Pirmasis gyvenimo ungurys

2026 m. liepos 15 d., trečiadienis

Akys iššoko ant kaktos, kai pamačiau, kiek automobilių užsuko į Liepkalnio gatvės degalinę įsipilti degalų. Nors dabar trečiadienis, atrodo, lyg būtų savaitgalis. Ech, vidurvasaris…

Ir, žinoma, pasirinkau pačią tinkamiausią eilę – vyrukas priešais mane pakelia bagažinės dangtį, tad išvystu penkis didelius kanistrus. Suprask, jis dabar prisipildys visą automobilio baką ir dar tą papildomą tarą. Kadangi už manęs jau spiečiasi kitos transporto priemonės, atbuline eiga pabėgti iš šios eilės nebegaliu. Ką gi, ilgai nežvejojęs, dar truputį pakentėsiu.

Tas kartas, kai vasaros pradžioje su spiningu besisukinėdamas palei Nerį prie Trinapolio vienuolyno vos neprasmegau pelkėje, nesiskaito. Reikia gi atidaryti sezoną, po galais! Kol vasara neuždarė savo vartelių.

Tad nusiperku metinį žvejo mėgėjo bilietą, kuriame nurodyta, nuo kada jau galima žvejoti – nuo 2026 metų liepos 15 dienos, 15 valandos. Kaip simboliška! Reikia pagauti 15 žuvų. Gerai jau, gerai, užteks ir kelių. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tos žuvys man tėra pretekstas su visa turistavimo amunicija ištrūkti iš miesto ir pajausti lietuvišką vasarą.

„Norėčiau pagaliau pagauti ungurį“, – sakau Juditai, kai iš žūklės reikmenų parduotuvės grįžtu į automobilį su naktiniais sliekais ir kitais masalais.

Ir mes pernelyg nemąstydami patraukiame į savo jau gal penkerius metus iš eilės lankomą Lakajos ežerą Labanoro regioniniame parke. Jis yra labai savito charakterio. Net tada, kai visai nekimba, nepalieka tavęs be laimikio. Lynai čia, pavyzdžiui, gali įkibti kada tik užsigeidę – jiems nerūpi žvejų prietarai, kad vidurdienį žuvys pietauja iš savo pietų dėžučių ir dėl to nesidomi joms palei nosį ant kabliuko nuleidžiamais skanėstais.

Judita pataria traukti į tą vietą, kur būtų lengviau daiktus tampyti iš mašinos. Ir (o, stebukle!) mūsų vieta laisva! Tik jau beveik įsikūrę pastebime, kad kiek atokiau dešinėje keli vyrai žvejoja jau turbūt ne pirmą dieną. Svarbu, kad ne kokia jaunuolių kompanija, į gamtos prieglobstį eksportuojanti įkyrų miesto triukšmą su visomis įkraunamomis kolonėlėmis ir kitais atributais. Ramybės, palinkėkime vieni kitiems ramybės.

O Judita nieko nelaukusi išsiruošė ieškoti Labanoro girios gėrybių. Vienu metu jau buvau beišsigąstąs, kad ji pasiklydo. Telefono ryšys tai veikia, tai neveikia, o ir jos erdvinė orientacija, švelniai tariant, ne iš geresniųjų – laisvai gali pasiklysti ir mieste.

Bet nerimas atslūgo, kai berėkaudamas pagaliau ją sutikau su šiokiomis tokiomis lauktuvėmis. Jei kas paklaustų, koks yra vaikystės skonis, nė neabejodamas atsakyčiau – žemuogių!

Aš vis dar mokausi filmuoti ir skirtingomis programomis montuoti, tad ir apie šią išvyką susuku trumpą filmuką, kurį galite žiūrėti Youtubo kanale „Poetinės žūklės įlankėlė“ arba paspaudę nuorodą, kurią įkelsiu po šiuo straipsniu.

O kol kas reikia palaipsniui sumontuoti visą žvejybinę įrangą ir užmesti pirmuosius masalus.

Dar turbūt nėra taip buvę (ar vasarą, ar rudenį), kad stovyklaujant iš kažkur neišdygtų kokie nors žmonės. Mes tai nuo tų žmonių stengiamės bent trumpam pabėgti, bet jie vienaip ar kitaip atsiveja.

Vyresnio amžiaus pora nuo kalniuko nusileidžia pas mus dviračiais. Kažkur netoliese atostogauja, todėl tyrinėja apylinkes. Maloniai šnektelime, moteris Juditai rekomenduoja grybų labiau ieškoti pakelėse.

„Aaa, tai jūs juos ir nurinkote, nes ten neradau“, – pusiau juokais, pusiau rimtai lepteli mano žmona. Vieni kitiems palinkime gero poilsio.

Ta proga pokštelėjau į Lakają ir pagaliau atidariau maudymosi sezoną ir Lietuvoje. Vanduo gaivus, gaivesnis nei Viduržemio jūroje. Jis kvepia ežeru ir Lietuva.

Kažkaip čia viskas įtartinai ramu: šiaurės krypties nestiprų vėją keičia štilis, poligonas kitame krante tarsi išėjo atostogų – niekas nesproginėja, nešaudo, nebumpsi. Mūsų trijų dugninių meškerių signalizatoriai sutartinai tyli, lyg vienu metu būtų išsikrovusios jų baterijos. Ir taip visą vakarą, ir naktį… Labos.

2026 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Rytui kažkas užstatė tokį žadintuvą, kad nepabusti buvo neįmanoma. Atrodė, kad virš galvų vasnoja gervės ir kažką nori pasakyti, išrėkti pratisais klykiančiais balsais. Iš tikrųjų tas garsas sklido iš kito ežero kranto, kur melduose vyko kažin kokie nesuprantami dalykai: vienas paukštis klykia, kitas atklykia, o visa tai dar pakartoja iš šalies viską stebintis pašaipūnas aidas. Kažkas čia ne taip.

Dar tik pusė penkių, o keltis žvejoti visai nesinori. Iki maždaug devintos valandos prasivartęs palapinėje, nusprendžiu permesti meškeres. Naktį ir paryčiais lyg ir pyptelėjo signalizatorius, o gal man tai tik prisisapnavo.

Pirmos meškerės masalai buvo gerokai nuskabyti. Parvelkant antrąją, nepajutau jokio priešinimosi. Bet kas ten raizgosi palei šeryklėlę? Ot, gyvate – pirmasis gyvenimo ungurys!

67 centimetrų ilgumo. Tikrai padorus laimikis! Vargšelis taip įrijo kablį, kad nusispardė vandenyje turbūt man dar prieš pabundant. Tiek tų mano nuopelnų, pats susižvejojo. Kaimynai žvejai dešinėje išvyko gan anksti, dar prieš mano akistatą su unguriu. Teko ruošti neplanuotus sočius pusryčius.

Vaikystėje esu valgęs daug ungurių, nes patėvis visais įmanomais ir neįmanomais būdais juos gaudė. Ragaudavome tiek keptus, tiek rūkytus ar kitaip paruoštus. Tėvai rūkytus ungurius vyniodavo į laikraščius ir nešdavo juos kaip pakišą gydytojams, valstybės tarnautojams ar kitokiems pareigūnams. Todėl ir sakau Juditai: „Pamatysi, koks čia delikatesas!“

Ir kaip gi be žmonių atokiame gamtos užkampyje? Tepu, tepu, nuo kalniuko manęs link atkulniuoja uniformą vilkintis pareigūnas. Tokiose vietose uniformos mane ne pernelyg gerai nuteikia. Urėdijos darbuotojo visureigis lieka ant kalniuko.

– Labas rytas, kaip žvejyba, ką pagavote? – pasipila tokių situacijų A-B-C.

–       Nieko, – sakau, – nė pypt, tik štai naktį ungurys pasikirto ir nusispardė iki man jį partempiant į krantą…

–       Ungurys?! – stebisi urėdas. „Taip“, – galvoju, – „Ir ungurys, ir urėdas prasideda U raide“. – Tada jį reikia kuo greičiau į puodą ir išvirti, nes unguriai greitai genda, – patarimu pasidalina miškų puoselėtojas.

–       Gerai, kad patarėte, taip ir padarysiu.

–       Beje, nematėte čia šuns? – staiga klausia manęs.

