjome apie
žuvis, grybus ir kitokias gėrybes. Tada atsisveikinome. Bet nueidamas
Zbygniewas stabtelėjo, atsisuko ir pasidomėjo:
– Tiesa, žmona vakar pasiklydo?
– Tai jau tikrai, turbūt girdėjote,
kaip rėkavome miške?
– Aga…
– Nusibaladojo net iki pusiasalio
stovyklavietės.
Judita palapinėje girdėjo mūsų
pokalbį.
– O grybų bent rado?
– Saują permirkusių voveraičių…
Prieš šį pokalbį, ankstyvą rytmetį, žuvų šį kartą šykštintį Lakajos ežerą aptikau šitaip apsirūkiusį.
Zbygniewui išvykus, signalizatoriai pagaliau aktyvavosi, tad netrukus į krantą išprašiau kelis karšiukus ir vieną kuojytę.
Ežeras buvo linkęs teikti šiokių tokių malonių. Sukryžiuotos ietys.
Vakarop įkibo dar vienas karšiukas, kurį daviau Juditai paleisti į vandenį. Prieš tai ji vos nesusigundė tam karšiukui padaryti dirbtinį kvėpavimą.
Ir kai jau atrodė, kad gali laukti
puikus žūklės vakaras, viskas vėl nurimo, sustingo, užsičiaupė, vandens
telkinio paviršius išveidrodėjo.
Ateisianti naktis bus šiltesnė nei
praeita. Tai pajutę ir uodai ėmė kapoti iš peties, ciniškai ignoruodami jiems
palei snukius atkištą šnipšto vertą „Thermacell“.
2026 m.
rugpjūčio 5 d., trečiadienis
Visą naktį buvome kranto valdovai, nes vakare niekas taip ir neatvažiavo. Trečią ryto kelis kartus supypsėjo vienas signalizatorius. Bet tik tiek.
Net keista,
kad iki šol neatlepečkojo pasilabinti gretimos sodybos šeimininkas lokys
Robertas. Negi taip ir nepasirodys? Gal išrūko kur į pajūrį...
Prieš šią
žūklę juokavau, kad mano tikslas – nepagauti lyno. Panašu, kad šį tikslą visgi
pavyks pasiekti. Pastaraisiais metais šiose vietose visada pagaudavau po 3-4
lynus, dažniausiai apie 40 centimetrų ilgumo, iki vieno kilogramo svorio.
Jau
supakuojant palapinę ir kilimėlius, pratisai užbliovė signalizatorius.
Karšiukas! Ne
lynas.
Tyla. Ir jau
nesame vieninteliai kranto valdovai, nes už 50-ties metrų dešinėje įsitaisė ką tik atvykęs žvejys. Svaido jauko
kukulius į vandenį – pliumpt, pliumpt... Nelinkęs ateiti patardyti manęs. Pasigirdo
ir jo signalizatoriai.
Dar šiek tiek
pasižaisiu su meškerėmis, o vakare trauksime namo. Tarp turistinio stalelio ir
kėdžių kojų plazdena baltas drugelis. Dar ne ruduo. Vasara baigiasi rudenį. O
gal ir ne?
Praplaukė
penkios baidarės.
Pamėtė, pamėtė
meškeres naujasis atvykėlis ir apie 13.30 val. susivyniojo jas ir išrūko. Nekimba,
tai nekimba niekam.
O kai tik kas
nors išvažiuoja, netrukus man kažkas įkimba. Nedidukas karšiukas, bet visgi.
Signalizatorius nė nesuveikė, tik svingerio svarelis nulėkė nuo valo.
13.50 val. +31 laipsnis. Vakarop žada nestiprų nulašnojimą.
Apie 15.30
val. bekurkšnojant kavą ir beskaitant knygą, buvau staiga sutrikdytas
intensyvaus signalizatoriaus pypsėjimo. Pakirtau ir pirmą kartą kitame gale pajutau
kiek išraiškingesnį pasipriešinimą. Prieš pat graibštą žuvis dar labiau
suspurdėjo – jau pamaniau, kad lynas. Bet... ešerys! Maždaug 400 gramų, tačiau
priešinosi it kilograminis laimikis. Ką sugeba, tai sugeba ešeriai.
Gan giliai įrijo slieką, todėl žuvų
slaugytojos Juditos paprašiau, kad paduotų specialų pagaliuką-pincetą kabliuko
išsegimui. Šiaip ne taip pavyko stipruolį išlaisvinti nuo svetimkūnio, o Judita
jį paleido šalia pakrantės į vandenį. Skiauterėtajam nuo šio įvykio taip galva
susisuko, kad ėmė plaukti atgal į krantą, lyg norėtų muštis ir atkeršyti už
mano klastą.
Teko jį truputį panaviguoti, kol
galiausiai šovė į priekrančio žoles, o žuvų slaugytoja įsibridusi dar bandė jį
pastūmėti į platesnius vandenis. Išgyvens kanibalas, ryjantis savo gentainius,
viskas bus gerai. Šiaip ar taip, jis – it vyšnaitė ant šios žūklės torto.
Apie 16 val. dar vienas karšiukas… Kitame
krante gieda gaidys.
P.S. Grįždami pravažiuojame Spenglą, kuriame, anot Zbygniewo, nelabai yra ką veikti, nes jis labai nusekęs, o ir žuvies likę ne kažin kiek…
Vien žvynai ir uodegos. Tik kažkur kitame krante.
Kitoje Poetinės žūklės įlankėlėje. O gal ir šioje...
Filmą apie šią žūklę galite žiūrėti čia:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą