Spenglo (siur)prizai: ar jūs niekur nematėte lyno?

Kaip tekant saulei virš upės kyla rūkas, geriausiai žino turbūt žvejai. Paryčiais Neris ties Nemenčine gausiai prakaitavo, tarsi būtų pavargusi visą naktį plukdyti gelzganus vandenis, o rūko šydas – pati geriausia priemonė nuo aplinkinių žvilgsnių paslėpti egzistencinį nuovargį. Bet ne upės mums tąryt reikėjo.

Per priekinį automobilio stiklą į akis plieskiant virš laukų vos pakilusiai saulei, užnugaryje palikę Nemenčinę, Pabradę ir Kabakėlį, su Judita duobėtu miško keliuku purtėmės Spenglo ežero link. Toje vietoje, kur Spenglo upelis įteka į Spenglo ežerą, kiek dešiniau yra erdvi poilsio aikštelė, kurioje kaskart su Viliumi pravažiuodami regėdavome ne vieną transporto priemonę. Manėme, kad čia turbūt puikus krantas, jei jis taip traukia žūklautojų dėmesį.

Žvejo himnas

Kai trečią ryto žadintuvas

Pasaulio tylą vaiko į šalis,

Tarsi degtukas žvejo kūnas

Nemigęs laiptais bilda skubomis.

Stotelės tuščios, tuščios degalinės,

Apmiręs miestas slysta užmarštin.

Iš lėto bunda viltys begalinės,

Susmigdamos nenuoramon širdin.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,

Tegul pagaliau į akis pasižiūri,

O gal ten giliai

Giliai paslapčia

Seniai ji svajojo

Pagauti mane.

Į meldus sulindusios pasakų fėjos,

Vėl kuždasi, baido jautrų laimikį.

Ausis vėl nulaižė pasiutėlis vėjas,

Bet laime žvejys iki galo dar tiki…

Iš kur tos bangelės atsirita tyliai –

Krūtimis gal undinės ežerą plaka?

Ir vėl tu, begėde, mane taip nuvylei,

Kaip viltį palikus auksinį peleką.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,

Tegul pagaliau į akis pasižiūri,

O gal ten giliai

Giliai paslapčia

Seniai ji svajojo

Pagauti mane.

Nerijus Laurinavičius

2020-07-23

Pravalas – kiekvieno žvejo pareiga Tėvynei

„Kitą savaitę žada puikų žūklei orą. Manau, kad mes su tavimi turime atlikti pareigą Tėvynei – pažvejoti Pravalo ežere. Sako, labai žuvingas, vienas žuvingiausių regione. Tik reikia paanalizuoti, kaip geriau prie jo privažiuoti. Jei nieko nepagausime, ežero pavadinimas mus pateisins (PraVAlas), o jei pagausime bent penkis tokius karšius kaip tavo pastarasis, sakysime, kad šiek tiek pravalėme PRAvalą“, – taip laiške rašiau Viliui, mėgindamas suvilioti jį dar vienai beprotiškai mūsų žūklei.

„Planas geras“, – atrašė Vilius. „Tik to vietnamiečio neimk, gerai? Nes visus planus sugadins ir laimikį teks grįžtant Pabradėje palikti“, – mandagiai paprašiau turbūt geriauso šalies žūklės specialisto. Kaip ir kiekvienas padorus, aukštas ir gražus prezidentas (pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos lyderis), Vilius neseniai įsigijo nematomą berniuką – vietnamietį iš Pabradės pabėgėlių registracijos centro, kurį neretai ir į žūklę pasiima. Bėda ta, kad tasai jo nematomas berniukas, būna, pirmas pagauna kokią nors žuvį, tuomet staigiai iš krūmų išlenda gamtosaugininkai ir išveža gudruolį atgal į Pabradės pabėgėlių registracijos centrą. Tada Vilius lieka ant kranto vienui vienas, su savo mintimis. Praeitą kartą net teko pagautą didžiausią savo gyvenimo karšį, svėrusį 3,5 kilogramo, paaukoti, mainais jį pasiūlant apsaugos darbuotojams ir taip vėl iš nelaisvės gniaužtų ištraukiant mažąjį nematomą berniuką vietnamietį.

Pamokanti istorija: kaip Vilius pagavo savo gyvenimo karšį

Tai nieko ypatingo, gi sakiau. Man paskambino iš prokuratūros, pasakė karšis eina, ir mes išvažiavome. Važiuoti reikėjo toli, todėl važiavome lėtai. Privažiavę ežerą, įsižiūrėjome: akurat, eina. Mano kolega, vietnamietis iš Pabradės registracijos centro, turėjo nusipirkęs batono, o aš ne. Tai jis pagavo pirmąjį nedidelį karšiuką.

Džiūgavo neilgai – prisistatė gamtosauga ir išvežė atgal į Pabradę. Likau vienas. Su savimi, su savo mintimis. Pakrapštęs seno karinio bušlato kišenes, radau Tipi tip gumos, dar kažkada atvežtos iš Vakarų Vokietijos. Jau po kelių minučių nemažas gumos gabalas kabojo ant kabliuko 7 metrų gylyje ir laukė savo smaližiaus.

Kadangi mėgstu vidurdienį nusnūsti, tai ant meškerės pritaisiau savadarbį metalinį skambaliuką, nes esu baisiai darbštus. Skkkaaaammmmbutis! It paklydęs laukuose suvirpėjo „Teleloto“ vedėjo balsas.

Naujasis kandidatas treniruoti „Žalgiriuką“

Šarui išvykus į Barcą, Žalgiriuką galėtų treniruoti Vilius Dinstmanas. Tiesa, jis dabar truputį žvejoja, bet nuskutęs žuvį pamąstytų apie tokią perspektyvą. P.S. Vilius Dinstmanas – poetas, disidentas, išminuotojas, nardytojas, adekvatumo kursų koučeris, daugkartinis povandeninės žūklės su barjerais buvusiame Vilniaus Lazdynų baseine čempionas, Nacionalinio stadiono laidotuvių komisijos pirmininkas, viltingo mąstymo influenceris... Reikėtų nepražiopsoti progos, nes į šį specialistą jau taikosi Grenlandijos žolės riedulio federacija... Šis lankstus tik aukščiausių tikslų siekiantis treneris atlyginimą priima ir blizgėmis beigi vobleriais.

„Poetinės žūklės įlankėlė“, Generalinis LKL, NBA ir WNBA rėmėjas.