–       Ne, nematėme.

–       Ir negirdėjote lojant?

–       Na ne, nebent neišgirdome per miegus.

–       Keista, kiti sakė, kad girdėjo netoliese…

–       Dingo jūsų šuo?

–       Jau ne pirma diena… O karšiai nekimba, kiek dar laiko planuojate čia būti? – staiga pokalbio temą pakeičia urėdas.

–       Ne, visai nekimba, dar naktelę būsime…

–       Gerai, nei žvyno, nei uodegos, – standartine žvejų fraze atsisveikina į kalniuką lipdamas pareigūnas. Tepu, tepu, tepu… Ir visureigis išnyksta miške.

Pamenu, kaip bendraklasis Paulius, kai „Panoramoje“ žiemą gerdavome kavą, pasakojo, kaip jis vieną kartą Kuršių mariose pagavo ungurį, tai jį truputį pačiupinėjęs, paskui niekaip negalėjo į molą, į smėlį rankų nusitrinti nuo kaip klijai ar derva lipnių ungurio gleivių. Man atsitiko lygiai taip pat. O rūbai, prie kurių prisilietė ši gyvatžuvė, atrodo kaip pasaulio žemėlapis su visais savo žemynais ir vandenynais.

Ką gi, štai jums ir ankstyvieji pusryčiai.

- Fe, daugiau nenoriu, riebus kaip kiaulė, – susiraukusi lėkštę atstumia Judita. – O tu sakei, bus tau delikatesas…

–       Gal iš tikrųjų geriau reikėjo išvirti, kaip patarė urėdas, – pritariu ir aš, nes tas riebumas išties truputį erzina.

O vaikystėje, pamenu, jie man tikrai patikdavo. Bet galbūt dėl to, kad dažniausiai būdavo rūkyti.

Kadangi anksti pakilę žvejai išvyko dar prieš man ištraukiant ungurį, likome vieninteliai kranto valdovai. Bet tik laikinai. Viskas laikina šioje žemėje. Ir vandenyje. Ir sostuose, ir patvorėse. Gera vieta tuščia nebūna.

Netrukus į ankstesnių kaimynų dešinėje vietą senoku automobiliu atlingavo kiti du žvejai. Ir tai turbūt buvo patys tyliausi kaimynai, kokius teko sutikti Lietuvos vandens telkinių pakrantėse. Keli signalizatorių pyptelėjimai, meškerių užmetimai, pliumptelėjimai, keli žodžiai, sakiniai ir viskas. Tyla. Visą dieną, vakarą ir naktį. Gal jie labiau plūdinėmis bando žvejoti?

Dieną, besisukiojant ant kalvoto medžių šaknimis apsiraizgiusio kranto, staiga kilo mintis: „Negi taip gali būti, kad mūsų aplankyti neateis gretimos sodybos šeimininkas, kurį mes su Judita prieš maždaug trejus metus praminėme lokiu?“

Jis tai atlepečkodavo, tai atlinguodavo grėsmingu visureigiu, ir mes iš karto kažin kodėl pasijausdavome patys kalčiausi pasaulyje, kažką padarę tokio, kad akimirksniu reikia dėl kažko teisintis. Bet čia mes tokie nenormalūs, o lokiui tai kas – vieną kartą cigarete norėjo pasivaišinti, pakalbėti, pabendrauti... Nors man nuolat atrodydavo, jog jis jau šiek tiek įkalęs, liežuvis veldavosi net ir tada, kai sukiodavo visureigio vairą. Ei, loky, negi neišlįsi iš už krūmų?

Ir prašom, kad norit – lepečkai, lepečkai palei krantą, kur buvęs, kur nebuvęs, lokys pasirodė!

–       Pamenat, kaip tada mane išgąsdinote, išlindęs iš už medžių, kai mes jau manėme, kad esame čia vieni su pušimis? – nuotaikingai atklydėlį pasitinka Judita.

–       Cho cho cho cho, – iš visų plaučių kvatoja lokys.

–       Jūs tai mūsų ir vėl neprisiminsite, o mes jus pažįstame, vat! – per dantį toliau traukia mano žmona.

