Poetinės žūklės įlankėlė: Spenglo (siur)prizai: ar jūs niekur nematėte lyno?

Kaip tekant saulei virš upės kyla rūkas, geriausiai žino turbūt žvejai. Paryčiais Neris ties Nemenčine gausiai prakaitavo, tarsi būtų pavargusi visą naktį plukdyti gelzganus vandenis, o rūko šydas – pati geriausia priemonė nuo aplinkinių žvilgsnių paslėpti egzistencinį nuovargį. Bet ne upės mums tąryt reikėjo.

Per priekinį automobilio stiklą į akis plieskiant virš laukų vos pakilusiai saulei, užnugaryje palikę Nemenčinę, Pabradę ir Kabakėlį, su Judita duobėtu miško keliuku purtėmės Spenglo ežero link. Toje vietoje, kur Spenglo upelis įteka į Spenglo ežerą, kiek dešiniau yra erdvi poilsio aikštelė, kurioje kaskart su Viliumi pravažiuodami regėdavome ne vieną transporto priemonę. Manėme, kad čia turbūt puikus krantas, jei jis taip traukia žūklautojų dėmesį.

Kaip tyčia, šįkart aikštelė buvo tuštut tuštutėlė, todėl nė nesvarstydami sustojome joje, nors ir ketinau traukti į kitą ežero pusę, kur, pasak legendų, žvejai gaudo karosus ir kitas palei dugną besimalančias žuvis.

Plūdinę meškerę buvau paruošęs namuose, tad, kol ruošiau dugninę, Judita jau galėjo pradėti žvejoti. Buvo lygiai šešta valanda ryto. Termoso dangtelyje garavo kava, kurios aromatas skverbėsi į virš ežero pakibusio rūko gaivą.

Vos švystelėjau dugninę, Juditai įkibo pirmasis plokščiašonis… karšiukas.

Vaizdo medžiaga:

https://www.youtube.com/watch?v=8-zeTiLYAPw

Kadangi feederio galiukas nė neketino judėti, plūdinę meškerę susisukau ir aš. Pernelyg nesvarstydamas užmečiau masalą dešinėn, greta meldų, ir ėmiau stebėti plūdės viršūnėlę. Tympt, tympt, niurkt, niurkt, niurkt, niuuuuuurkt, kirst… ir visu kūnu pajutau, kad kažkas pakibo ant kabliuko! „Nebus labai didelė“, – pasakiau Juditai ir vyniojau žuvelę kranto link. Pakirstoji vis labiau ėmė demonstruoti raumenis. Nedidelė, bet kokia stipri! Turbūt karšiukas…

„Lyyynas!!!“, – sušukau iš laimės, kai jau išvydau laimikį. „Negali būti, tikrai lynas!“. Tegul man atleidžia tikri žvejai už tokį emocinį protrūkį, nes ežere lyno dar niekada nebuvau pagavęs (toks ir žvejys!), išskyrus tą nediduką, kažkada sužvejotą privačios valdos prūde… Ir su Viliumi Spengle kelis kartus nesėkmingai bandėme įkirsti bent vieną nacionaline (tautine) žuvimi vadinamą egzempliorių, nors Viliaus bičiulis kone visą vasarą vėlyvais vakarais ir paryčiais į pripučiamą valtį kantriai vynioja lynus. Maniškis, aišku, visai ties leistino imti riba, bet, šiaip ar taip, suteikė daug džiaugsmo:

Vaizdo medžiaga:

Po tiek metų pripuolamos žūklės jau buvau linkęs manyti, kad lyno ir mano keliai niekada nesusipins. Pagautų karšiukų, kuojų, raudžių ir net lydekų, ešerių ir kitų pūgžlių nuolat (ne)byliai klausdavau: „Ar jūs niekur nematėte lyno?“ Tačiau visos žvynuotosios lyg susitarusios spoksojo į mane šaltomis akimis ir ties smilkiniais sukiojo pelekus.

Kai Spenglan įmerktame tinklelyje jau spardėsi anksčiau pagautos kelios žuvys, už mūsų nugarų pasigirdo automobilio variklio garsas, kuris netrukus nutilo. Žvilgtelėję atgal, pastebėjome, kaip viršun pakilo bagažinės dangtis, paskui apie pusvalandį kažkas vis krapštėsi aplink mašiną. Tada nuo kalniuko mūsų link lėtai ėmė artintis senyvas žvejys su pripūsta valtimi ant dešinio peties.

- Ar nesutrukdysiu, jei iš čia išplauksiu? – rusiškai paklausė jis.

- Ne, žinoma, kaip Jums patogiau, – atsakiau aš. – Mes čia neseniai pradėjome žvejoti.

- Na, ir kaip sekasi?

- Ai, nieko ypatingo, pagavome karšiuką ir lyną, – tariau nepažįstamajam, nors dėl lyno išties jaučiausi ypatingai.

- Ooooo, normalno! – žvaliai atitarė žvejys, ant žolės guldydamas pripūstą guminę valtį.

- O Jūs nebandėte čionai dugnine meškere žvejoti? Kokių žuvų galima pagauti Spengle? – ėmiau kamantinėti.

- Ne, čia nebandžiau, dažniausiai plaukiu tenai, – atsakė šis, ranka švystelėdamas į dešinę. – Šioje vietoje dažniausiai visi į ežerą nusileidžia valtis… Ir štai dar ten, – pridūrė kaire ranka modamas kairėn. – Yra ir karosų, ir linų Spengle, bet reik žinoti vietas…

Tai štai kur šuva pakastas! Pasirodo, poilsio aikštelėje visada apstu automobilių ne todėl, kad čia itin gera vieta dugninei ar plūdinei žūklei, o dėl to, jog iš čionai žvejybon į ežerą išplaukia valtys!

- Gero Jums kibimo! – palinkėjome senyvam žvejui, kai jis, dar kartą nukulniavęs iki automobilio, atsinešė žūklės įrangą ir kai jau guminėje valtyje su visa amunicija sėdėdamas ant gan aukštos pasostės, irklais iš lėto spyrėsi į dar tebegaruojantį Spenglo vandenų tolį.

- Ir jums, – sulaukėme atsakymo.

O mums kibimas visai liovėsi. Juditai, tiesa, vis dar tampė plūdę, bet pakirsti nepavykdavo. Toje vietoje, kur į ežerą įteka upelis, dar įkirtau nediduką ešeriuką, kelias mažas raudes paleidome atgal į vandenį, o raudonasis dugninės meškerės galiukas sujudėdavo nebent tada, kai stipriau trūktelėdavo vėjas, kuris, artėjant pietų metui, ėmė vis labiau smarkauti.

Netrukus po to, kai senyvas žvejys išplaukė žvejoti, prie mūsų priartėjo kitas meškeriotojas. Jaunesnis, su plastikiniu kibirėliu rankoje.

- Filmuojat laidą? – su juntamu akcentu lietuviškai paklausė jis, šelmiškai besišypsodamas ir galva linktelėdamas stovo, ant kurio buvo prisuktas mūsų fotoaparatas, link.

- Ne, ne, tik šiaip, įamžiname akimirkas savo tinklaraščiui.

- Aaa… O aš norėčiau čia iš upelio pasisemti… Kaip ten tų… – vis bandė atmintyje atrasti tinkamą žodį.

- Ieškosit šitikų? – ištariau tai, kas užplaukė ant liežuvio, bet iškart suabejojau, jog sufleruoju tinkamai.

- Ne, ne šitikų… Kaip ten tų… Tokių kriauklių, neseniai mačiau per „Ochota i rybalka“ kanalą. Jie jas naudoja kaip masalą. Paskui dar grįšiu į Pabradę, nusipirksiu leidimą žūklei, o popiet mėginsiu laimę…

Tai taręs, jis įbrido į upelį ir netrukęs išlipo į krantą jau prisigaudęs būsimų masalų. Žvilgtelėjau į plastikinio kibirėlio vidų – visas dugnas buvo nuklotas įvairaus dydžio rudomis ir rusvomis kriauklėmis.

- Ir tokias stveria žuvys? – paklausiau jo, ir dar tebeskambant klausimui staiga suvokiau, kokią nesąmonę leptelėjau. Man taip būna.

- Na, ne, – šyptelėjo paklaustasis, – kriaukles reikia atverti, atskirti baltyminę dalį ir ją verti ant kabliuko. Nežinau, kaip bus, dar niekada nemėginau, tik mačiau laidoje… Upėse ant jų lyg ir salačius kiti gaudo…

- Ką gi, sėkmės Jums, – palinkėjau akiratį plečiančiam meškeriotojui, kai jis jau atsukęs nugarą traukė į poilsio aikštelę, į savo automobilį.

Vis labiau artėjant pietų metui, iš Spenglo parplaukė senyvas žvejys.

- Ir kaip? – pasiteiravau jo.

- Šį tą pagavau, maždaug 1,2 kilogramo svorio, tokią, kokią jau galima imti, – rusiškai atsakė jis.

- Karosą? – pasitikslinau.

- Ne, lydeką!

- Aaa, lydeką, nė nepastebėjau, kad ruošėtės spiningauti. Ant ko užkibo, ant gumos?

- Ne, ant mepso. Vos tik išplaukiau, švystelėjau spiningą ties antai tomis žolėmis ežero viduryje ir įkirtau…

- Gal galite parodyti laimikį? – sutartinai paprašėme su Judita.

Į maišelį įvyniotos lydekos šonai ryškiai švietėsi per polietileną – gražuolė lydekaitė!

- Koks nuostabus odos raštas, beveik kaip gyvatės! – išsprūdo man. Senyvas žvejys trūktelėjo pečiais.

- Daaa, – atsakė jis, lipdamas krantan, paskui ant kairio peties užsimesdamas šlapią pripūstą valtį ir lėtai pėdindamas mašinos link.

Kaip atėjo, taip ir išėjo, o mes akimoju supratome, kad pats metas vynioti meškeres. Tiesa, dar pamėginau paspiningauti palei pakrančių žoles, kelis kartus švystelėjau sukriukę į ežero tolį, maždaug į tų žolių pusę, ties kuriomis senyvas žvejys pagavo gyvatės odą dėvinčią lydeką, tačiau, nieko nepešęs, supakavau ir spiningą. Reikia dar šiek tiek pasenti. Jau vidurdienis.