–       Taip, jūs esate Robertas! – savo trigrašį įkišu aš. Gerai, kad dar nepasakiau lokys Robertas.

Nes lokys Robertas atrodo stotingas, pilvotas – geriau su juo atsargiau, mandagiau bendrauti. O gal mes kiek apsirinkame, nes bekalbant jis nuoširdžiai juokiasi, ir tas juokas atperka įsikalbėtą grėsmę. Mes gi labai jautrūs. Iš drebulės išdrožti žmogeliai. Ir pasipila šnekos kaip iš gausybės rago: apie Misuriu baidarę irkluojantį Aurimą Valujevičių – lokys stebi jo kelionės nuotykius – apie auksinę žuvelę Meilutytę, apie Mykolą Alekną, apie Tauragę – apie ją daugiau kalba Judita, nes tai jos gimtinė – lokys klausosi palenkęs vieną ausį, jam įdomu, žino tuos kraštus, turi ten draugų.

Jis pasipasakoja savo patirtus nuotykius plaukiant baidarėmis: seniai seniai su šeima yrėsi tokia upe, kuri vadinasi itin keistai – Pissa, ir ji išteka iš Vištyčio ežero. Tai nutiko dabartinio Kaliningrado teritorijoje, per kurią ta upė raizgosi. Lokys pabrėžia, kad tai buvo pati įsimintiniausia kelionė upe. Žodžiu, plaukia plaukia jie Černiachovsko rajone ir pastebi tiltą. O ant to tilto būrys žmonių – vaikigalių ir kitokių. Ir staiga nuo tilto pasipila akmenų kruša į plaukiančiuosius apačioje, o tuos akmenis atsiveja riksmai: „Nemcy, nemcy!“ „Vienas akmuo pataikė mano sesei į galvą“, – skausmingai prisimena pasakotojas. Šitaip pasilinksmino skeltanagiai rusai.

Kol mes kalbamės, aplinkui sukiojasi kiti poilsiautojai, ieškantys čia kranto, bet vis labiau artėjant savaitgaliui, tai tampa kone mission impossible. Lokys pasirėmęs į pušį iš butelaičio lėtai gurkšnoja vandenį.

–       O kaip vakar Anglijos ir Argentinos pusfinalio varžybos? – pasiteirauju jo apie Pasaulio futbolo čempionatą.

–       Nematėt? – pasitikslina jis.

–       Na, nenusileido čia virš ežero milžiniškas ekranas, – bandau juokauti. – Šiaip vykdami į gamtą bėgame nuo technologijų.

–       Būčiau pakvietęs pas save, – visišką pagarbą išreiškia lokys. – Gerai, nebetrukdysiu, – atsitraukia matydamas, kad supjaustytus šašlykus dedu ant grotelių.

–       Gal pasimatysime ktais metais, – palydžiu jį tokiais žodžiais.

–       Hm, – pečiais gūžteli Robertas ir pakrante tarp pušų krypuoja kitų žvejų link. Tas vardas jam visai tinka.

Tą vakarą žuvys lyg ir tapo aktyvesnės. Truputį apniuko, kažkas ežero paviršiumi ėmė gainioti aukšles. Bet kaip nekibo, taip nekibo, nors tu ką...

Besileidžianti saulė savo investicinį auksą išliejo ant visos pakrančių augmenijos.

Kadangi uodai visai susirgo pasiutlige, netrukau nuo jų pasislėpti palapinėje.

Kitą dieną mane apvogė... vabalas.

Vienu metu visai trūko kantrybė, tad pareiškiau, kad dabar tapsiu diplomatu – nersiu po vandeniu ir susitarsiu su žuvimis, kad nuo šiol jos imtų kibti.

Dar tik brendant iš vandens į krantą, ėmė pypsėti signalizatorius. Rezultatų laukti ilgai nereikėjo.

Gal aš ne toks ir prastas diplomatas. Nedidukas karšiukas buvo grąžintas kaip pasiuntinys atgal į Lakają toliau tartis su žuvimis dėl kibimo. Paskui pakibo dar keli panašūs ir viena kuojytė.

O dvikojai padarai ėmė būriais irkluoti baidares.

Vienas įsigurdrino štai šitaip išnaudoti savo abi kojas. Ir rankas.

Kita šeima į baidarę įsidėjusi kolonėlę plaukdama klausėsi bumčiko. Bukapročiai triukšmo iš miesto į gamtą eksportuotojai. Vasara yra iššūkis. Jį reikia ištverti.

Pietums – karšta sriuba su vištų sparnelių petukais ir ryžiais. O pavakarei – užduotis viską susipakuoti kelionei atgal į Vilnių. Bet dar galima pasipliuškenti vandenyje, kuris kvepia ežeru, tikra vasara, Labanoru ir Lietuva.

Užnugaryje, ant kalniuko, sustoja Subaru Forester, iš jo iššoka šuniukas, išlipa vyras su žmona. Ima žvalgytis mūsų, paskui kaimynystėje žūklaujančių vyrų pusėn. Galiausiai patraukia prie mūsų. Pirmasis atskuodžia šuniukas ir apuosto mano pietumis dar kvepiančias rankas. Jie prieš tai bandė įsikurti pusiasalio stovyklavietėje, tačiau ten pilna poilsiautojų.

Malonus vyriškis sako, kad kelias į stovyklavietę iki šiol nesutvarkytas, tad su žemesniu automobiliu tikrai gali pakibti. Klausia ar ten toliau, į kairę nuo mūsų, yra dar palankių krantų. Sakau, kad ne, bet mes apie 18 valandą ketiname išvažiuoti, jei norite, galite palaukti. Buvo tada apie 13 valanda. Pridūriau, kad jiems pasisekė, nes čia penktadienį jau būriuojasi virtinės automobilių.

Moteris apsidžiaugia ir kone iš karto puola į mašiną daiktų – ji ketina įsikurti visai šalia mūsų. Tai truputį erzina, nes norisi ramiai pasiilsint išsiruošti, nejaučiant nuolatinio spaudimo kuo greičiau išsikraustyti. Maniau, kad mes rezervuojame vietą, o jie atvažiuos truputį vėliau.

Leptelėjau, tai leptelėjau... Judita persirišo hamaką kiek atokiau ir apsidžiaugė, kad iš ten dar geriau matomas ežeras. Aš dar pamėčiau meškeres, kol atvykėliai pūtė kažkokius čiužinius ar tai irklentes.

Prieš penkias, kai jau nešiojau daiktus į automobilį, pora su šuniuku nieko nelaukę ėmė tempti savuosius į mūsų laisvėjančią pakrantę. Mūsų-nemūsų, visi mes čia svečiai. Šnektelėjau su vyruku, kuris, berods, dirba „Armijai ir civiliams“ – pasidalinome žvejybinėmis patirtimis, aptarėme boiliukų sudėties niuansus... Jis sako, kad žūklė jam nėra žūtbūtinis dalykas – tiesiog taip mėgsta paįvairinti laiką. Taigi, mes labai panašūs šiuo atžvilgiu.

Dar patarė įsigyti uodų atbaidymo prietaisą Thermacell. Moteris tvirtina, kad jiems tas prietaisas labai pasiteisino – dabar ji galinti vakare sėdėti prie ežero ir ramiai skaityti knygą. Uodai vengia net priartėti... Reikės pagalvoti apie tai.

Beįsikuriančiai pamainai palinkime gero poilsio ir iš lėto traukiame namolio. Kairėje lieka lokio Roberto plačiosios valdos.

–       Oho, kam jam tiek daug pastatų? – stebisi Judita.

–       Nežinau, gal medų suka... – svarstau susimąstęs.

Dar tyčia prasuku žvilgtelėti į tą vietą, kur nusileidęs nuo kalniuko kažkada gaudžiau lynus ir šamą – ir ten priparkuoti net keli automobiliai. Nekenčiu savaitgalių.

Jeigu kas nors būtų prieš šią žūklę pasiūlęs: nieko nepagausi, tik ungurį, būčiau nė nemirktelėjęs sutikęs su tokia įvykių eiga ir rezultatu.

Tokia tad pirmoji šio sezono žuvis. Pirmasis gyvenimo ungurys!

Gyvatė nematė, o čia galite žiūrėti vaizdo reportažą apie šią žūklę:

N.L.